Literatūra

Han Kang. „Vegetarė“. Vilnius: „Vaga“, 2017 m., iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas.

Imu šį Han Kang romaną jau prisiklausiusi gausių teigiamų įvertinimų. Įspūdį paliko ir gautos „Vegetarės“ premijos: kūrinys apdovanotas prestižine „The Man Booker International“ 2016 metų premija, „The New York Times Book Review“, „Time“, „Publisher’s Weekly“, „Wall Street Journal“, „Elle“, „The Economist“, „The Huffington Post“ išrinktas viena geriausių metų knygų. Stengiuosi atsiriboti nuo išankstinių nuostatų, bet, žinia, tai įgyvendinti sunkiai įmanoma. Ir visgi pačioje recenzijos pradžioje norisi paminėti, kad supratau, kodėl H. Kang romanas sulaukė tiek liaupsių – tokį gilų, daugiasluoksnį ir, sakyčiau, pamatinį savo aprėptimi kūrinį buvau skaičiusi jau senokai. Lyginamas su F. Kafkos „Metamorfoze“, H. Kang romanas savo gyliu, tamsa, protagonistės moters liga ir transformacijomis, konfrontacijomis ir frustracijomis priminė man Malgorzatos Saramanowicz „Sesę“. O tai jau geri romano kokybės pranašai.

Pirmas romane patikęs dalykas – pasakojimo polifonija. Istorija dėstoma iš trijų žiūros kampų – Jonghės vyro, svainio ir Jonghės sesers. Taigi „Vegetarę“ sudaro trys dalys. Labai įdomu pasirodė tai, kad išlaikomas istorijos chronologiškumas, linijiškumas, tęstinumas. „Vegetarėje“ vienam pasakotojui baigus savo istoriją, vaizduojamasis chronotopas nutrūksta ir tolesnį chronologinį vyksmą perima kitas pasakotojas, taigi įvykiai rutuliojasi dinamiškoje erdvėje ir laike. Centrinė pasakojimo figūra – Jonghė, jauna moteris, po lemtingo sapno nusprendusi atsisakyti mėsos. Įdomus autorės sprendimas romane beveik „neįkalbinti“ pačios protagonistės (Jonghės balsą girdime tik keliuose epizoduose – įsipynusį į vyro pasakojimą). Geros struktūrinės semantinės romano proporcijos – trys naratyvo sudedamosios dalys – atskleidžia ne tik pačios Jonghės pasaulį, bet ir puikiai parodo vyro, sesers, svainio, tėvo paveikslus.

Jonghės vyras romane atstovauja drungnai būčiai, „ontologinei pilkumai“. Net savo žmoną jis rinkosi dėl „statistinio patogumo“, fizinio ir moralinio tingumo: „Vedžiau, nes ji atrodė neturinti nei ypatingo žavesio, nei ypatingų trūkumų. Man buvo patogu su tokia vidutine asmenybe, be kruopelytės naujumo, sąmojo ir rafinuotumo. Norint užkariauti jos širdį nebuvo būtina vaizduoti eruditą, lėkti, lyg akis išdegus, bijant pavėluoti į pasimatymą, nebuvo priežasties gūžtis, palyginus save su vyrais iš madų žurnalų“ (7 p.). Romane puikiai įvaizdinimas šoko, iracionalumo motyvas, Jonghės su(si)keistinimas ir to susikeistinimo stebėjimas sukrėsto vyro akimis. Emocijų sūpuoklės čia svyruoja nuo siaubo iki pasišlykštėjimo, o visa atmosfera perteikta itin tikroviškai.

Jonghės sesers vyras – tikroviškai ir atpažįstamai perteiktas vyro-menininko portretas. Romane per šio veikėjo paveikslą išryškinamas kūrėjo egocentriškumas, ambicijos, frustracijos ir konfrontacijos tarp Kito ir Aš poreikių, tarp garsiosios triados – ego, id ir superego. Itin svarbi prieštara yra tarp konformizmo (patogus būvis, visus namų kampus laikant žmonai), mimikrijos ir kūrybinės kančios, išskirtinumo, polėkio. Labai įtaigiai atsiskleidžia vidiniai Jonghės svainio konfliktai, kurie būdami itin skausmingi, vis tik daro subjektą gilesnį ir žmogiškesnį: „Daugybė dalykų draskyte draskė jo vidų. Ar jis normalus? Arba: ar jis tikrai doras žmogus? Stiprus, galintis save suvaldyti žmogus? Daugiau nebebuvo užtikrintas galįs atsakyti į šiuos klausimus, kurių atsakymus manėsi kuo puikiausiai žinąs“ (69 p.).

Protagonistės tėvas – įtekstinta totalitarinė, represinė būtis, koreliuojanti su politiniu knygos kontekstu. Veikėjas įkūnija galios figūrą ir dalyvauja kuriant aukos ir budelio dichotomiją tekste. Mušęs savo vaikus, subjektas stengiasi prievarta pamaitinti mėsos atsisakiusią dukrą, o tai baigiasi tragedija – Jonghė persipjauna riešus.

Įdomus ir Jonghės sesers personažas, pasižymintis keliasluoksniškumu, gilumu. Veikėja patiria prieštaringus, sunkius jausmus, kuriuos pati geba gerai reflektuoti. Kita vertus, šių jausmų pažina dažnai baigiasi teoriniu lygmeniu, tai yra praktiškai neišveikiama, pavyzdžiui, sudėtingi jausmai seseriai. Tam tikra prasme sumišę Inhės jausmai, nors visiškai suprantami ir „pateisinami“ esamame kontekste, tačiau vis tik yra nepatogūs ir puikiai iliustruojantys vieną pagrindinių romano įtampos ašių – visuomenės normas ir autentiškąją individo savastį: „Jau tada ji žinojo. Kad baiminasi dėl gydytojo prašymo tik išoriškai, kad tai tėra pretekstas, iš tiesų ji jautė negalinti prisileisti Jonghės arčiau prie savęs. Kad negali pakęsti visų tų dalykų, kuriuos primena sesuo. Kad iš tiesų jos netgi šiek tiek nekenčia. Kad negali atleisti seseriai, kuri, palikusi šį purviną gyvenimą jai, viena peržengė ribą. Kad negali atleisti tokio neatsakingumo“ (159 p.). Kartu Inhės pasakojimas prisodrintas individo savivokos ir per ją patiriamo autentiškumo. Veikėjos autentiškumas niūrus ir prisotintas liūdesio, tačiau toji savivoka – tai kaina, kurią subjektas moka už autentiškumą, o Jonghės sesers paveikslas tai puikiai įkūnija.

Autorės sprendimas neleisti pačiai Jonghei pasakoti savo istorijos, mano manymu, pasiteisina, turint omenyje „Vegetarės“ koncepciją – dar labiau išryškinama įtampa tarp Aš ir Kito valios, tarp dominavimo ir paklusimo, tarp visuomenės ir individo. Viena vertus, Jonghė yra aktyvi ir aštri – atsisako valgyti mėsą, o paskui, „įsikūnijusi“ į medžio būtį, ir valgyti apskritai, laisva valia renkasi mirtį, nevalgydama ir persipjaudama riešus. Kita vertus, išlenda ir kiek apgaulingas pasyvumas – pasiduoda svainio įkalbinėjimams pozuoti nuoga ir santykiauti, prievarta gydoma ligoninėje. Pasyvumą paliudytų ir sąmoningas H. Kang pasirinkimas beveik neleisti pasakoti Jonghei – kitų akimis regimas subjektas tarsi uzurpuojamas, jo savastis pajungiama Kito interpretacijai. Būtent todėl ši įtampa tokia įdomi ir gilina protagonistės paveikslą. Jonghė svyruoja ir tarp kitos dichotomijos – taikios, tyros būties ir labiau sąmoningos agresijos, nukreiptos į save, pasaulio objektus ir subjektus, bei pasąmoninės agresijos, išgyvenamos sapnuose per gyvuliškumo, gyvūniškumo, smurto simbolį – mėsą ir subjekto „mėsėjimą“. Protagonistė įkūnija ir prieštaringą autentifikacijos kelią – bekompromisė vegetarės būtis liudija ne tik maisto, bet ir gyvūniškumo, žmogiškojo pavidalo atsižadėjimą.

Su kuriamų personažų gyliu koreliuoja temų polifonija. Pasikartosiu, seniai skaičiau tokį daugiasluoksnį romaną. Pirmasis sluoksnis, kurį noriu paminėti, akcentuojamas ir ant knygos nugarėlės, ir Jurgos Mandrijauskaitės recenzijoje[1]. Jos teigimu: „Vegetarėje“ galima atrasti rašytojos netiesioginių nuorodų į vieną didžiausių smurto apraiškų Pietų Korėjoje – 1980-aisiais vykusį Kvangdžu sukilimą, kurio metu gyventojų, studentų masinės demonstracijos buvo malšinamos ypač brutaliais būdais, kainavusiais kelių šimtų žmonių gyvybes.“ Vis tik H. Kang žvelgia dar plačiau – minėtasis konkretus smurto aktas perauga į agresijos refleksiją apskritai. Drįsčiau sakyti, romanas yra persmelktas įvairių agresijos apraiškų – tai ir išprovokuota savidestrukcija (Jonghės savižudiškos intencijos), ir į kitus nukreipta agresija (Jonghės sesers jausmai, tėvo elgesys), agresija, pasireiškianti kaip noras užvaldyti, dominuoti (svainio elgesys). Tačiau didžiausioji agresijos talpykla romane yra pasąmoniniai šaltiniai, besireiškiantys per sapnus. Psichoanalizės gerbėjams „Vegetarė“ turėtų būti tikras delikatesas. Psichoanalitinį romano sapnų skerspjūvį skaičiau kaip pamatinius įtampų šaltinius – tarp subjekto gyvūniškumo, gyvuliškumo, žemiausiųjų poreikių grandies (prisimenant A. H. Maslow) iki meninės raiškos, sublimacijos, aukštesniųjų poreikių. Protagonistę sapnuose taip išgąsdinęs „mėsėjimas“ simbolizuoja agresyviąją, id psichikos struktūrą. Jonghės baimė, išgyvenama po sapno, pagrįsta abejone, kad ego ir superego nesugebės nusverti primityvaus geismo: „Toje daržinėje – rinkau ir valgiau nukritusią mėsą. Dantenas ir gomurį tryniau minkštais žalios mėsos gabalais ir tepiau raudonu krauju“ (16 p.).

Labai įdomus sapno ir tikrovės santykis – itin paklūstantis S. Freudo iškeltoms teorijoms. Pasąmoninis susitikimas su vidiniu agresoriumi remiasi į sąmoningąją subjekto tikrovę ir esminę dichotomiją – žiaurumo, konkurencinės kovos už būvį drauge ir geidžiama, ir bijoma. Šią įtampą, kūniškumo gundymą labai aiškiai iliustruoja realybėje protagonistės patiriamas geismas – pabudusi Jonghė nori papjauti balandį ir nudaigoti kaimynų katę. Kitame sapne protagonistė patiria tiesmukesnį prigimtinio žmogaus agresyvumo „įrodymą“ (beje, kaip puikiai psichoanalitinis romano kontekstas susieja su ne tik „Vegetarėje“ apčiuopiama, bet ir pačios autorės patirta agresija ir jau įvardytu Pietų Korėjos kontekstu) – žmogžudystę, išgyvena „šaltumą, purvinumą, šiurpumą ir žiaurumą“ (34 p.). Įvertinus šias detales, tampa aiškus ir netgi, sakyčiau, logiškas iš pirmo žvilgsnio iracionalus protagonistės atsakas į nekontroliuojamą gyvūniškumą, agresiją, plėšrumą – pasirinkimas tapti vegetare, taip išsižadant per sapnus besismelkiančio „mėsėjimo“ kaip žiaurumo simbolio. Svarus, šiurpus knygos motyvas – sapnų persikėlimas. Tokius sapnus ima sapnuoti ir Jonghės sesuo. Taip konotuojamas ir trauminių grandinių atsikartojimas, ir pagrindžiamas mistinis romano lygmuo. Kuo daugiau refleksijų ir egzistencijos gelmių patiriama, tuo daugiau tamsos pasklinda. Pasąmoninį romano kodą puikiai papildo pakitęs Jonghės požiūris į seksą. Protagonistės aistra jau nebegali būti tik žemesniųjų poreikių tenkinimas – instinktas maskuojamas menine išraiška: su svainiu veikėja sutinka santykiauti tik tapusi „ne mėsišku“, o tam tikra prasme iškūnytu subjektu – išpaišyta gėlių žiedais. Veikėjos pasirinkimas virsti „medžiu“ – įvardytosios įtampos, dviejų pradų konfrontacijos iškrova ir prigimtinės agresijos paneigimas.

Su pastarąja tema itin susijusi galios santykio schema, aukos ir budelio dichotomija. Ypatingas dėmesys skiriamas vyriškosios galios svertams (svainio santykiavimas su Jonghe, jos ir tėvo ryšys), kaip regime, nukreiptiems į veikėją, tačiau ryškiausios ir svarbiausios yra autentiško asmens pasirinkimo kvestionavimas, neigimas, mėginimas primesti įprastą egzistencijos tipą. Labai svarbus „Vegetarėje“ keliamas klausimas – kur yra ribos tarp psichinės ligos ir autentiškumo, tarp pareigos kitam ir savininkiškumo, tarp tarnystės menui ir juo dangstomo egoistiškumo? Ar subjektas nėra laisvas pasirinkti mirtį, ir, apskritai, ar norėti mirti yra vienaprasmiškai blogai? Šie romane iškeliami aspektai mane parbloškė ant egzistencinių menčių ir supurtė savo gyliu, esmiškumu.

Santykis su savimi, Kitu ir pasauliu, autentiškas ir neautentiškas buvimas – taip pat labai svarbi „Vegetarės“ įtampų ašis. Santykio tema persmelkia visą romano turinį – čia įvaizdinamas ir poros ryšio problemiškumas, buvimas drauge dėl naudos ir patogumo, konformizmas, ir nusikreipiama į maksimaliai įtemptą santykį pačiam su savimi, savivaizdžio eižėjimą, kontroversišką santykį tarp šeimos narių (Jonghės santykis su tėvu, seserimi, svainiu). Labai vertinga man pasirodė niūros, gylio persmelkta Jonghės sesers savirefleksija: „Lygiai taip pat, kaip ir jos gyvenimas nepriklausė jai pačiai.<...> Kad jau seniai yra mirusi. Kad nuobodus jos gyvenimas yra ne daugiau nei spektaklis ar vaiduoklis“ (185 p.).

Įdomus meno funkcijos ir galios rakursas leidžia kvestionuoti menininko būtį, poreikius, įkvėpimą, naudojimąsi aplinkiniais ir kitus aspektus.

Keli paskutiniai žodžiai apie romano stilių. H. Kang geba kalbėti labai aiškiai, vietomis šiurpiai ir gąsdinančiai – žodžiai slysta tarsi nuo skustuvo ašmenų. Tačiau, nepaisant to, apie įvardytuosius būties šiurpus rašytoja geba kalbėti poetiškai ir ši dermė labai papuošia ir pagilina romano vertę. H. Kang meistriškai kuria niūros, geismo, frustracijos, beprotybės persmelktą kūrinio chronotopą, kurio psichoanalitinis simboliškumas ir kodai remiasi į mūsų gyvenamąjį pasaulį – štai kodėl „Vegetarė“ tokia patraukli gilaus, esmiško, nebanalaus romano pasiilgusiam skaitytojui. Tai vienas stipriausių pastarojo meto mano skaitinių. Linkiu, kad perskaitę vis dar valgytumėte mėsą. Arba – ne. Bet augalais pavirsti gal vis tik nerekomenduočiau. Bet čia jau aš projektuoju galios santykį. Gal po „Vegetarės“ reikėtų sakyti, kad esate laisvi pasirinkti savo gyvenimą. Ir savo mirtį.

_____________

[1] Mandrijauskaitė J. Knygos recenzija. Han Kang „Vegetarė“: sukrečiantis, skaudus ir groteskiškas romanas. 15min.lt [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-han-kang-vegetare-sukreciantis-alegoriskas-ir-groteskiskas-romanas-286-789038.