Emilija Visockaitė: „Reikėtų pradėti naują spaudos erą“ 1

Parengė Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2015-07-08

Emilija Visockaitė – jaunosios kartos atstovė, aktyviai dalyvaujanti kultūriniame lauke, šiuo metu dirbanti „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Su Emilija kalbamės apie šiandienės kultūrinės spaudos situaciją ir jos pačios kartą nusakančius akcentus, asmenines patirtis.

Tavo vaikystėje įsikūrė ir suklestėjo „Šiaurės Atėnų“ laikraštis, o kadangi mama buvo viena iš redakcijos narių, veikiausiai dažnai tekdavo matyti jos bendradarbius, girdėti pokalbius apie kultūrinius diskursus. Kokie Tavo vaikystės prisiminimai iš tų auksinių laikų, kuomet laikraštyje dirbo žymiausi Lietuvos intelektualai ir rašytojai?

Apmaudu, kad tie prisiminimai visai menki. Kai mama pradėjo dirbti „Šiaurės Atėnuose“, man buvo 8–9 metai. Neturėjau jokio supratimo, kad jos bendradarbiai yra žymūs (gal dėl to, kad mama niekada nepasižymėjo autoritetų garbinimu). Su kitais redakcijos vaikais dalyvaudavau „Šiaurės Atėnų“ kalėdiniuose vakarėliuose, iš jų atsimenu, kad kartą teko sakyti eilėraštį ir – kur kas maloniau – gavau pažaisti savo pirmąjį (ir paskutinį) kompiuterinį žaidimą.

Kai mama jau tapo vyr. redaktore, į namus dažnai pradėjo skambinti vyriškiai iš darbo: Gedos ir Beresnevičiaus balsai būdavo labai žemi, grėsmingi. Andriuškevičius visada būdavo labai malonus, o Parulskis – sutrikęs. Tada jau žinojau, kas čia per vieni, Parulskis jau buvo mano mėgstamiausias rašytojas, tad jo skambučių labiausiai ir laukdavau.

O kokius dabartinius „aukso vertės“ kultūrinės spaudos veidus išskirtumei?

Na, didžiausia literatūros kritikos žvaigždė dabar yra Virginija Cibarauskė. Jos griežta, lakoniška, argumentuota poezijos kritika nustelbė net Andriaus Jakučiūno spaudos apžvalgas. Dabar poetai į redakciją atneša knygų ir prašo, kad jas recenzuotų būtent V. Cibarauskė – tai jau pats aukščiausias lygis: net jei blogai parašys, bent sužinos tiesą.

Iš naujųjų kritikų dar paminėčiau Marijų Gailių, kuris labai racionaliai žiūri į šio diskurso formavimą ir į pačias knygas. Į akademinės muzikos kritikos nišą tvirtai atsistojo jauna kompozitorė Raimonda Žiūkaitė. „Šiaurės Atėnuose“ visada laukiu Aurelijos Auškalnytės tekstų apie kiną. „7 meno dienose“ – Monikos Krikštopaitytės dailės kritikos. Toks mano asmeninis kritikų penketukas.

Šiuo metu dirbi „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Ar per tą laiką, kol ten pluši, pasikeitė Tavo lūkesčiai literatūriniam žurnalui?

Seniai galvoju kurti savo leidinį – gal vien apie muziką (utopija, gimusi beskaitant nuostabų britų žurnalą „Classic Rock“), gal apie kultūrą, subkultūras, visuomenę. Bet tam reikia bendraminčių. Entuziazmo turiu, ypač dėl to, kad kol kas nematau konkurencijos. Visada nuosekliai skaičiau madingus leidinius jaunimui – „Ore“, „Pravdą“, „370“, „N Wind“. Jie visi tarsi viena grandinė (juos ir kūrė panašūs žmonės), tad kokybės kreivės smukimas akivaizdus. Dabar dauguma moka pasidaryti gražų maketą, įspūdingą viršelį, nebijo pakalbinti tikrai kietus užsienio ir vietos menininkus, bet tekstų turinys, stilius infantilus, kritikos ir humoro jausmo nė kvapo.

„Literatūroje ir mene“ turiu visišką kūrybinę laisvę, varžomą tik finansinių galimybių ir – ypač – konservatyvaus istorinio šleifo, kurio „Literatūrai ir menui“ turbūt nelemta nusikratyti (tebesame Rašytojų sąjungos organas). Dabar redakcija vieningai nori kurti modernų žurnalą, bet man atrodo, kad vienintelis būdas – tai išvis uždaryti visus kultūrinius leidinius ir kur nors pogrindyje pradėti naują spaudos erą.

Drąsi mintis. Kaip įsivaizduotumei tą naują spaudos erą?

Imčiausi kokių nors griežtai antikapitalistinių veiksmų – grįžčiau prie zinų, savilaidos, nespalvotos, negražios spaudos, kurią vartant akys pailsėtų nuo interneto ir reklamos. Visi tekstai ten būtų kritiški iki skandalingumo, nesuvaržyti politkorektiškomis nesąmonėmis. Manau, kokius metus viską darytume (aš ir mano įsivaizduojami draugai) savo malonumui, o paskui, kaip nutinka su visais gerais dalykais, parsiduotume.

Kokie dalykai šiuolaikinėje literatūroje Tave labiausiai erzina ir džiugina?

Stengiuosi nesierzinti. Apmaudu tai, kad lietuvių literatūroje taip retai atsiranda naujų negirdėtų vardų. Kartais atrodo, kad jei kas ir leidžia lietuviškas knygas, tai tik Rašytojų sąjungos nariai. Viena dominuojanti institucija – nieko gero, bet net ir ji manęs neerzina, tiesiog norėtųsi daugiau nepriklausomų talentingų autorių, iš kurių nežinotum, ko tikėtis. Naujausias mano literatūrinis atradimas yra prozininkas, skulptorius Mykolas Sauka – tikiuosi, kad jis niekada neįstos į jokią sąjungą.

Visiškai netikėta man buvo Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ – tebemanau, kad tai svarbiausia dešimtmečio lietuviška knyga. Labiausiai džiugina, kad Lietuvoje atsirado geros popliteratūros, tarkim, A. Tapino „Vilko valanda“. Tegaliu svajoti, kad pagal tokias ar panašias knygas kas nors kada nors pastatys gerą nuotykių ir meilės kupiną filmą.

Kokie pastarųjų penkerių metų literatūriniai reiškiniai spaudoje Tau atrodė verti dėmesio?

Na, spaudoje literatūra manęs visai nedžiugina. Tai, kas spausdinama „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“, „Metuose“, nieko gero apie mūsų literatūrą nesako. Palyginti su tuo, kas buvo prieš 15 metų, akivaizdu, kad geri rašytojai kultūrinėje spaudoje dabar apskritai nesipublikuoja (nes neprestižas, neverta, nes knygos dabar išleidžiamos viens du). Mano vertinimu, trijuose minėtuose leidiniuose per mėnesį pasitaiko apytikriai viena tikrai vertinga prozos ar poezijos publikacija. Padėtį gelbėja tik vertimai. Mes jau taip pripratom prie šito, kad net nepastebim ir džiaugiamės vidutiniškais, neblogais tekstais. Vidutiniškas vidutinišką ir pritraukia. O jie įdomūs geriausiu atveju tik tai pačiai vidutiniškų rašytojų grupei. Būtų mano valia, kol gera publikacija neatsiranda, spausdintume vietoj jų tiesiog tuščius lapus arba sudoku.

Anądien vaikštinėdama gatve, kurioje spietėsi daug stilingų, iš pažiūros sėkmingų ir kūrybingų jaunų žmonių, pamaniau, kad mūsų karta vis tiek bus įvardijama kaip hipsterių. Jautiesi esanti netoli jų ar kiek įmanoma labiau besistengianti atsiriboti?

Jau geriau hipsterių nei depresijos karta. Mano įsivaizduojami hipsteriai pasižymi aukšta saviverte, ambicijomis, domisi įvairiais dalykais, daug linksminasi ir mažai dirba. Tai jau tikrai smagiau negu sėdėti nemėgstamame darbe, o namuose verkti, kad nerandi vietos gyvenime, – būtent tokias istorijas iš savo bendraamžių dabar girdžiu dažniausiai, jos mane labai gąsdina.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje gimusių (dažniausiai mergaičių) karta pasižymėjo aistringu iškarpų apie įžymybes rinkimu. Karpydavome žurnalus, kuriuose rasdavome savo žvaigždutę, o paskui su draugėmis lygindavome sukauptas kolekcijas. Ar buvai viena iš tokių iškarpų rinkėjų? Ir ar kultūrinė aplinka, kurioje augai, formavo Tavo estetinį skonį, išvengei vaikiško žavėjimosi užsienio ir vietinio svarbumo šlamštu?

Formavo ne tiek abstrakti kultūrinė aplinka, kiek labai konkrečios mamos pastangos. Nors buvau dulkėtas kiemo vaikas, šalia to intensyviai buvau vedžiojama į teatrus, baletus, filmus ir parodas. Klausydavau ir „Ruki v verch“, ir Beethoveno – iki šiol mėgstu tokius kontrastus.

Kai man buvo 10 metų, 4 ar 5 kartus ėjau žiūrėti „Titaniko“. Tai buvo pirma mano aistra, iki šiol tebeturiu didžiulį iškarpų segtuvą. Na, o paskui „ištiko“ Eminemas. Čia jau buvo pats paauglystės įkarštis, tad šita meilė buvo ilga ir beprotiška... Labai rimtai vertinu šį savo gyvenimo etapą. Aistra su niekuo nesidalijau, bet nieko man ir nereikėjo, – visa apimantis pomėgis suteikia savotiško savipakankamumo. Tokie paaugliški, o ir suaugėliški aistringi susižavėjimai (ne tik žvaigždėmis, bet ir artimesniais žmonėmis) stipriai kreipė gyvenimą, keitė mane. Kai jau koks ištinka, stengiuosi pasinerti į jį stačia galva. 

Kokie meno diskursai Tave formavo kaip asmenybę?

Daugiausiai, žinoma, knygos. Visa tradicinė plejada: Hemingway’us, Kerouacas, Salingeris, Camus, Tolkienas, Putinas, Škėma, Parulskis. Nors muzikos daug klausydavau ir įsirašinėdavau iš radijo į kasetes, formuoti ji mane pradėjo vėlokai: veikė išvaizdą, aprangą, požiūrį į pasaulį, bet jokiai subkultūrai nepriklausiau. Priešindamasi mamos, kino kritikės, autoritetui, kinu rimčiau susidomėjau tik magistrantūroje – čia ir padėjo tas minėtas stiprus susižavėjimas žmonėmis, kolegomis semiotikais. Nenorėjau pasirodyti kvailesnė už juos, tad skubiai puoliau žiūrėti visą kino klasiką.

Kadangi esi produktyvi literatūros kritikė, smalsu, ar moki išlaikyti distanciją su tekstu ir autoriumi?

Paprastai jei jau man patinka koks nors žmogus, tai jau patinka visas, toks, koks yra. Tas pats ir su knygomis: jei jau knyga tikrai nuostabi, autoriaus bjaurumas yra to nuostabumo dalis. Gera knyga pagerina autoriaus asmenybę (ir atvirkščiai).

Ar esi susilaukusi atsako iš įsižeidusių autorių?

Esu sulaukusi tikros pykčio bangos po savo pirmojo teksto spaudoje. Jame labai ironiškai parašiau apie subkultūrų nupopsėjimą, išvirkštinę jų pusę. Ta esė, į kurią sudėjau labai daug jėgų ir minčių, kažkaip paplito subkultūriniuose tinklalapiuose ir iš ten į „Šiaurės Atėnų“ komentarų skiltį priplūdo nepritariančių. Po to ilgai žliumbiau ir sakiau, kad nė už ką niekada nieko neberašysiu.

Na, o pabaigoje visai neliteratūrinis klausimas – kaip įsivaizduotum idealų Emilijos Visockaitės gyvenimą?

Apie idealius gyvenimus fantazuodavau mokykloje. Dabar apskritai mažai fantazuoju ir svajoju. Per pastaruosius penkerius metus išmokau džiaugtis diena, smulkiais dalykais. „Idealus“ – tai jau toks baisokas žodis, bet šiaip galiu prisipažinti, kad esu laiminga. Tarkim, visą dieną prasėdžiu namie, baisiausiai stenėdama ir keikdamasi rašau kokį tekstą, galiausiai jis stebuklingu būdu pasirašo, tada išeinu į miestą, susitinku su žmonėmis, kurie man labai patinka, sėdim kokiam hipsterių bare, šnekam apie serialus... Paryčiais žingsniuoju pėstute namo pagal muzikos ritmą ir galvoju, kad va, daugiau nieko man ir nereikia.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*