Apie gyvenimą ir kitką – pokalbis su Giedre Kazlauskaite 0

Parengė Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2015-03-27

Apie Giedrę Kazlauskaitę pirmą kartą sužinojau vėlyvoje paauglystėje – vienas mano draugas ją buvo įsimylėjęs iš tekstų „Šiaurės Atėnuose“ ir svajojo kada nors užkalbinti, kai pamatys gyvai (neužkalbino). Vėliau keliai su tuo draugu išsiskyrė, G. Kazlauskaitė išleido dvi poezijos knygas („Heterų dainos“ (2008) ir „Meninos“ (2014)), gavo apdovanojimų, tapo „Šiaurės Atėnų“ redaktore. Nors tą draugą pralenkiau jau dešimtis kartų, tai – pirmasis pokalbis, kai su G. Kazlauskaite kalbamės tiek daug ir taip viešai.

Vengi viešumos, nemėgsti duoti interviu, užsiiminėti savireklama ir viešaisiais ryšiais, tačiau savo tekstuose esi labai atvira. Skaitant eilėraščių knygą „Meninos“, net užgniauždavo kvapą, suvokiant, kad tarsi stebiu Tave pro rakto skylutę. Ar nerimauji, kai žmonės, tarkime, artimieji, tolimi giminaičiai ir kiti, kuriems šiaip jau neišsipasakotum, skaito ar skaitys Tavo tekstus? Ar pati, skaitydama kitų tekstus, ieškai ten realių vietų, įvykių, žmonių?

Interviu duoti nemėgstu, nes bandau į tai žiūrėti skaitytojų akimis. Man pačiai tai neatrodo labai patrauklus žanras – tiesiog dažniausiai kalbinamieji nieko labai įdomaus nepasako ir tai nuvilia. Arba į akis krenta jų pozos. O knygą kaip tik ir rašiau giminaičiams (vis dar abejoju, ar perskaitė). Realių projekcijų ieškau visada, nors tiek studijuota, kad tai blogis.

Ar Tau nebūna taip, kad susipažįsti su menininku ir supranti, kad nebegali žiūrėti į jo kūrybą taip, kaip prieš tai? Ar tekstai, paveikslai, kinas, spektakliai suvokiami kitaip, kai juos kūrusį žmogų pažįsti asmeniškai?

Vengiu susipažinti ne tik su menininkais, bet ir apskritai su naujais žmonėmis. Man visiškai pakanka tų, kuriuos pažįstu dabar. Pažintis visuomet pragaištinga tuo, kad nebegalėsi rašyti recenzijų apie jų knygas, filmus, spektaklius. Santykis su pažįstamais žmonėmis yra nuolat kintantis, bet dažniausiai išmoksti daug ką atleisti.

Daug skaitai. Kaip atrodo Tavo skaitymo procesas? Skaitai sistemingai ar intuityviai? Kas šiuo metu guli ant Tavo stalo ar lentynoje?

Knygų skaitau mažai. Skaitytinoms ir sąlygiškai neseniai įsigytoms knygoms skirta atskira lentyna. Joje – „Cvetajevos laiškai į Vilnių“, „Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“, A. Huxley „Neregys Gazoje“, „Aš esu Malala“, H. Fielding „Bridžita Džouns“ (trečia dalis), „Trumpa kino istorija“ (abi dalys), J. Baranovos „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas“, J. Marcišauskytės-Jurašienės „Vilniaus skulptūrų kelias“, M. Krikštopaitytės „Atidarymai“, storos Mato Grigonio ir Elenos Mezginaitės knygos, lenkiška knyga paaugliams. Be to, privalau skaityti visa, kas susiję su darbu; nuo to pakankamai apsinuodiji skaitymu. Autobuse skaitau kultūrinę spaudą.

Esi sakiusi, kad buvimas rašytoju, kuomet reikia savo pašaukimą dalyti su kitomis profesijomis, žemina. Nebėra jokios prasmės stengtis įtikti skaitytojams, prašyti išmaldos ir kitaip žemintis. Kaip įsivaizduotum savo gyvenimą, jeigu galėtum būti tik rašytoja?

Romantiškai. Tačiau tokios vizijos mano galvoje smarkiai apnyko po mokyklos baigimo. Lyg įsivaizduodavau, kad gyvenu Sankt Peterburge, vakarais vaikštau pakeliamais tiltais, į baletą, po cerkves, Ermitažą, naktimis dirbančius knygynus.

Pamenu, pirmuose kursuose labai Tavimi žavėjausi (tebesižaviu) ir sugalvojau parašyti laišką, kuriame it didžiojo guru klausiau, kaip elgtis ištikus kritinei gyvenimo situacijai. Dabar tai atrodo gana graudu, bet tikriausiai tarp skaitytojų ir autorių santykių pasitaiko dar ir ne tokių juokingų ar nelabai situacijų? Ar bendrauji su savo skaitytojais, jauti ryšį su jais? Rašydama matai konkretų adresatą?

Tu nebuvai statistinė mano „gerbėja“, tad gal čia kiek kitas atvejis. Tam tikru metu prie mano žinomumo yra prisidėjusi televizija. Laiškai gąsdindavo, paprastai juos ištrindavau (nors prisiversdavau mandagiai atsakyti), pati prieš save jų gėdindavausi, nesu išsaugojusi. Nepakenčiu dėmesio „Facebook’e“, todėl nepažįstamų arba prastai pažįstamų nepriimu į draugus. Esu mačiusi, kaip su sekėjais elgiasi ekstravertės rašytojos – niekada, niekada taip nesugebėčiau. Ryšį jaučiu (jeigu tai ne per patetiškai skamba) su pažįstama bendruomene, literatais, lituanistais. Adresato nematau.

Viena mano studijų kolegė rašo disertaciją apie miesto įvaizdį ir reikšmę lietuvių literatūroje. Kaip manai, ar reikšmingos naujovės ir slinktys lietuvių literatūroje daug stipriau susijusios su miestu negu su valstietiška kultūra?

Man svetimas tas dualizmas (miestas / valstietiška kultūra). Daugeliu atvejų tai reiškiasi kaip viena. Aišku, miestiškosios kultūros atstovai labai dėl to įsižeistų...

Pastebėjau, kad provincialumą supranti be neigiamų konotacijų. Ką konkrečiai laikai provincialumu?

Taip, esu gyvenusi provincijoje, tame yra grožio, įstabaus marginalumo. Vilnius taip pat, pasak Č. Milošo, yra mirtinai provincialus. Provincialumu laikau jaukumą.

Neseniai gavai Jurgos Ivanauskaitės premiją. Ši rašytoja man asmeniškai asocijuojasi su aistringais paauglystės literatūriniais įsimylėjimais ir manijomis, taip pat menininkutišku laikotarpiu. Kuo pati gyvenai paauglystėje, kas buvo Tavo svarbiausieji kūriniai?

Kad nieko ypatingo, kaip ir visi paaugliai skurdoku pogariūniniu laiku – Selindžeris, Dostojevskis, Čechovas, Škėma, Gavelis, Ivanauskaitė. Bibliotekose nelabai ko ir būdavo. Aš neįsimylėdavau rašytojų, nesitapatindavau su jais, apskritai negalvodavau apie juos kaip apie realius žmones. Apie Jurgą Ivanauskaitę nemažai informacijos pasiekdavo žiniasklaidos kanalais, tad ji buvo kaip ir pasmerkta tapti paauglystės ikona. Vis dėlto nebūčiau drįsusi ieškoti jokio realaus santykio, susipažinti, labai domėtis jos gyvenimu.

Kada galvoji duoti savo dukteriai paskaityti knygą „Meninos“? Skaitant atrodydavo, kad daugelis tekstų kalba jai, tarsi aiškina dabartinę situaciją, užšaldo tam tikras patirtis, tarsi tvarkingai suklijuotas nuotraukų albumas. Ar esi nutarusi ją vedžioti į įvairias kultūrines vietas, duoti atrinktus autorius ir formuoti gerą skonį?

Tiesą sakant, dar nesu apie tai galvojusi. Gal kai pati ras lentynoje. Tvirtų nuostatų dėl auklėjimo neturiu. Andrius Jakučiūnas yra drąsinęs vestis dukrą į kultūrinius renginius tvirtindamas, kad jie veikia vaikus raminamai, it koks „Bromazepamas“ (raminamieji – red.). Man labai patiko ši jo mintis, ji pasitvirtina praktikoje.

Berods 2007 metais duotame interviu teigei, kad menininkai yra egoistai ir būti su šeima jie negali, artimieji nuo jų kenčia. Kokią įtaką Tau, kaip rašytojai, daro buvimas mama (ir atvirkščiai)?

Panašiai tebegalvoju ligi šiol ir dabar jau net turiu įrodymų. Vis dėlto jaučiuosi nepalyginamai laimingesnė negu 2007-aisiais. Manau, tai bent kuriam laikui išgelbėjo mane nuo alkoholizmo ir savižudybės.

Kaip manai, ar įmanoma išvengti bet kokių ideologijų? Pati domiesi politika?

Neįmanoma išvengti, tačiau individualioje laikysenoje įmanoma jų nesutrafaretinti. Politika domiuosi tiek, kiek tai nekerta per estetines jusles.

Koks Tavo požiūris į patriotizmą ir meilę šaliai, kuomet svarbiau laisvė, o ne gyvybė?

Aiškaus požiūrio neturiu. Bet prisimenu Albero Kamiu sakinį iš jo užrašų knygelės: „Žmogaus teisių konvencijoje jie pamiršo žmogaus teisę nenorėti gyventi.“

Na, ir pabaigai norėčiau paklausti ko nors lengvesnio. Tarkime, koks dalykas Tave pastaruoju metu prajuokino?

Algirdo Patacko sakinys vasario mėnesio „Kultūros baruose“: „Šis katalikiškas snobizmas, tampantis vis labiau įsivyraujančiu diskursu, tinka į vieną porą su liokajiško pobūdžio polonofilija ir liberastija.“ Bet tame žurnale yra ir daugiau ko juokingo.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*