Paklauskite savęs, ko ieškote 0

Regina Jasukaitienė
www.kamane.lt, 2016-08-19

Robertas Keturakis. „Nakties baltieji debesys“: eilėraščiai. – Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2016.

Naujausio Roberto Keturakio eilėraščių rinkinio „Nakties baltieji debesys“ pavadinimas, žvilgterėjus į tamsų knygos viršelį, kuriame dailininkė Daiva Šulgaitė santūriais sidabro spalvos raštais išbraižė kosminius (o gal tautiškus?) ženklus, švytinčius tamsiai mėlyname fone, gali pasirodyti niūrus. Neapsigaukime: juodu nakties dangumi plaukia šviesūs debesys, kuriuos ne kiekvienam duota pamatyti: žmogiškoji mūsų prigimtis kasdienybę linkusi supaprastinti, įvykius, žmones, net išgyvenimus sustumdžiusi į juodą ir baltą puses. Poetas mums meta iššūkį: nakties tamsoje įžiūrėti šviesą.

Tai ne mėnesienos apšviesti debesys – tuomet ir naktis nebebūtų tamsi, o greičiau romantiška. Tačiau knygoje nerasime net užuominų apie romantiką... Ši naktis – be romantiškos pilnaties. Ji šviesi tik tiek, kiek šviesos turime savyje: šviesa, sklindanti iš mūsų žinojimo, o greičiau iš tikėjimo, kad ir nakties dangumi plaukia tie patys balti debesėliai, kuriuos matome apšviestus saulės. Kokia tamsa gaubia dangų, paslepianti tą šviesą mūsų akims?

R. Keturakio knyga „Nakties baltieji debesys“ man atsivėrė po Mamos išėjimo Amžinybėn... Taip jau nutiko, kad visą ilgą pavasarį nebuvo nei nuotaikos, nei laiko įsiskaityti į poeto eiles, kurios man pasirodė niūrios, pilnos atsisveikinimo liūdesio, išėjimo nuojautos. Matyt, nebuvo dar atėjęs metas tokią poeziją skaityti...

Išgyvenimai atvėrė kitą – kitokią prasmę: netekties skausmo, kančios... šviesą! Išeinančiojo šviesa, paliekama mums tamsioje naktyje, pakeičiama į viltį, tikėjimą. Būtent šis pakeitimo išgyvenimas atneša ramybę – dvasinę skaidrą. „Nakties baltieji debesys“ šią dvasios skaidrą man padėjo susikurti – išskaistinti netekties skausmą. Poeto eilėraščiuose iškylantys tėviškės, tėvų, vaikystės prisiminimai – nelyginant žiedlapiais (trapumo, laikinumo ženklai?) užpustytas šviesus sapnas, kuris aplanko tarsi palaima.

Vis dažniau man sapnuojas

Tėvo sodintas vyšnynas

jaunas Motinos veidas –

jį žiedlapiai greit užsijos

neatimkite niekad to sapno

jei stebuklo nežinot –

kaip surasti sapnuotus

ir paversti vėl žiedlapiais juos

(„Vis dažniau“)

Išėjusiųjų ilgesys nebėra skaudus, jį laikas nuskaistina, užpusto žiedlapiais, tačiau prisiminimai tampa pačiu brangiausiu dalyku – žeme, iš kurios niekas negali išvaryti, kurios niekas negali atimti. Sudvasintas Motinos veidas nuolat žvelgs iš ten: tai, kas brangu, mūsų niekada nepalieka. Ši viltis guodžia kiekvieną, į atminimų žemę išlydintį savo mylimiausius...

Ką poetas vadina kasdienybės properšomis? Talpi metafora. Ne išoriniu panašumu – vientisa pasaulėžiūra besiremiantis palyginimas. Tai – praregėjimo, būties, esmių atpažinimo akimirkos, sušvytinčios kasdienybėje. Akimirkos, kai pakeli akis į dangų, kai netikėtai pamatai ar įžvelgi tai, kas tarsi valkties buvo aptraukta ant akių ir širdies. Kas tas švyturys, kurio išgraužtam dangaus plyšy pasimato nakties baltieji debesys? Kasdienybė – laikinumas, properšose sušvyti tai, ką nujaučiame esant amžina. Be properšų nebūtų vilties. Nebūtų šviesos. Kas gi nušviestų mūsų liūdesį, suvokus kitų ir savo laikinumą?

Kiekvienas meno kūrinys tuo „pilnesnis“, kuo jis atviresnis minčiai. „Mokėki džiaugtis, kad paliko nebaigta mintis – tegu keliauja ten, kur jai patinka“, – eilėraštyje „Kol dangūs atviri“ sako poetas. Šmaikščiu stiliumi parašytame kūrinyje – šekspyriškas paradoksas: mintis nepaklusni gyvenimui ir mirčiai, ji veržiasi laisvėn, gyva, kol dangūs atviri. Uždaryta ji nuvysta, sustingsta, nebetenka gyvybės. Minčiai, kaip paukščiui, reikia erdvės ir laisvės. Ištartas žodis – paleistas žodis – mintį įvelka į drabužius, įrėmina, tam tikra prasme įkalina. Mintis priešinasi tokiam įkalinimui, ji „vieną tikslą turi – su volunge ulbėt“... „Ulbėjimas“ – paukščių kalba – artimiausias poetiniam žodžiui – sparnuotam kilti, „plunksnuotam“ prasmėmis. Paukščiai nuo seno buvo tarpininkai tarp dangaus ir žemės, per properšas atnešantys žinią jos laukiantiems. Tad knygoje „Baltieji nakties debesys“ ryški ir kita – poetinio žodžio, poezijos prasmės tema.

Skaitydami ieškome atsakymų, įžvalgų, savų nuojautų patvirtinimo. Tačiau poezija nėra patarimų knyga. „Nevienareikšmiai (...) ten skiemenys keli“, – perspėja mus poetas. Poetinis žodis talpesnis už buitinį – kasdieninį, juolab už mokslinius terminus. „Vienaprasmių neieškok“, – pirmajame rinkinio eilėraštyje „Vidurnaktis. Nemiga“, primenančiame įvadą ir nusakančiame knygos „programą“, sako poetas. Faustišką situaciją primenančiame eilėraštyje poetas, kankinamas nemigos, ieško atsakymo. Nors daug jau patirta, dar daugiau išgyventa, bet... „man taško stinga atsakyme“, – prisipažįsta eilėraščio žmogus. Duslūs dūžiai (J.V. Gėtės „Fauste“ – prisikėlimą skelbiantys varpai) prikelia tylą – nepaprastą, neįprastą. Tylą, kurioje girdi, kaip „švilpauja kažkas antroj mėnulio pusėj“. Mistikos neieškokime, tai – vien noras pažvelgti anapus, įvertinti duotą dovaną – gyvenimą, pro kasdienybės properšas įžvelgti jo prasmę ir „paruošti įspėjimą būsimiems“.

Ar įmanoma prisijaukinti mirtį? Ar žmogui leidžiama prisijaukinti išėjimą? Gilus pasitikėjimas Viešpačiu poetui leidžia tikėti, kad išėjimo akimirką „nebaisu bus nebūti“, nes į klausimą: „Matei mane?“, poetas atsako: „Taip, Viešpatie, mačiau“ (eil. „Taip, Viešpatie“). Daugelio eilėraščių lakoniški pavadinimai primena atsakymus – aiškius, konkrečius: „Užteks ilgam“, „Tuomet“, „Jums“, „Tikėti“, „Nurimk“, „Ne ta“ ir t. t. Jie tarsi susieti su pirmojo eilėraščio eilute: „Paklausei – atsakiau.“ Gali, žinoma, ir nepaklausti. Galbūt dar neatėjo metas klausimui.

Kokiam skaitytojui skiriamos šios eilės? Manding, pirmiausia sau. Iš noro prisiminimais pereiti per tėvo sodintą vyšnyną, sugrįžti į tą kaimą, kurio jau niekas neprisimena, paėjėti keliu, kuris ir vardo jau neturi. Ir akmenį prie slenksčio, kurio jau nebėra, ir naktižiedės kvapą tyliai, vyriškai apraudoti savyje ir palikti, kad galėtumei pasakyti: „Nėra neišgyvento laiko, yra tik Amžinybės ilgesys kantrus“, išeiti ten, „kur laukiamas esu – nesusitaikęs su laikinumo gundymu“...

Knygą užsklendžia eilėraštis „Sūduvai“. Personifikuotu paveikslu (basa, nukirpusi kasas, prijuostės raštais slėpiningais) vaizduojama poeto tėviškės žemė, jos likimas tebėra aktualus kaip ir ankstesniuose eilėraščių rinkiniuose. „Manajai Sūduvai“ – santūriai, bet švelniai tarsi mylimajai skiriami atsidūsėjimai, kad jai „užginta raudomis užklot ką praradai“ (partizanų, visų neapraudotųjų priminimas?), kad nugrims „skradžiosna mįslės neįmintos“, kad „sodų sutrupės nuauksinti šiaudai“. Sūduva – Lietuvos dalis. Visos Lietuvos simbolis. Lietuva, besiblaškanti „tarp koplytėlių, stogstulpių ir kryžių“, „paklydus sakmėse“. Netiesiogiai keliamas klausimas: kuriuo keliu Lietuva turėtų eiti, norėdama išlikti? Saugoti savo tautiškąsias šaknis – puoselėti tradicijas, didžiuotis savitumu, nes esame tirpstanti baltų gentis („prie marių šauksi kuršių šmėkliškas laives“), ar... ištirpti, unifikuotis? Skaudu atsisveikinti su tuo, ką ištrina tautos atmintis. Tai nėra seniokiškas rypavimas, greičiau – perspėjimas, ko netenkame. Kiekvienai kartai lemta apraudoti savą Laiką, iškeliant tas vertybes, kurios negali būti ištrintos, nes yra susijusios su žmogiškumu. Tačiau „dvasia nenori, kad ją glostytum kaip katę“, jai reikia tiesos. „Paklausei – atsakiau“, – sako poetas. Sako tiems, kam svarbi išmintingo, daug išgyvenusio, stoiškai tvirto (niekad neišdavusio savo įsitikinimų) žmogaus ištarmė.

Kiekviena knyga turi savą laiką. Ir savą skaitytoją. Kiekviena mintis – savą orbitą. Laiku prisitraukta mintis (per žodį atsivėrusios prasmės) – kaip „vaivorykščiuojanti šviesa žibinto aikštei“. Būna ir toks laikas, kai eilėraštis (tik tas ir tik tada!) tarsi žibintas išryškina nakties dangumi plaukiančius BALTUS vilties, tikėjimo, amžinybės debesis. Vienus skaitytojus jie guodžia, ramina, kitiems – lyg per švyturio išgraužtą plyšį – leidžia žvilgterėti giliau, esmingiau. Paklauskite savęs, ko ieškote...


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*