Marius Burokas: „Amerikoje autoriai į viską žiūri kiek paprasčiau“ 1

Parengė Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2015-05-18

Su rašytoju ir vertėju Mariumi Buroku vieną saulėtą pavasario popietę susitikome ta proga, kad Marius buvo neseniai grįžęs iš Amerikos – ten su dar keliais poetais jis pristatė naujausios lietuvių poezijos antologiją „How the Earth Carries Us. New Poets from Lithuania“. Tad ir pasikalbėjome apie kelionės įspūdžius, rašytojų gyvenimą už vandenyno ir vietines aktualijas.

Amerikoje lankeisi pirmą kartą?

Ne, antrą. Pirmąsyk nukeliavau ten prieš keturiolika metų ir išbuvau beveik keturis mėnesius. Dalyvavau tokioje Ajovos valstijos Tarptautinėje rašymo („International Writing“) programoje, pagal kurią į Ameriką atvyksta rašytojai iš viso pasaulio – jie rašo, skaito savo kūrybą bei paskaitas, bendrauja, o paskui jiems apmokama dvi su puse savaitės trunkanti kelionė šalyje savo pačių pasirinktu maršrutu.

Na, tikrai nebloga patirtis – juk buvai dar labai jaunas.

Taip, buvau antras ten pagal jaunumą patekęs rašytojas. Prieš mane buvo kažkoks estas, kuris, žinojau iš nuogirdų, ten baisiai daug gėrė ir pridarė visokiausių skandalų.

O kaip ten patekti?

Reikia rekomendacijos iš prieš tai buvusio rašytojo. Va, pernai ten lankėsi Laurynas Katkus, šiais metais galbūt keliaus Giedrė Kazlauskaitė. Šiaip turėtume būti dėkingi Lietuvoje gyvenančiam poetui Kerry Shawn Keysui, kuris visa tai ir pradėjo.

Tikėkimės, kad jai pasiseks... O grįžtant prie šiųmetės išvykos, kaip gimė idėja vežti į Ameriką naujausią lietuvių poetų eilėraščių almanachą?

Šią išvyką organizavo Lietuvos kultūros institutas. Idėja gimė prieš dvejus ar trejus metus, kai lankėmės Leipcigo mugėje ir iš kalbos išėjo, kad būtų gerai išleisti tokią šiuolaikinės lietuvių poezijos antologiją anglų kalba. Sutikau ją sudaryti ir tada viskas po truputį pajudėjo. Ačiū Dievui, prie projekto prisijungė poetas Rimas Užgiris, su kuriuo galėjome dirbti, kadangi jis puikiai supranta lietuviškai ir buvo pagrindinis almanacho vertėjas.

Kokiu principu sudarei almanachą?

Pagrindinė almanacho mintis buvo sudaryti autorių, kurie pradėjo rašyti po nepriklausomybės, rinktinę. Tad pateko kartos, gimusios aštuntojo dešimtmečio viduryje–devintojo dešimtmečio pabaigoje. Kai kas nepateko, nes jau buvo per vėlu, o už paraščių liko neatrinktųjų nepasitenkinimas...

Norėjau, kad almanache būtų geri ir įvairūs eilėraščiai – atrinkome dvidešimt šešis autorius. R. Užgiris nerimavo, kad rinkinyje per mažai moterų, bet iš kur aš jų paimsiu, jeigu tiek gerų poečių tiesiog nėra! Amerikiečiams, beje, irgi tai keistai atrodė, nes jie visuomet stengiasi laikytis lyties, rasės, lytinės orientacijos ir kt. lygybės principo. R. Užgiris parašė almanacho įvadą apie šiuolaikinę lietuvių poeziją – norėjau, kad rašytų jis, kadangi Rimas, gimęs ir augęs Amerikoje, viską gali matyti iš šalies. Jis mąsto kitomis, amerikietiškomis kategorijomis. Tai svarbu, kai nori sudominti žmones, kuriems ir veži almanachą.

Ir kaip sekėsi tas sudominimo procesas?

Pirmiausia važiavome į Mineapolį, į konferenciją, kuri iš esmės buvo mažųjų leidėjų knygų mugė. Ten susirinko rašytojai, leidėjai ir MFA – kūrybinio rašymo studijų studentai.

Mūsų skaitymai vyko nelabai geru laiku – šeštadienį devintą valandą ryto. Turint omenyje, kad naktimis ten vykdavo įvairiausi renginiai, slemo turnyrai, tai maždaug trisdešimt žmonių, atėjusių pasiklausyti ir mums po skaitymų sakiusių „ačiū“, buvo ne taip ir prastai.

O patys ar lankėtės kitų skaitymuose? Ir ar tie skaitymai kažkuo skyrėsi nuo Lietuvoje įprastų skaitymo praktikų?

Akivaizdu, kad Amerikoje autoriai į viską žiūri kiek paprasčiau negu mūsiškiai. Jų tikslas – būtinai atrasti santykį su klausytoju, jį sudominti, prajuokinti, o ne apsimesti, kad, va, aš esu kietas rašytojas, o skaityti mane privertė – jūs man visi nerūpit. Jeigu jau toks kietuolis esi, kitą kartą tavęs paprasčiausiai nebekvies. Žinoma, ir ten yra problemiškų, sunkiai bendraujančių žmonių, bet bendra tendencija yra būtent tokia. Bendravimas su klausytojais vyksta gana gyvai, tik laikas, deja, ribotas.

O pasaulinių žvaigždžių toje konferencijoje buvo?

Kad gal ir nebuvo – daugelis tų žvaigždžių yra vietinės. Dar pamaniau, kad būtų įdomu kai ką iš ten dalyvavusiųjų kūrybos išleisti, nes pas mus jie dar negirdėti. Tiesa, keletą poetų, kuriuos ten mačiau, buvau vertęs į kultūrinę spaudą. Žodžiu, žvaigždės ten ne esminis dalykas – viskas buvo labiau susiję su rašytojais. Didžioji dalis seminarų ar dirbtuvių, vedamų patyrusių redaktorių, rašytojų ar vertėjų, taip pat skirta pradedantiesiems rašytojams, kurie mokomi, kaip susitvarkyti rankraštį, susirasti leidėją (ir kaip su juo bendrauti), kaip versti ir, galų gale, kaip užsidirbti pragyvenimui būnant rašytoju. Tas uždarbis nebūtinai susijęs su rašymu, tiesiog žmonės mokomi tvarkyti savo gyvenimą ir laisvalaikį taip, kad galėtų nesusirieti su šeima ir dar uždirbti. Šios paskaitos buvo sausakimšos.

Oi, kaip to reikėtų Lietuvoje! Juk daugelis jaunų autorių net neįsivaizduoja, kaip elgtis su leidyklos sutartimis, nežino galimos savo kūrinių vertės ir kitų dalykų...

Taip, tai yra bėda, kurią reikėtų taisyti: organizuoti susitikimus su leidėjais, autorių teisių specialistais, rengti seminarus rašytojams. Jie galėtų patyrinėti pavyzdinę sutartį, aptarti, ką reikėtų žinoti, prieš atiduodant teises į savo kūrinį, dėl kokio dalyko galėtų pasiginčyti, o kokio punkto judinti negalėtų. Gal artimiausiu metu kažką panašaus reikėtų ir padaryti? Nes, tarkime, su vertėjais susiję tokie dalykai jau po truputį sprendžiami (pavyzdžiui, iš leidyklų nagų išplėšiami nukentėję vertėjai). Šiuo požiūriu Vertėjų sąjunga pažangesnė už Rašytojų.

Kaip tik ir kalbamės Rašytojų sąjungos salėje – pačioje jos šerdyje. Kaip supranti šios sąjungos reikšmę dabar? Ar ji tikrai atlieka visas savo galimas funkcijas?

Na, bando atlikti, bet labai sunku išjudinti ir pakeisti užkalkėjusias struktūras. Tai nėra greitai atliekamas darbas. Staiga ėmus ir visus atleidus, Rašytojų sąjunga subyrėtų negrįžtamai, kaip atsitiko daugelyje posovietinių valstybių. Taip, sąjungai reikėtų ieškoti daugiau komunikacijos būdų, bendradarbiauti su Lietuvos kultūros institutu, rūpintis sklaida, susirasti vadybininką, kitų dalykų. Juk yra daugybė Europos Sąjungos projektų, kuriuose būtų galima dalyvauti, bet nėra tokio asmens, kuris tuo nuosekliai domėtųsi ir organizuotų. Taigi dabar yra kompleksinis dalykas – žmonių ir pinigų trūkumas. Na, bet viskas juda į gerąją pusę.

Taip pat esame vieninteliai Europoje, neturintys rezidencijų programos. Nes vasarą, kai vyksta literatūros festivalis „Summer Literary Festival“, į Lietuvą atvyksta daugybė amerikiečių, kuriems čia patinka. Būtų galima padaryti mainus su kitais Europoje esančiais kūrybos namais, galėtų vykti įvairios rezidencijos bei konkursai. Tarkime, į Lietuvą atvažiavę rašytojai už tai galėtų parašyti esė, savo įspūdžius apie mūsų šalį.

Taip, būtų puiku, jeigu šie reikalai pajudėtų... Truputį nukrypome nuo temos apie kelionę į JAV. Juk lankėtės dar ir Čikagoje. Kokie įspūdžiai iš ten?

Čikagoje buvome Balzeko muziejuje – susirinko pilna salė lietuvių, atėjo ir išeivių poetų (keletas jaunų, dabartinių emigrantų). Ten buvo puiki paroda apie išeivių gyvenimą Vokietijos DP (perkeltųjų asmenų, angl. Displaced Persons) stovyklose. Na, o paskui skaitėme Kongreso bibliotekoje, Vašingtone. Bent jau amerikiečių akimis žiūrint, tai buvo didis dalykas. Skaitėme Mary Pickford vardo kino teatre, taigi naujame pastate, priešais senąjį. Įrašas turėtų pasirodyti ir internete, nes mus filmavo.

Buvome nuėję ir į padalinį, kuriame saugomos lietuviškos knygos, apstulbome, radę beveik visą kultūrinę spaudą (kai tą pasakiau „Metų“ redaktoriui, jis labai nustebo, nes nežinojo). Bibliotekos darbuotojai yra pasiskirstę šalis, už kurias atsakingi. Baltijos šalių ir Lenkijos literatūra rūpinasi toje bibliotekoje dirbanti lenkė.

Žodžiu, Amerikoje praleidome pusantros savaitės, grafikas buvo labai įtemptas, bet turėjome šiek tiek laiko ir paslampinėti.

Apibendrinant, kokių esminių skirtumų tarp lietuvių ir amerikiečių literatūrinio lauko pamatei?

Ten viskas tiesiog labiau vieša. Nors rašytojų pasaulis pakankamai uždaras – visi vieni kitus pažįsta (tam tikrais regionais). Garsieji vieni kitus susitinka galybėje festivalių, bendrauja tarpusavyje, manau, panašiai kaip ir čia. Jie turi daugybę asociacijų, susiskirstę įvairiomis draugijomis. Bendros sąjungos nėra, nes tai būtų pernelyg gremėzdiškas aparatas. Amerikoje rašytojas iš esmės turi dirbti – leisti knygas, važinėti po valstijas (vadinamieji Book tours), skaityti knygynuose, bibliotekose, bendrauti su skaitytojais. Taigi viskas remiasi bendravimu su žmonėmis.

Bet ir Lietuvoje sėdintįjį stiklo bokšte rašytoją keičia bendraujantis rašytojas, nemanai?

Taip, tai yra labai gerai – rašytojas ir turėtų važinėti po šalį, skaityti įvairių visuomenės sluoksnių, miestų, miestelių ir kaimų žmonėms. Tai yra, ko gero, vienas geriausių „Poezijos pavasario“ festivalio aspektų.

Rašytojų klubas juk taip pat dažnai organizuoja išvykas.

Na, šiuo klausimu, Lietuvoje viskas yra gerai. Be to, pats gali su bibliotekomis susitarti ir susiorganizuoti skaitymus. Tiesiog atrodo, kad patiems rašytojams reikėtų vis ieškoti įvairių kontaktų su savo skaitytojais. Aš suprantu, kad nesinori įsiteikinėti (daugeliui tą daryti galbūt ir sunku), bet jeigu nori, kad tave skaitytų, – kito kelio nėra. Juk nebe sovietmetis, kur tave vežioja po provincijas ir šlovina kiekviename kolūkyje.

Per „Poezijos pavasario“ festivalius bei kitomis progomis esi aplankęs daugelį miestelių bei kaimelių. Kokie įspūdžiai iš skaitymų provincijoje?

Visuomet stengiuosi nuvažiuoti ten, kur dar nesu buvęs. Pastebėjau tendenciją, kad provincijoje įsigali bibliotekų kultūra. Šios vietos naujos, pažangios, jose dirba puikūs žmonės. Apkritai, biblioteka tapo kultūros centru, atliekančiu įvairias – nuo renginių organizavimo iki kompiuterinio raštingumo kursų – funkcijas. Visuomet smagu į tokias vietas nuvažiuoti. Bėda tik, kad kur nors atokesnėje provincijoje susirenka išimtinai vyresnio amžiaus žmonės. Jaunų mes arba nemokame sudominti, arba jiems tiesiog neįdomu. Aišku, „Poezijos pavasaris“ turi šešiasdešimties metų krūvį, į jį nuo seno susirenka inteligentija.

Gal reikėtų pagalvoti apie būdus, kaip sudominti jaunąjį skaitytoją?

Bibliotekos tą sėkmingai daro su vaikais, tačiau yra praleistas maždaug mano ir tavo amžiaus (gimusių 8–9 dešimtmečio pabaigoje) skaitytojų tarpsnis, kuomet švietimo ir ugdymo sistema dar buvo nenusistovėjusi. Dabar jau viskas lyg ir struktūruojasi.

Bet į provinciją skaityti kūrybos buvo važinėjama ir anksčiau?

Taip, niekas nepasikeitė. Tik šiais laikais gal mažiau visokių šokių, vainikų, dainavimo, garbės juostų, juodos duonos kepalų, druskos... Bijojau, kad Čikagoje per skaitymus gali būti kažkas panašaus, bet, ačiū Dievui, nebuvo. Tik daug kas skundėsi, jog esame labai niūrūs, nors skaitėme ir Benedikto Januševičiaus „Kam vaikų“, ir Manto Gimžausko-Šamano tekstų. Šamanas, beje, labai amerikietiškas poetas, būtų galėjęs surengti turnė po JAV...

O kokiose šalyse, be Amerikos, dar esi lankęsis dėl literatūrinių reikalų?

Hm... Šveicarijoje, Gruzijoje, Airijoje, Rusijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Beje, įdomu tai, kad visur poezijos tiražai yra daugmaž vienodi. Ukrainiečiai juokėsi, kad nors jų šalis už Lietuvą gerokai didesnė, tačiau trys–penki šimtai egzempliorių poezijos knygoms jau yra daug.

Nejaugi ir Baltarusijoje?

Nevalstybiniai autoriai leidžiami tikrai mažais tiražais.

Kaip manai, ar lietuvių literatūra galėtų patekti į anglakalbės literatūros rinką?

Na, ryšius su Amerika reikėtų nuolat palaikyti, ilgai ir atkakliai ten rodytis su vertimais, skaitymais ir t. t. Mūsų išvažiavimas buvo labiau žvalgomasis. Domėjausi, kiek JAV išverčiama kitakalbių literatūros – trys procentai. Slovėnai ten „gražiai įsisukę“, buvusios Balkanų šalys, vokiečiai, prancūzai, ispanai, italai, mačiau estų. Taip pat amerikiečiai išsileidę tokią Jurijaus Ritheu knygą „Čiukčių biblija“ – jiems tai tokia egzotika. Mes, žinoma, tokie nesame. Bet juk svarbiausia, kaip arkliui, einančiam ratu, neturėti akidangčių – o visa kita gali ir pasisekti.

Tad lietuviams ką nors importuoti ten, į platesnius skaitytojų kontekstus, pavyktų?

Manau, yra du variantai. Arba rasti kažką čia, išversti ir labai daug dirbti platinant knygą. Arba kitas variantas – ten esantys emigrantai turėtų kažką parašyti. Netikiu, kad tarp jų neatsirastų nė vieno rašytojo, kuris rašytų angliškai ar ispaniškai, tačiau jaustų šaknis ir su Lietuva. Tikriausia čia būtų didžiausias šansas lietuvių literatūrai.

Žinoma, ilgą laiką populiarus nebūsi, reikia dar ir sėkmės, aplinkybių sutapimo. Poeziją, pavyzdžiui, galima importuoti į JAV, juolab kad lietuvių poezija yra aukšto pasaulinio lygio. Su proza būtų sudėtingiau, nes ji gana specifinė.

Viename interviu minėjai, kad pasigendi gerų detektyvų...

Kad jų apskritai nėra!

O ką manai apie komiksų žanrą?

Su komiksais, manau, lietuviams būtų galima prasimušti ir užsienyje. Ar sunku, nežinau, nes tai nėra mano sritis. Žinoma, konkuruoti su belgais, amerikiečiais ar prancūzais būtų, švelniai tariant, sudėtinga. „Marvel“ komiksų leidybinės kompanijos Amerikoje juk vis tiek neperspjausi.

Kaip įsivaizduoji idealią rašytojo būtį?

(Juokiasi) Idealią būtį? Kai niekas netrukdo rašyti, neturi materialinių rūpesčių, šeima tave supranta. Bet tos idealios būties tiesiog nebūna. Pagrindinė problema, dabar kliūvanti Lietuvoje, ta, kad yra didelis informacijos trūkumas – kaip jaunam rašytojui prasimušti, kaip tvarkyti reikalus. Galėtų ir paramos projektai veikti geriau, bet čia jau ne tik mūsų šalies problema. Lietuvoje paramos sistema veikia daugiausiai premijomis.

Man taip pat nepatinka kitų rašytojų nenoras ieškoti informacijos, per didelis uždarumas. Ir esminė bėda – skųstis, nieko dėl to nedaryti, o po to piktintis: „Kodėl manęs neišveža į užsienį?“

Pats nemažai prisidedi prie literatūros sklaidos skaitantiems žmonėms. Esi gavęs pirmą ir kol kas vienintelę knygnešio premiją. Ar gauni kokių nors atgalinių reakcijų iš skaitytojų?

Retkarčiais kas nors parašo iš studentų. Šiaip vis ieškau naujų formų, per kurias apie tai galėčiau kalbėti.

Taip, pamenu, rašytojų pristatymas Tavo „Facebook“ paskyroje būdavo labai skaitomas ir mėgstamas.

Kol kas vis dar nesugalvojau, kuo jį pakeisti.

O kokios Tavo reakcijos apie kultūrinės spaudos padėtį visuomenėje, finansavimą ir jos reikalingumą?

Na, gaila, kad taip jau yra su tuo vis apkarpomu finansavimu. O juk kultūrinė spauda smarkiai pagerėjusi paskutiniu metu. Pavyzdžiui, šiais metais nebebus taip visus nervinusių Andriaus Jakučiūno kultūrinės spaudos apžvalgų, nes projektas negavo pinigų. Bet tai juk buvo vienintelė tokia literatūrinės virtuvės apžvalga.

Toks jausmas, kad tie, kurie vertina projektus, kažką ne iki galo literatūros lauke suvokia?

Daug grandžių tame vertinime, įvairių interesų ir kartais mistiškai pasikeitusių rezultatų...

Gal kultūrinės spaudos Lietuvoje yra tiesiog per daug?

Manau, kad dabar viskas po truputį atsisijos, nes vis tiek kažkas neišlaikys tokių mirtinų lenktynių. O šiaip nėra jos tiek daug. Džiaugiuosi, kad išsaugojome storą žurnalą „Metai“ – tai unikalu, daugiau, be to, ir nebūtų kur skelbti didesnės apimties kūrinių. Daug kur pasaulyje ir nėra. Neaišku, kaip bus su žurnalu „Vilnius“, negavusiu paramos. Tai buvo vienintelis periodinis žurnalas, kurį galėjome rodyti užsieniečiams.

Na, bet vienų leidinių mirtis nerodo galutinio mirties proceso, kadangi vis atsiranda naujos iniciatyvos, pavyzdžiui kultūrinis tinklalapis voxart.lt.

Taip, tai labai įdomu. Ateityje bus matyti, kaip keisis kultūrinės spaudos peizažas, į ką viskas mutuos. Skaitmeninės technologijos gali pakeisti informacijos formą, tačiau, bet kokiu atveju, skaitytojų visuomet buvo ir bus, kur gi jie dėsis? Vienu metu jų bus galbūt mažiau, kitu daugiau. Literatūra jau laidojama tūkstančius metų, o vis tiek išlieka.

Ar daug knygų atsivežei iš Amerikos?

Gal trisdešimt. Mes su R. Užgiriu kaip bepročiai prisipirkome knygų. Poezijos, skirtos vertimui, paskirų leidinių, porą romanų, kuriuos norėjau turėti namų bibliotekoje, taip pat ir populiarųjį K. O. Knausgårdą. Na, bet atsivežtos poezijos knygos, grubiai tariant, atsipirks, kadangi jas vėliau išversiu arba duosiu kitiems poetams.

Kokiais darbais užsiimi šiuo metu?

Turiu daug darbų. Va, praeitą savaitę sutarėme su leidykla „Kitos knygos“, kad išversiu Walto Whitmano rinktinę, tad turėsiu ką veikti iki rudens. Šiuo metu leidyklai „Tyto alba“ verčiu vieną amerikiečių romaną – antiutopiją apie skaitmenines technologijas. Romano siužetas ir idėja tikrai įdomi. Vasarą taip pat pradėsiu versti kanadietės parašytą Onos Šimaitės biografiją Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai...

Stebini savo gebėjimu tiek daug ir taip sparčiai versti.

Mieliau versčiau lėčiau, bet tokie jau leidyklų terminai. Taip pat savo knygą gal reikia pabaigti – bent pusę jau turiu. Kadangi mano rašymo ciklas yra kas šešeri metai – laiko liko nebedaug.

Kiek laiko skiri darbui?

Nuvedu vaikus į darželį ir einu rašyti ir versti – taigi bent kelias valandas kasdien. Štai tu išeisi, o aš tvarkysiu Margaret Atwood labai ilgą ir gerą eilėraštį.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*