Gyvenimas be laikrodžio, autobiografija be datų 3

Simona Siderevičiūtė
www.kamane.lt, 2015-05-11

Algimantas Mikuta. Gyvenau be laikrodžio: poezija.  Kaunas: VšĮ „Kauko laiptai“, 2014.  360 p.

Algimantas Mikuta – poetas, kuris leido sau prabangą gyventi be laikrodžio, matuodamas ir įprasmindamas laiką ne daugelį vergais pavertusiomis rutiniškomis darbo valandomis, bet eilėraščiais. 2014 metais išleistoje rinktinėje „Gyvenau be laikrodžio“ poetas savo gyvenimą pasakoja ne datomis, bet įvykiais, vaizdais, emocijomis. Už šią savo rinktinę autorius 2015 metais apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos premija.

Rinktinė gerokai skiriasi nuo šiuolaikinių autorių kūrinių, joje daug folkloro (net jeigu ir šiek tiek modernizuoto): pasakėčių, dainų, mitų, legendų, kurie eilėraščiuose kartais pasitelkiami tik kaip simbolika, o kartais net kaip visas siužetas. A. Mikutos eilėraščiai yra ritmingi, juose dažni pasikartojimai, todėl nekeista, kad dalis jų virto dainomis. Autorius rašo labai paprastai, pedantiškai laikydamasis rimo. Gal dėl neįprasto eilėraščių tvarkingumo, netgi monotoniškumo, nebūdingo šiuolaikiniams autoriams, A. Mikutą skaityti buvo gana neįprasta. Tai lyg žvilgsnio metimas į vyresniųjų (senelių) kartą: jų gyvenimo ritmą, paprastumą, saikingumą ir tyrų naivumą, kuriuo šiuolaikiniam žmogui sunku patikėti. Eilėraščiuose nežongliruojama skambiais žodžiais, tačiau juose slepiasi gili prasmė, tik nežinia, ar skaitytojas turės pakankamai laiko ir galimybių ją iššifruoti.

Vyresnei kartai rinktinėje paminėtos aktualijos gali sukelti nostalgiją, tai savo atsiminimais recenzijoje „Mikuta daugiau už Mikutą“ patvirtina ir V. Daujotytė: „Buvau lyg sugrąžinta į savo pačios galvojimo apie literatūrą pradžią, į savo kartos poeziją, į jos kelius“. Jaunesniosios kartos skaitytojai gali likti lengvai sumišę, nustebę, o gal net pradėti nuobodžiauti. Vandens furgonai, vyga, tabelininkė, putros srėbimas ir restoranų kultūra, veržimasis į kosmosą ir namuose deganti liktarna – tai praėjusio laiko ženklai, kurie gyvena vyresniosios kartos prisiminimuose. Vyresnės kartos atstovams eilėraščiai prabyla kvapais ir skoniais, jaunyste, o gal net vaikyste. Jaunajai kartai šie žodžiai yra tušti ir beskoniai – mes neturime kodo, kuriuo galėtume iššifruoti eilėraščius, nes neišgyvenome „prausimosi sietuvoj ant sieliaus“. Autorius mus veda į nostalgijos vandenis, kuriuose jaunoji karta niekuomet neplaukiojo, tuo laiku mūsų laikrodis dar netiksėjo.

Knyga primena laiko mašiną, joje yra 12 chronologiškai išdėliotų skyrių, kuriuose pateikti eilėraščiai iš 12 skirtingų autoriaus knygų (nuo 1962 iki 2013 m.). Pačioje pabaigoje „prilipdomas“ ir tryliktasis skyrius, jame – poemos. Keliaudamas knygos eilėraščiais skaitytojas išgyvena metų tėkmę, patiria įvairias emocijas, kurios gali padėti suvokti skirtingų kartų problemą. Knyga pradedama jaunystės paklydimais bei atradimais, autorių domina merginos, vėjavaikiškas gyvenimas (tuo metu autoriui ėjo dvidešimti metai): Tas patrakėlis juokas, / Ir grožis  parakėlis, / Nelauktai virš tėkmės pražydęs. / O vėjas dainuodamas suknią pakelia / Ir juoką pasroviui lydi („Sielininkė“, p. 13). Todėl ir eilėraščiai pilni aistros, žaismingumo, naivumo ir nutrūktgalviško drąsumo, noro pakeisti pasaulį. Su kiekvienu nauju skyriumi eilėraščių nuotaika kinta, nes bręsta ir pats autorius, todėl knygą iš dalies galima vadinti autobiografija.

Skyriuje „Spektras“ (1965) jaučiamas nusivylimas, autoriaus maksimalizmas jau išblėsęs, tačiau jį vis dar galima vadinti idealistu. A. Mikuta koncentruojasi į brolystę, jaučiama tam tikra kolektyvinė sąmonė, aukštinamas darbas bei kūryba: Būkim nematytais ir nematomais. / Neapvilti  gera. Stebinti  geriau. / Būkime darbščiais planetos atomais, / Atomais, kurie nedegins ir negriaus („Veidrodžiai“, p. 19). Tokiam požiūriui įtakos galėjo turėti ir tuometei okupuotai Lietuvai piršta ideologija. Reikia priminti, kad šis laikotarpis nebuvo itin palankus kūrybos plėtotei. Autorius įvertina proletariato svarbą bei kolektyvinio darbo naudą visuomenei: Ir tūkstančiai atviraširdžių vyrų! / Jie  šoferiai. Jie kvepia česnakais, / Benzinu ir stepių grūdais. / Jie piemenys. Jų ištęstos šnektos. / Ir kaip pilnatys platūs veidai („Pontoninis tiltas per Irtyšių“, p. 22), tačiau kritiškai vertina komunizmo postulatus. Todėl jo eilėraščiuose gausu ironijos bei kritikos tuometei valdymo sistemai ir ja aklai tikinčiai visuomenei. Dėl tuo metu vyravusių griežtų apribojimų kultūrai autorius pats sumaniai šifravo savo tekstus, stengdamasis neįkliūti budriai cenzūros akiai. Net ir vėlesniuose savo eilėraščiuose A. Mikuta neatsisako tokio rašymo stiliaus, tik pasirenka kitą kritikos objektą – mases sekantį, egocentrišką individą, kurio vienintelis noras – būti „ypatingu“, tačiau „vienu iš daugelio“.

Pradedant skyriumi „Paukščių žemė“ (1968), eilėraščiuose vis daugėja paukščių simbolikos, kuri atlieka svarbų vaidmenį autoriaus kūryboje. Paukščio simbolis nuo seno tapatinimas su dainiumi, klajūnu, poetu, kuris, kaip ir giesmininkas, skleidžia savo dainas, idėjas: Gyvenu palėpėj. Kaip kiekvienas paukštis / Čiulbu rytmečiais iš savo aukštumų („Apsuptas žmonių ir restoranų... “, p. 35). A. Mikuta, kaip ir paukščiai, keliauja, bet nenutolsta nuo gimtųjų namų, jis keičiasi, bręsta, bet išlaiko gyvą žemaitišką tarmę, tradicijas. „Šiandien piešime žaibus“ (1973) atsiranda karo simbolikos, pasirodo ugnis, dūmai, dujokaukės, prabylama apie miesto ir kaimo perskyrą, ši tema vėliau plėtojama ir tolimesniuose skyriuose. Kaip įprasta tradicinėje lietuvių literatūroje, kaimas visais aspektais aplenkia miestą: Alsuoti kas dieną ugnim ir ledais / pro dūmus, pro dulkes, pro didmiesčių gausmą, / dujokaukių oru, kava ties veidais, alsuoti be skausmo. <...> Alsuoti kas naktį tyliau ar smagiau, / šalčiu ar tyla, apkabinusia kaimus, / alsuoti alsavimu kito žmogaus, / alsuoti be baimės. („Alsuoti“, p. 67). Miestas atstovauja sugedusiai visuomenei, dirbtinumui, svetimumui, atotrūkiui nuo gamtos: Valstietis didmiesty. Jį stebi, uostinėja / šimtai veidų, paženklintų miestu („Pelėda parke“, p. 111). Kaimas, daugelio lietuvių klasikų kūriniuose vaizduojamas kaip pradinis žmogaus taškas (gimimas, vaikystė), A. Mikutos atveju yra ir paskutinis taškas (grįžimas atgal į natūralų gyvenimo ritmą). A. Mikuta yra vienas iš tų, kurie stebėjo Lietuvos modernėjimą, kaimų virtimą miestais, naujųjų technologijų atkeliavimą į kasdienę rutiną. Tačiau kaimo įvaizdis vis dar siejamas su tyrumu, nekaltumu, netgi sakralizacija, tai patvirtina Marcelijaus Martinaičio, Romualdo Granausko ir kitų autorių knygos. Klasikais neslėpdamas seka ir pats rinktinės autorius: Išbaidėte gerves iš žydinčių deltų, / pamiršot, ko mokė Vydūnas („Tylieji sulindo į miško sodybas...“, p. 134). Kiek dar aktuali miesto ir kaimo tema šiuolaikinėje visuomenėje? Miesto ir kaimo perskyra vis dar matoma, tik šį kartą svarstyklės nusvirusios miesto naudai, šiuolaikiniam jaunimui miestas siejasi su pažanga, technologijomis, išsilavinimu bei kultūra, kaimas praranda savo ankstesnes sakralias konotacijas. Kiek šiuolaikinių jaunųjų poetų rašo apie kaimą? Ir apie ką su nostalgija kalbėsime mes po 50 metų?

Vis labiau bręsdamas A. Mikuta artėja prie gamtos, suvokia natūralaus gamtos ciklo svarbą. Skyriuje „Apuoko valanda“ (1984) atsiranda vaikų, žaidimo motyvai. Autorius akcentuoja, kad esame gamtos dalis, jos vaikai, bet tikrai ne valdovai, nors kartais trokštame taip save įsivaizduoti. Jis taikliai pastebi, kad žmonės linkę save idealizuoti, bet ši percepcija prasilenkia su realybe. Vaikai simbolizuoja dar nesugadintą žmogaus pradą, kuris vis dar turi ryšį su gamta: Vaikai, aukščiausiai už visus pašokę, / su išskleistais sparnelių stagarais, / dar drąsūs, neapnuodyti, dar jokio / akmens neišklaipytais sąnariais („Vaikai ant kalno“, p. 120). Vėliau visuomenė individą „sunormalizuoja“, paverčia mechanizmu arba vienu iš daugelio, nes tik šiuo būdu masės gali išgyventi. Ir tai bene aktualiausia A. Mikutos kūrybinio gyvenimo tema. Visuomenė yra individą žalojanti sistema, iš dalies paveikta valstybės valdymo mechanizmo, iš dalies veikianti pagal žemiausius žmonių instinktus. Tai labai tiksliai atskleidžiama poemoje „Gelmių žuvys“, joje kritikuojamas noras priklausyti masėms, tokie žmonės simboliškai įvardijami žuvimis. Jos nemato dienos šviesos ir negirdi sakomo žodžio, nes tūno gelmėje, priklauso būriui: Jau minioms prigijo dėsnis toks  / Jos į vienetus nebesidalo („Minia“, p. 275). Toks gyvenimas priešingas individui, kuris stengiasi ištrūkti iš masiško bėgimo link mirties, jis įvardijamas paukščiu. Autorius teigia, kad be galo sunku atsispirti norui bėgti paskui minią, nes žmonės nuo vaikystės (nekaltumo prado) mokomi ja sekti ir jai priklausyti. Jeigu gyveni ne pagal visuomenės nustatytas normas, tampi atstumtuoju, tačiau A. Mikutos eilėraščiuose toks atstumtasis turi teigiamą konotaciją, nes tik tuomet esi tikrai laisvas, neprivalai pateisinti daugumos lūkesčių: O aš visai nenoriu nusipurtyt snūdo / ir bėgt į priekį kaip medžioklinis šuva. / Tie greitai lekiantys vis tiek kažką nužudo, / nuo kelio sankasos štai ritasi galva  / žiauri yra ambicijų kova, / kurią vėl norima paverst kova už būvį („O aš visai nenoriu nusipurtyt snūdo...“, p. 157).

Žmogus priešinasi natūraliam gamtos ritmui, pradeda skubėti, veržtis, bėgti, netgi tuomet, kai net nežino, dėl ko jis lekia. Kokią alternatyvą siūlo autorius? Sustoti, o gal net pramiegoti šias betiksles lenktynes. Nes, bėgdami šiuo lenktynių taku sužvėrėjame, o gal net sugyvulėjame, tolstame vieni nuo kitų žaisdami teatrą: Kai lengva būt geriems, tai esate geri / ir vaikštot įsisegę gėlę, / ir tiesiat ranką be akmens, kuri, / be abejo simbolizuoja gėrį. / Tačiau užtenka šiam piratiškam laive / nors truputėlį deniui susiūbuoti, / ir jūsų pirštai riečias į save, / o jūsų gėlės pradeda juoduoti („Kai lengva būt geriems, tai esate geri...“, p. 177). Ne veltui prabylama apie teatrą (2002 metų skyrius „Aštuoneiliai)“, tai dar viena gyvenimo pusė, kurioje privaloma dalyvauti: stebėti kaukes, vaidinimus, reveransus, ir patiems tapti aktoriais.

A. Mikuta nepamiršta pridėti cirko, karnavalo, koncerto, įvairiausių gyvenimo imitavimo žaidimų, kuriuos atliekame sugyvulėję, nes vis dar norime atrodyti civilizuoti. Autorius drąsiai visa tai vadina cirku, nes mes linksmi ir puošnūs, kai scenos šviesos atgręžtos į mus, tačiau po šou šąlame vienatvėje savo geležiniuose narvuose...


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*