Rss Facebook
2017
Rugsėjis
21
Naujienos
2017 Rugsėjis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Laura Sintija Černiauskaitė: „Kad rašyti apskritai nebereikėtų...“ 0

Kalbėjosi Elvina Baužaitė
Regimanto Tamošaičio nuotr.
www.kamane.lt, 2017-09-14

„Kodėl nėra didžių muzikių? Kaip Mozartas ar Beethovenas... Kodėl nėra rašytojų moterų, prilygstančių Homerui ar Dantei? Kodėl nėra didžių dailininkių – tokių kaip Michelangelo ar Van Goghas? Jei ir nebandytumėte į šiuos klausimus atsakyti, vis vien negalėtumėte jų apeiti.“[i] Šie literatūrologės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės žodžiai, išrašyti knygoje „Parašyta moterų“, rodo reikmę žvelgti į moterų kūrybą, ją analizuoti, vertinti, stebėti ir pastebėti kūrėjas. Šį kartą pokalbis apie literatūrą, esatį joje su rašytoja Laura Sintija Černiauskaite. Jos kūrybinė raiška, pelnyti įvertinimai suponuoja ją esant didžia šiandienos lietuvių literatūros kūrėja: apsakymų knyga „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ (1994) – Jaunųjų filologų konkurso respublikinio turo pirmo laipsnio diplomas ir laimėtas „Pirmosios knygos“ konkursas; apsakymų ir pjesių rinkinys „Liučė čiuožia“ (2003) – pagal pjesę „Liučė čiuožia“ pastatytas spektaklis Vilniuje, 2004 m. – Maskvoje, Berlyne teatrų festivalyje „Theatertreffen“ laimėta pirmoji vieta; apsakymų, novelių ir pjesių rinkinys „Artumo jausmas“ (2005) – geriausių 2005 metų knygų penketuke; romanas „Kvėpavimas į marmurą“ (2006) – 2009 m. Europos Komisijos, Europos knygų leidėjų federacijos (EBF), Europos rašytojų tarybos (EWC) ir Europos pardavėjų federacijos (FEB) skirta Europos Sąjungos literatūrinė premija; romanas „Benedikto slenksčiai“ (2008) – Kazimiero Barėno premija (2009); apysaka ir apsakymas „Kambarys jazmino krūme“ (2010), romanas „Medaus mėnuo“ (2011) – Jurgos Ivanauskaitės premija; leidinyje „Metai“ publikuota novelė „Nekaltutis“ (2012) – Antano Vaičiulaičio premija; bendradarbiaujant su Renata Šerelyte parengta novelių knyga „Hepi fjūčer“ (2015); apysaka vaikams „Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis“ (2015); eilėraščiai „Nauja vėjo rūšis“ (2015).

V. Daujotytės-Pakerienės žodžiais, „moteris gali matyti pasaulį tik kaip moteris“[ii]. Taigi, kokios, L. S. Černiauskaitės akimis, yra moters rašymo galimybės ir ypatybės.

Moters kūrėjos būtis

Kaip pastebėjo V. Daujotytė-Pakerienė,„egzistencija remiasi kūno kalbos, kuri yra atskirai unikali, baigtinė, ir žodžių kalbos, bendros, tęstinės, amžinos, darna, sąskambiu“[iii]. Literatūrologės teigimu, šioje sankirtoje formuojasi moterų meninės kalbos savitoji problematika, kadangi „moters kūnas ne tik gimstantis, bet ir gimdantis, lyg pakartojantis amžinąjį gamtos principą-ciklą“[iv]. Jums, kaip rašytojai, kiek svarbus kūnas, Jūsų moteriškoji esatis?

Tikrai sutinku su gerbiama profesore V. Daujotyte-Pakeriene: moteris gali matyti pasaulį tik kaip moteris. Daugiau čia neturiu ko pridurti. Nebent tik, kad to nereikia suprasti kaip ribotumo, bet kaip labai svarbų moters įnašą į gyvenimą ir kultūrą. Esu tikra, kad pasaulis be moters ir jos moteriško žvilgsnio, veiksmo, kūrybos būtų ne tik nepilnas, bet ir neįmanomas – tiesiog sustabarėtų ir apmirtų.

Pasitelkdama Virginios Woolf mintis, V. Daujotytė-Pakerienė įvardijo vieną, ko gera, esmingiausių kuriančios moters būties niuansų: „Moterys neturėjo (ir vis dar neturi) laisvo laiko, tarpo tarp vieno ir kito veiksmo, vieno ir kito darbo. Ir savo kambario – atsiskleisti, susikaupti, nedangstyti ranka lapo, kam nors staiga įėjus.“[v] Pasidalykite savo patirtimis, pajautomis.

Taip, bet kuriam protiniam darbui reikia nedidelės fizinės erdvės ir ramybės. Bet kai reikia, visa tai kažkaip ima ir atsiranda. O V. Woolf iškelta „savo kambario“ problema, man regis, mūsų epochos moteriai jau apskritai jokia problema. Juk pas mus dabar rašo beveik vienos moterys. Randa jos ir laiko, ir reikalingas sąlygas. O aš neturiu savo kambario ne todėl, kad esu „vargšė“ moteris, o todėl, kad abu su vyru gyvename „vargšų kultūrininkų“ gyvenimus su varganomis algomis. Mano vyras lygiai taip pat neturi nei savo kampo, nei laisvo laiko kūrybai tarp daugybės privalomų ir ne visada malonių darbų. Bet, vos tik atsiranda impulsas rašyti, žiūrėk, atsiranda ir tas laisvas laikas. Beje, man įspūdį padarė amerikiečių rašytojo Johno Irvingo pasakojimas viename interviu: statydamas naują namą, jis niekur neįrengė durų, kad dirbdamas nuolat girdėtų savo vaikus ir būtų jiems prieinamas. Nežinau, kiek ta idėja buvo veiksminga tikrovėje, bet ji labai graži ir teisinga; ir parodo, kad lytis čia niekuo dėta – menininkui svarbiausia susidėlioti prioritetus ir neiškelti kūrybos aukščiau už gyvenimą ir tuos, kuriuos myli.

Kas Jums yra moteriškumas? Kokia, Jūsų akimis, yra šiuolaikinė moteris, rašytoja?

Kai mėginu rasti mane žavinčio moteriškumo pavyzdį tarp pažįstamų moterų, išsyk pagalvoju apie tris: apie šviesaus atminimo profesorę Eleną Nijolę Bukelienę, apie nuostabią rašytoją ir dėstytoją Vandą Juknaitę ir apie karališką aktorę Gražiną Urbonaitę. O apie šiuolaikinę moterį (ir šiuolaikinę rašytoją) visiškai nieko neišmanau; tai dar neištirtas reiškinys. Pati savęs nelaikau šiuolaikine. Toks būtų mano neišsamus ir labai subjektyvus atsakymas.

Teksto (už)duotys

„Aukštesnei sąmonei būdinga siekti išsaugot vienokią ar kitokią patirtį – rašto radimasis siejasi būtent su šia pastanga.“[vi] O kaip yra Jums? Kas, Jūsų manymu, yra noras rašyti? Kodėl, kaip jis užplūsta?

Tekstas gimsta iš nesuvaldomo gyvybės pertekliaus, kuris pramuša nykų buities dugną ir išsilieja kaip patvinęs vanduo, viską savo kelyje išvartydamas. Taip, patirtys yra brangiausia, ką turime; nerimastingas noras jas užfiksuoti, apmąstyti, perduoti kitiems. Buitis trumpam užsiveria, išsviesdama tave į viršų, iš kur viskas geriau, aiškiau regėti. Rašau, nes nesusivaldau, nebeišsilaikau savyje ir tiktai sau. Be šitų akimirkų gyvenimas man būtų tiesiog aklina kančia, kažkoks nesusipratėlės kapanojimasis.

Neturiu jokios tiesioginės užduoties. Arba jos tiesiog nežinau. Kai užeina rašymo priepuolis, rašau ir viskas. Tai kaip čiupinėjimasis tamsoje, pilnoje neįžiūrimų pavidalų. Kol rašai, virš tavęs kažkas laiko žiburį. Toliau mano sąmonė nesiekia.

Rašydama vaizduojatės, įsivardijate skaitytoją?

Skaitytojo neįsivaizduoju, bet vėliau labai malonu jį sutikti ir susilaukti grįžtamojo ryšio.

Kiek Jums įdomūs, svarbūs literatūros pasaulio vyksmai? O gal, kaip kūrėja, renkatės gyventi savajame rūme, Babelio bokšto viršūnėje?

Knygos, kurioms lemta patekti man į rankas, pačios atplasnoja iki mano dramblio kaulo bokšto viršūnės. Reta padaro įspūdį, bet jeigu padaro – labai apsidžiaugiu ir iš to džiaugsmo išraitau kokią kreivą šleivą, bet nuoširdžią recenziją.

„Literatūra nėra uždara. Ji perteka į kitus menus. Ir į ją daug kas atiteka.“[vii] Kokios meninės patirtys įkvepia Jus?

Muzika ir kinas.

Tarp žodžio ir tylos

V. Daujotytė-Pakerienė teigia: „Literatūros reikšmė nėra išgalvota jos tyrinėtojų.“[viii] Kokia yra literatūros reikšmė, kas ją (į)prasmina Jums asmeniškai?

Kaip žmogus, užaugęs su knygomis, jų stipriai formuotas ir iki šiol jomis retsykiais pamaitinantis savo sielą, galiu pasakyti, kad literatūros reikšmė didžiulė. Be knygos neįsivaizduoju gyvenimo. Kaip ir be mylimų žmonių. O knygos juk irgi – žmonės, pasauliai. Žmonių parašyti. Nuostabiausia knygų savybė ta, kad jos gerokai pergyvena savo autorius. Atsiverti prieš kelis šimtmečius (tūkstantmečius!) gyvenusį autorių, ir jis tau kalba. Šiandien, tavo kambaryje, tavo gyvenime. Man kvapą užgniaužia, kai mėginu suvokti, kas yra knyga.

Babelio bokšto metafora kviečia galvoti apie tylą ir garsą, triukšmą, kaip viešąją erdvę. „Dabar intymiojo rašto erdvė pastebimai siaurėja; laiškai išnyksta, dienoraščiai virsta literatūros žanru. Ar tai galėtų reikšti, kad siaurėja ir žmogaus intymioji dalis, kad viskas gali būti vieša, išviešinta?“[ix] Jūs esate literatūros žmogus, ką manote apie tylą? Kur ir kaip ją (at)randate? Kas tyla Jums?

Kas tikrai ieško tylos, tas ją randa. Tik toji tyla gali ir labai išgąsdinti, nuliūdinti, nuvilti, kankinančiai užtrukti... Pati su tyla draugauju, randu jos ir mūsų nedideliame, žaliame Vilniuje, ir savo mamos tėviškėje, kur su šeima vasarojame jau dvylika vasarų, ir savo mažame kambarėlyje, kur, likusi namie viena, meldžiuosi, giedu, priglaudžiu savo nuo rūpesčių dažnai surauktą kaktą prie Viešpaties širdies. Jame randu tylą; vaisingą, paguodžiančią, pripildančią, kalbančią. Bendravimas su žmonėmis išvargina, sujaukia, įaudrina. Trokštu ir ieškau, kaip maldoje pasakyta, šventųjų bendravimo. To choro mylinčių, labai tylių, vos girdimų balsų, kurie tau pakužda atsakymus į sudėtingiausius klausimus. Kartais randu juos įaustus knygose, poezijoje. Kartais jie prabyla per keletą artimiausių bičiulių, kuriuos susitinku retai, bet stipriai. Labiausiai – per vyrą ir vaikus. Esu su didele meile ir malone saugoma šeimos rate. Daugiau man nieko nereikia, jokių pakaitalų, jokio tuštumą užkamšančio paviršutiniško bendravimo.

Šiandien, kai popieriniai laiškai beišnykstantys, atskleiskite, apie ką rašytumėte tokį laišką? Kam jį adresuotumėte, turėdama rašytojos galią žadinti vaizduotę, dovanoti estetinę pajautą, parodyti gyvenimo mirksnio žybsnį?

Nerašyčiau. Rašymas viską supaprastina, susiaurina, įvelka į dualybę. Labai norėčiau išmokti gyventi tokį gyvenimą, kad rašyti apskritai nebereikėtų. Kad tas gyvybinis pliūpsnis, kuris verčia mane kartkartėmis ką nors parašyti, būtų panaudotas rimtesniems dalykams. Pavyzdžiui, išgydyti vėžiu sergantį vaiką... Bet aš tegaliu rašyti. Tai yra taip nedaug, taip apgailėtinai menka, dažnai abejoju, ar apskritai kam nors reikalinga...

Pokalbio pabaigoje – Jūsų linkėjimas Moteriai Kūrėjai.

Nesusireikšminti.

Dėkoju už Jūsų laiką ir mintis.

_______________

[i] Daujotytė-Pakerienė V. Parašyta moterų. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 383.

[ii]Ibid., p. 10.

[iii] Ibid., p. 11.

[iv]Ibid., p. 11.

[v]Ibid., p. 9.

[vi]Ibid., p. 192.

[vii]Ibid., p. 667.

[viii]Ibid., p. 87.

[ix]Ibid., p. 707.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*