Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
18
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Leidėja Aira Niauronytė apie mirusią „autoriaus mirtį“ 0

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2017-08-09

Prieš trylika metų įkurta leidykla „Kitos knygos“ garsėja ne tik kaip kontrkultūros autorių ir kairiosios krypties literatūros leidėja, smagių akcijų bei lietuviško literatūrinio lauko drebintoja, bet ir vieta, kurioje vyksta bohemiški vakarėliai, kyla audringos diskusijos ir gimsta naujos idėjos. Redaktorė ir menininkė Aira Niauronytė sutiko pasidalyti ilgamete darbo šioje leidykloje patirtimi ir bendrais pastebėjimais apie Lietuvoje skaitomų ir leidžiamų knygų situaciją.

Aira, papasakok, kaip atėjai į leidyklą „Kitos knygos“ ir kaip kito Tavo santykis su leidykla, jos darbuotojais ir autoriais per tuos metus?

Į leidyklą atėjau būdama VU filologijos studentė, turbūt gūdžiais 2009-aisiais. „Suokalbyje“ (dabar oficialiai „Salionas“), kur su draugais vakarojome po renginio, gal paskaitos, nedrąsiai paklausiau Gedimino Baranausko, ar galėčiau leidykloje atlikti redagavimo praktiką, ir jis sutiko. Viena iš pirmų ir labai linksmų patirčių – J. G. Ballardo knygos „Avarija“ pristatymas-performansas „Nestabdyk orgazmo“, kai su draugu važinėjome mašina be stogo, ieškodami aštrių pojūčių, kaip knygos herojai. Pradėjau skaityti korektūras, redagavau knygas – vienas iš pirmų ir smagiausių darbų buvo J. Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ (vertėjas Marius Burokas). Neseniai tapau leidybos projektų vadove. Prižiūriu parengimo procesą, daug bendrauju su žmonėmis. Dabar, po trumpų atostogų, grįšiu prie kelių naujų projektų, kuriuos buvo užgožę einamieji reikalai.

Kas dar pasikeitė? Kai tik redaguodavau, daugiausia tai darydavau namuose arba kavinėse, mažai žinojau apie leidybos procesą. Dabar turiu daugiau patirties tvarkytis su žmogiškuoju faktoriumi – greičiau paspaudžiu mygtuką „siųsti“, net jeigu laiškas nemalonus. Leidyba yra pirmiausia darbas su žmonėmis (su daug žmonių!), o tik paskui su knygomis. Jeigu užsimezga artimas ryšys su autoriais, reikia mokytis atskirti darbo ir kitus reikalus. Ir tai tikrai naudingas įgūdis!

Man patinka jaustis dalimi įdomaus projekto, darančio įtaką šaliai. Įdomu, ar Prezidentė skaitė kairiosios kanadiečių žurnalistės Naomi Klein knygą „Tai viską keičia“, kurią rekomendavau šiemet Knygų mugės metu, kai priėjo prie mūsų stendo. Būtų naudinga, jeigu paskaitytų ir kolegoms pasiūlytų. Taigi tiek anksčiau, tiek dabar tai, ką darome su „Kitomis knygomis“, man atrodo įdomu ir prasminga.

Kadangi leidykloje dirbate ir gyvenate tarsi jaukiame bute, smalsu, kaip atrodo įprasta jūsų diena darbe, kuo ji skiriasi nuo kitų darboviečių?

Taip, man irgi jauku pas mus (šypsosiaut. pastaba). Per knygų muges beveik ir gyvename – daug žmonių sutelpa tada leidykloje. O paprastai atvažiuoju 12 val., randu kolegę Rasą, kuri ateina jai patogiu laiku anksčiau. Sėdime prie kompiuterių, kalbame telefonais, pasitariame. Nuo antradienio popietės būna Gediminas. Tada dar daugiau pokalbių. Trečiadienio vakare susirinkimas, per kurį dažniausiai daug juokiamės, kartais draugiškai apsirėkaujam.

Nuo daugumos darboviečių turbūt labiausiai ši leidykla skiriasi tarpusavio santykiais ir produkto prasme. Daug bendraujame, darbo dienos pabaigoje dažnai prasideda plačios diskusijos: tarkime, apie ekologiją, feminizmą, poeziją (ne tai, ką leidžiame, bet apskritai), madą, maistą, vyną... Kartais einame į barą žaisti stalo futbolo, kurį atradome poilsiaudami Palangoje praėjusį pavasarį.

Kartais darome vakarėlius, ypač rudenį ir žiemą, nes kitaip niūru. Vasarą kartais kartu vakarojame gamtoje.

Kaip matai „Kitas knygas“ kitų Lietuvos leidyklų kontekste?

Anksčiau „Kitos knygos“ buvo kaip maži išsišokėliai, kaip neformalai. Pamažu dėl nuoseklaus darbo ir labai geros komandos apsukos didėja. Manau, kad leidykla turi savo veidą tiek dėl knygų turinio, paruošimo kokybės, tiek dėl dizaino. Iš pradžių viršelius kūrė Tomas S. Butkus, suformavęs kitonišką leidyklos įvaizdį jau nuo pirmųjų knygų. Dabar daugiausia dirbame su dailininke Lina Sasnauskaite, kurios darbais patys labai žavimės.

Gerai laikomės, turime savo kryptį, savo autorius, mus atpažįsta. Nesame fabrikas ar kokia monopolija. Manau, „Kitos knygos“ dabar yra kaip tam tikras kokybės ženklas: leidžiame ne tik tai, ką perka, bet ir tai, kas yra įdomu, aktualu, vertinga.

Kokie Tau atrodo jūsų skaitytojai? Kaip manai, ar per tuos leidyklos gyvavimo metus jie keitėsi?

Kai buvo įkurtos „Kitos knygos“, keiktis ir vartoti nenorminę leksiką literatūroje dar buvo kone maištas. Pamenu moterį, pasipiktinusią mūsų išleistu kalbininko Roberto Kudirkos nenorminės leksikos žodynėliu. Dabar keiksmažodžiai grožinėse knygose jau legalizuoti.

Taigi anksčiau „Kitų knygų“ skaitytojai turbūt buvo literatūros neformalai, mėgstantys „kreivus“, eksperimentinius dalykus (kaip R. Brautiganas, W. S. Burroughsas, Valentino Klimašausko „AlfaVilnius“, kurios pirmas puslapis yra knygos viduryje, arba R. Jaro „Dzen Dzen“, kurias autorius pats degino per knygos pristatymą). Taip pat geros klasikos mėgėjai – iki tol nebuvo nei Ch. Bukowskio, nei A. Ginsbergo, nei H. Thompsono vertimų. Arba tiesiog paprasti radikalai, skaitę, tarkime, Che Guevaros „Partizanų karą“ (kai skaičiau tą knygą, galvojau: nieko sau, čia gi tikras karo vadovėlis!).

Dabar, manau, skaitytojų ratas platėja, leidžiame daug tikrai geros negrožinės literatūros. Šiuo metu mūsų populiariausias autorius yra Y. N. Harari, parašęs knygas „Sapiens“ ir „Homo Deus“ (pastaroji kaip tik verčiama). Jis pažadėjo kitai knygų mugei paruošti filmuką, kuriame specialiai mums atsakys į klausimus. Naomi Klein, Rezos Aslano knygos irgi skirtos visiems ir visoms, norintiems plėsti žinias, – ne vien pankams, rafinuotiems intelektualams ar revoliucionieriams.

„Kitos knygos“ pradėjo burti ir mokslinės fantastikos mėgėjus – pastaruoju metu leidžiame daug šio žanro klasikos. Taigi auditorija prasiplėtė ir į tą pusę, žanriškai.

Dabar rengiame spaudai knygą-įvykį – Artūro Tereškino romaną apie vyrų meilę ir seksą, kuris, manau, privilios žingeidžią, į literatūrinius nuotykius linkusią ir socialinių prietarų neturinčią auditoriją.

Man atrodo, skaitytojai iš mūsų tikisi aktualių temų, kritinio požiūrio (pavyzdžiui, į neoliberalizmą, į islamofobiją, apie tai esame publikavę knygų), nebūtinai lengvos, bet geros, turinčios išliekamąją vertę literatūros, gero knygų parengimo, kūrinių, kurie priartėja ar netgi peržengia nusistovėjusius gyvenimo ar skaitymo įpročius formos ar turinio prasme.

Gal numanai, kokio amžiaus, socialinės padėties, išsilavinimo ir lyties žmonės perka daugiausia knygų? Kokios tai knygos?

Daugiausia knygų perka moterys. Jos skaito grožinę literatūrą, nebūtinai pačią vertingiausią, populiariąją psichologiją, saviugdos knygas. Jaunimas perka daugiau knygų negu vyresni žmonės. Lyčių stereotipai vis dar veikia, nes moterys statistiškai daugiau skaito grožinę literatūrą, o vyrai biografijas, kitą negrožinę.

Perkamiausios mūsų knygos šiuo metu – Y. N. Harari „Sapiens“ ir D. Pocevičiaus „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Tiek iš moterų, tiek iš vyrų girdėjau gerų atsiliepimų apie šias knygas. „Kitos knygos“ beveik ir neturi „moteriškų“ ar „vyriškų“ knygų. Mūsų auditorija nėra taip pasiskirsčiusi pagal lytis, mes to ir nesiekiame.

Kaip vertini dabartinę skaitymo situaciją Lietuvoje, žvelgdama iš knygų leidybos lauko? Ar skaitytojų iš tiesų stipriai mažėja?

Man regis, nemažėja. Svarbu rasti aktualias temas ir autorius, tinkamai juos pristatyti, kad skaitytoją rastų knyga, o jis – knygą. Dabar žmonės, neskirstant į klases ar visuomenės grupes, skaito (ir rašo) daugiausia per visą istoriją – kasdien susirašinėja, seka socialinius tinklus, internetas leidžia matyti naujienas įvairiomis kalbomis.

Nors sakoma, kad šiais laikais dirbame daugiau negu ankstesnės kartos, taigi trūksta laiko, bet vis vien skaityti būtina, kad neatsiliktum, kad turėtum ką pasakyti. Turbūt todėl vis populiarėja negrožinė literatūra – gerai apdorota tiksli ir suprantama informacija, padedanti susivokti šiuolaikybėje. Knygų skaitymas yra ir vienas geriausių poilsio, atsipalaidavimo būdų.

Manau, perdeda tie, kurie sako, kad žmonės nebeskaito. O jeigu kas ir neskaito, tai čia jau jų pačių problemos, ir labai nemenkos.

Įsivaizduoji kokią nors knygininkų be literatų strategiją, kuri turėtų skatinti visuomenės skaitymą ir apskritai domėjimąsi kultūra?

Dabar nėra humanitaro, intelektualo prestižo. Verslininko ar reklamos kūrėjo prestižas yra, bet ne humanitaro. Džiugu, kad dalis jų – doktorantų, dėstytojų, rašytojų – per socialinius tinklus skleidžia idėjas. Truputį gaila, kad daug intelektualų vis dar demonizuoja socialinius tinklus. Juk ne visi gali sėdėti bibliotekose. Kas nors gal net nežinos, ką ten skaityti. Ypač tokioje mažytėje Lietuvoje, kurioje didelė emigracija, reikia, kad kuo daugiau tekstų ir knygų būtų pasiekiama internetu. Reikėtų, kad ir kultūros politika dar labiau skatintų internetą.

Ir ne tik tai. Tarkime, jeigu vietoje laidos „24 valandos“ arba „Farai“ būtų įdomių intelektualų, specialistų, kultūros žmonių pokalbiai apie istoriją, madą, literatūrą, dailę, kiną, kompiuterinius žaidimus, mokslą, juk ir visuomenė keistųsi. Jeigu žmonės vėpso net tą šlamštą, tikėtina, žiūrės ir kitas programas, tik jos juos kitaip formuos. Juk yra skirtumas, ką kasdien matai. Būtų kur lygiuotis. Ir kiltų kultūros prestižas. Dėl prastos turinio kokybės ir TV žiūrimumas mažėja. Bet šiaip TV visai gera medija, jeigu kitaip būtų naudojama.

Be to, man atrodo, „Opus“ radijas turėtų veikti visoje Lietuvoje. Dar reikia radijo programos, kur nuolat būtų transliuojami knygų skaitymai ar paskaitų, kultūrinių diskusijų transliacijos, bet kokybiškai, įdomiai, ne vien apie tai, kaip lietuviai visą laiką kentėjo, nes ta visa apimanti kančia jau per gerklę lenda. Reikia, kad gera, kokybiška, gyva kultūra būtų ranka pasiekiama. Reikia koncentruotis ne į praeities nesėkmes, o į dabarties siekius ir pasiekimus.

Dažnai sulaukiate būsimų knygų rankraščių? Galbūt prisimeni kokių nors komiškų ar tragiškų epizodų, kuriais norėtumei pasidalyti?

Taip, gana dažnai sulaukiame rankraščių. Bangomis: jeigu pradeda siųsti, dažniausiai ateina ne vienas, bet keli rankraščiai tą pačią savaitę arba net tą pačią dieną.

Komiškas epizodas buvo, kai ieškojome naujo darbuotojo. Viena jauna mergina savo motyvaciniame laiške parašė, kad jos geriausias bruožas yra ilgos kojos. Jeigu taip būtų parašyta kokiais 1995-aisiais, tai tada man nekiltų klausimų, kad suprasti reikia tiesiogiai. Bet kai 2017-ieji, ilgai svarstėme, kiek tame pasakyme ironijos. Originalūs motyvaciniai laiškai – tikrai labai smagus dalykas. Gal surengti netikrą darbuotojo paiešką vien dėl motyvacinių laiškų, o paskui juos išleisti atskira knyga (šypsosi – aut. pastaba)?

O Tu gali atsiriboti nuo autoriaus, jeigu Tau nepatinka jo asmenybė bei pažiūros, ir vis tiek mėgti jo kūrybą?

Man atrodo, kad ta „autoriaus mirtis“, apie kurią labai daug kalbėjo, kai studijavau filologiją VU, pati jau seniausiai mirė. Dabar atrodo, kad žiūrėti į tekstą be konteksto yra dirbtinoka ir netgi oldskūliška. Manau, per žmogų, jo gyvenimą ir tekstas įgauna daugiau prasmių ir svorio. Žinoma, gali būti išimčių.

Dabar veikia socialiniai tinklai: jeigu autorius aktyvus ir rašo ne tik knygas, bet ir socialiniuose tinkluose, tai jo asmenybė – kaip jis bendrauja, kaip atsakinėja troliams, kokias nuotraukas deda – tampa kaip niekada susijusi su jo kita kūryba.

Žinoma, profesionalus lygmuo iš manęs reikalauja suprasti, ar tekstas gerai padarytas, nepriklausomai nuo to, kas jo autorius. Tada jau tarsi anonimiškai čiupinėji teksto kūną, svarstai, ar užtenka raumenų, o gal trūksta ir kokio šonkaulio. Žiūri, kaip tas kūnas koreguotinas, kad įgytų daugiau jėgos.

Jeigu autorius nežinoma, neišvengiamai tenka žiūrėti tik į nuogą tekstą. Bet jeigu tekstas sudomina, tada organiškai sudomina ir autorius.

Koks Tavo pačios santykis su elektroninėmis ir garsinėmis knygomis? Na, ar Tau svarbi teksto grafinė išraiška?

Darbo reikalais gana daug skaitau kompiuteriu, bet savo malonumui labiau patinka popierinės knygos: jas skaityti ramiau, nes mažiau pagundų. Žinoma, popierinės knygos yra ir tam tikros prabangos ženklas: viena vertus, jos nėra pigios, antra vertus, jos Lietuvoje labai gerai leidžiamos, ilgalaikės. Mūsų leidyklos knygos, net išleistos prieš 10 metų, vis dar atrodo puikiai – tik reikia nuvalyti susikaupusį purvą: tam naudojame nagų lako valiklį (cic!).

Gero dizaino, puikiai parengta knyga tampa estetiniu objektu. Man patinka lytėjimo patirtis. Knygos suteikia namams jaukumo. Bet biblioteka reikalauja daug vietos, dar ir dėl to tai prabanga.

Manau, yra knygų, kurioms negaila vietos namuose, jos ypatingesnės, galbūt gražiau išleistos. Neseniai su draugais teko ypatinga proga lankytis pas Vilniuje gimusį lenkų menininką Andrzejų Strumiłło, jis rodė savo sudarytų knygų, kurių šonai dažyti aukso spalva. Kaip sakė mano geras draugas, puikiai išmanantis apie interjerą, tokie leidimai net ne visiems namams tinka.

Kita kategorija – tai tos knygos, kurias norisi visada turėti su savimi kaip intymius asmeninius daiktus ar talismanus. Tad jų vieta skaityklėje. Aš jos kol kas nenaudoju, bet, manau, kad tai puikus dalykas, ypač keliaujant, nes galima susikrauti visą biblioteką. Ir pagundų mažiau nei skaitant kompiuteriu.

Garsinių knygų kartais klausausi vairuodama. Puikus dalykas.

Ką šiuo metu skaitai ir kokie Tavo skaitymo įpročiai?

Šiuo metu savo malonumui skaitau „Dvylika kėdžių“ – puikus kūrinys! Ir Lillian Hellman autobiografiją anglų kalba. Kartais perskaitau leidyklos knygų korektūras prieš spaudą – mėgstu tą daryti. Man patinka mūsų leidžiamos knygos, be to, kartais jos veikia ir tiesiogiai: viena iš jų neseniai paskatino grįžti prie vegetarizmo.

Skaitymo įpročiai? Iš tiesų norėčiau daugiau knygų savo malonumui perskaityti iki galo. Tai taip pat malonumas ir prabanga: ne tik paskaityti, susipažinti, greitai perprasti, bet ir su pasimėgavimu viską perskaityti iki paskutinio puslapio.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*