Biografijai netinkama ― Stasio Stacevičiaus esė „Milda supaisys“ 0

Simona Siderevičiūtė
www.kamane.lt, 2014-09-04
Stasys Stacevičius. "Milda supaisys": esė. ― Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013, p. 197.

Ką XIV amžiaus paršas veikia ant XXI amžiaus kalnelio, kam sovietinėje armijoje buvo renkamos žmonių kaukolės, kaip išgyventi nukryžiavimą ir dar daugiau įdomybių papasakoja poetas Stasys Stacevičius (1959–2012) savo 2013 metais išleistoje pirmoje ir paskutinėje esė rinktinėje „Milda supaisys“. Jo esė primena vaikystėje kurtus „sekretus“ ar vaikiškų turtų pilnas dėžutes, kuriose buvo saugiai slepiami spalvoti saldainių popierėliai, žurnalų nuotraukos, gražios sagos, juostelės ir kiti lobiai. Praktiškai jie menkaverčiai, dvasiškai ― neįkainojami. Iš neįtikėtinų, ironiškų, (pseudo)moksliškų, o kartais net absurdiškų pastebėjimų ir (ne)prisiminimų autorius dėlioja savo pasakojimus, kurie yra logikai nepasiduodančio gyvenimo statybinė medžiaga.

Knyga parašyta gražiu, sklandžiu stiliumi, žodžiai parinkti tiksliai ir dėmesingai. Neabejotina, tai padaryta turint piktų literatūrinių kėslų ― „apgauti“ skaitytoją temų aiškumu, „suvystyti“ kalbos paprastumu. S. Stacevičius sutelkia skaitytojo dėmesį į „nereikšmingas“ smulkmenas, kurioziškus nutikimus, nuogirdas, į visa tai, kas gali būti vadinama „nepatikrinta informacija“, tokia, kuria neretai persimeta prasilenkiančios kaimynės, kuri ilgam išlieka atmintyje, bet yra pernelyg menka, kad būtų atskleista viešumai: įtraukta į „rimtas“ biografijas ar mokslinius leidinius. Autorius kuria mitą, nors stengiasi kuo toliau bėgti nuo herojaus vardo, kad mitologizuotų ne konkrečia asmenybę, bet šiuolaikinės visuomenės nuvertintą gyvenimo būdą, kurį dažnas laiko eiliniu. Jis ironiškai pasišaipo iš tų, kurie, lyg orakulai, tikina suprantą gyvenimą, jie (darboholikai, karjeristai, materialistai(?) lengvai dėlioja savo gyvenimo planą, drastiškai iš jo šalindami viską, ką mano esant nenaudinga. S. Stacevičius bėga nuo tokio gyvenimo rėmuose (visuomenės, šeimos, darbo), savo kuklia, tačiau ne nykia kasdienybe jis patvirtina, kad džiaugsmas ir pilnatvė glūdi pačiame žmoguje, todėl reikia mokėti džiaugtis smulkmenomis. Nors kartais jo švelnioje ironijoje pasigirsta nostalgijos (net savigailos) gaidelės: ilgimasi vaikystės, jaunystės, universiteto metų, moterų, kurios pasirodė ir pradingo praeities horizonte. Apmąstomos iš rankų išsprūdusios galimybės, kurios galbūt būtų pakeitusios įvykių eigą, bijomasi laiko, kuris negailestingai naikina pirmus kartus, stato mažus kapelius ištrintiems žmonėms ir „seniems geriems“ laikams: prabėgs dar metai kiti, bet jokioj parduotuvėj anei turguj nerasiu tokio smagaus ir patvaraus lietsargio, kokį andai turėjau ― visur ne daiktai, o vien trumpalaikis šlamštas, pagamintas trumpalaikių trumpalaikiams ― prisidengti nuo neilgalaikio lietaus. (Lietsargiai, p. 17).

Tekstais ieškoma ne ko kito, o jungčių ― tarp kalbos, religijų, laikmečių, žmonių. Atrodo, lyg S. Stacevičius ieškotų dieviškojo plano paaiškinimo, visa apimančios gyvenimo prasmės, todėl pasidairo į pagonybę, įkiša kojos pirštą į krikščioniškus mokslus, net ufologija čia suranda savo vietą. Esė nėra prieštarų, neieškoma „kaltų-teisių“ ar „blogų-gerų“, viskas jungiasi į organišką visumą, kurios daleles autorius „sutupdo“ į savo esė, lyg patvirtindamas, kad neretai prieštaros (arba nepalankios aplinkybės) atsiranda dėl noro apsidrausti, paguosti  ar pateisinti save dėl to, kuo galėjai tapti ir kuo tapai. Net pats S. Stacevičius svaigsta nuo būtojo kartinio laiko galimybių, kurių nerealizavo: <...> pirmame atsispindėjime atpažįstu save, bet kažkodėl — kunigo sutana, kitas veidrodis mane atspindi dulkėtu statybininko kombinezonu, trečiame esu suvargusio kalinio apdarais, ketvirtajame ― lakūno uniforma, penktame esu panašus į rimtą astronomą, šeštame... (Rasta kaukolė, p. 69). Autorius ne kartą prabyla apie praeityje buvusias atviras, bet dabar jau suskliaustas galimybes, kurias sėkmingai naikino savanoriški ir priverstiniai pasirinkimai. Galbūt, jei ne ta nelemta karinė tarnyba sovietų armijoje, gal jeigu būtų baigtos kadais pradėtos ir nutrūkusios lituanistikos studijos, viskas būtų kitaip. Bet ar geriau? Autorius dažnai pasidžiaugia savo nevaržoma laisve, kurią jam suteikia rašytojo gyvenimas, net šiek tiek pasišaipydamas iš darboholiko kaimyno, neturinčio nė vieno laisvo sekmadienio. Jis piešia savo, nors ir kuklų, bet spalvingą gyvenimą, kuris gausus spontaniškų sprendimų ir jų rezultatų, jame nėra vietos rutinai. Čia telpa mitai ir padavimai, entuziastingi vaikystės mokytojai, kelionės pirmyn ir atgal (laiku, žmonių gyvenimais, vietovėmis), netikėtas (beveik) nukryžiavimas kryždirbio namuose, nubėgusios, pabėgusios ir parbėgusios moterys. Kaip A. Tolstojaus personažas, autorius ieško nebūto gyvenimo, nebūto ir nemėginto, nors išmėgino, tikriausiai pats to nepastebėdamas, daugiau už daugelį.

Knyga skirta savo vietos paieškoms ir atradimui(?) ― prisiminimuose, kitų žmonių gyvenimuose, nekaltose smulkmenose. Autorius nukeliauja į praeitį, ne itin užsisėdi dabartyje, o ateitį mato lyg per miglą, pripildytą mirties nuojautos. Jo esė iš pirmo žvilgsnio primena netvarkingą sąmonės srautą, kuriame greitai šokinėjama nuo vienos minties prie kitos. Puikiai įvaldytas kalbos žaismui pasiduodantis asociatyvinis rašymas. Jis sukuria paradoksalias, tragikomiškas situacijas, kurios atskleidžia ne tik kalbos, bet ir gyvenimo netikėtumų grožį: Grįžtant įvyksta kiaulystė, nes piliakalnio, gal XIV amžiaus, ūkininkui iš narvo išsprūsta ir pabėga paršas, ir mes per lengvą lietų pradedame vaikytis tą XIV amžiaus paršą, pabėgusį į XXI amžių, ir, besivejant tą pagonišką paršą, netikėtai išsiskleidžia mano lietsargis, vėtros gūsis jį visiškai sumaitoja... (Lietsargiai, p. 14). Vaikščiodamas šiuo asociatyviniu keliu, kai nuo vienos minties (ar net žodžio) peršokama prie kitos, turinčios panašų skambesį ar perkeltinę prasmę, jis paklaidina skaitytoją minčių gausoje, bet galiausiai atveda prie tikrosios teksto prasmės, kuri, pasirodo, glūdėjo šiame žaisme. Taip netikėtai supranti skaitęs ne apie kažkada pamestą lietsargį ar tėvo dovanotą laikrodį, bet apie gyvenimo prasmę, kuri (tik autoriui žinomu būdu) telpa į lietsargio ar laikrodžio metaforą. Šypsnį keliančiais pastebėjimais, surinktais gandais ir pramanais S. Stacevičius pateikia savo gyvenimo filosofiją, kuri neretai gerokai prasilenkia su šiuolaikinės visuomenės „normalumo“ standartais. Kalbos žaismo užliūliuotas autorius kelis kartus pasiduoda nuvalkiotoms literatūrinėms klišėms. Taip jo esė atsiranda angeliukas ir velniukas, kurie jam patarinėja, kaip elgtis, kokį sprendimą priimti: Et, angele, gana malti niekus, atsimeni, kaip vienas mano draugas pasakė, kad meilė rimuojasi su seile... Nusispjaut turėčiau? (Mano PIN kodas, p. 132). Tokie stereotipiniai personažai laužo originalių S. Stacevičiaus esė kojas ir verčia jas klupti asociatyvinio rašymo bėgsme.

Gal dėl nostalgijos jaunystei, o gal dėl šiai rašytojų kartai būdingo praeities, ypač valstietiškosios Lietuvos, idealizavimo S. Stacevičius vis prasitaria, kad anksčiau viskas buvę kitaip, lyg ir geriau, žmonės buvę kitokie: Čia gyveno bent kelios kartos ramių ir stiprių valstiečių, daug gimdavo, ne visi užaugdavo, moterys būdavo santūrios ir moteriškos, o vyrai šitoj giminėj buvo aukšti ir tiesūs, ilgakojai, su panašia į gandro eisena, atsidavę šeimai, uždaro būdo, neskelbiantys savo sumanymų ir nemėgstantys girtis, bet jeigu jau ką pradės — tai iki galo... (Malkos ir Jonukas, p. 89). Čia iškyla dabar itin populiarus ir diskutuojamas „tikro“ lietuvio mitas, kurį galima aptikti Marcelijaus Martinaičio ir Romualdo Granausko kūriniuose, kuris neseniai buvo aptartas „Žirklionio“ diskusijoje Apie postmodernius klasikos fenomenus (nuoroda: http://www.kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Apie-postmodernius-klasikos-fenomenus). S. Stacevičius ir pats keletą kartų prasitaria, kad jam itin artima M. Martinaičio kūryba bei gyvenimo filosofija. Tačiau esė autorius neapsiriboja savo gyvenamuoju laikotarpiu ir tuo išsiskiria iš kitų „valstietiškąją“ idilę (ir savo vaikystę, jaunystę) garbinančių autorių. S. Stacevičius nuklysta net iki pagonybės laikų, kurie aukština gamtą ir įkūnija žmogaus ir dievybės vienovę bei santarvę. Šiuolaikinėje stambėjimu, didėjimu ir didybės manija sergančioje visuomenėje S. Stacevičius pasirodo kaip kuklumo pavyzdys: išsiskaidęs kitų žmonių prisiminimuose, gyvenantis šiek tiek čia, bet labiau pagoniškoje praeityje, gebantis džiaugtis smulkmenomis. Jis dėlioja savo pasaulį ne iš nuveiktų darbų, bet iš sumegztų tinklų: tarp žmonių, laikų, gamtos dėsnių, net pabėgusių paršų. Atskleidžiami pagoniško požiūrio likučiai, kurie šiuolaikinei visuomenei, linkusiai atskirti, kurti individus, o ne jungti (gentis), atrodo nesuprantami. Gal todėl esė gausu ironiškų, kartais net sarkastiškų pastabų apie dabartinį gyvenimo būdą. Tačiau autorius nesiima teisėjo darbo, jis nuolankiai taiko šią kritiką ir sau, trokšdamas daug ko, bet mažiausiai ― lemiančiojo ar sprendžiančiojo vaidmens. Išmestas (o gal nuplaukęs) į visuomenės paribius jis viena koja dar patrepsi dabartyje, kai kita koja jau tvirtai stovi pagoniškame laike.

Pagonis krikščionio kailyje – ir tai ne vienintelis paradoksas, kuris apibūdina autorių jo paties tekstuose. Rašytojo gyvenimas skleidžiasi smulkmenomis: sulaužytu skėčiu, išsilaipinimo mėnulyje transliacija, pamestu rankiniu tėvo laikrodžiu, sudegintu motinos kryžiumi. Kiekvienu veiksmu jis stengiasi save paneigti, mieliau kalba apie pažįstamą ar artimą žmogų, kuris, jo nuomone, vertas paminėjimo. S. Stacevičius esė taip save neigia, kad netyčia pateigia. Jį supančių žmonių veiksmai ir žodžiai pasako daugiau nei biografija (gal ir gerai, kad neparašyta; kurioje biografijoje sutilptų visi S. Stacevičiaus neatsiminimai, iškritimai iš mėnulio ir kiti antifaktiški duomenys?).


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*