Antano Dantės „patackante“ Mažojoje Dieviškojoje Co-4 0

Enrika Striogaitė
www.kamane.lt, 2017-01-02

Gintaras Patackas. „Mažoji Dieviškoji Co-4. Andante“. Kaunas: Morkūnas ir Ko, 2016.

Tiesą sakant, rašyti apie Gintarą Patacką, o iš tikrųjų – apie jo (eilinę) knygą, užduotis itin sunki. Nes G. Patackas, nors ir galėtų neberašyti, vis tiek jis būtų patackiškus eilėraščius rašantis Patackas. Poetas. Tikrų tikriausias. O tikrų poetų (šiuokart nenarstysim temos, kas yra tikras poetas, daugelis tai labai tiksliai užuodžia) nėra daug. Tokių kaip G. Patackas – tik vienas. Patackas. Turintis didžiausią kabinetą tarp visų kabinetuose sėdinčiųjų. G. Patacko kabinetas driekiasi nuo Vilniaus gatvės ir Laisvės alėjos sankirtos iki pat Soboro. Taigi beveik per visą Laisvės alėją. Būtent šiame kabinete ir yra rašomi eilėraščiai, beveik kasmet, o kartais ir dar dažniau, sugulantys į knygą.

„Mažoji Dieviškoji Co-4. Andante“ – ketvirtoji dalis ankstesnių knygų (šįmet pavasarį išėjo „Mažoji dieviškoji Co-3. Allegro“). Tai eiliuota apysaka apie Antaną Dantę (todėl Andante), o iš tiesų tai apie tą patį G. Patacką – intelektualų, intertekstualų, bravūrišką, tiesmuką ir tuo pat metu jautrų, subtilų, skausmingą.

Jau pirmuoju knygos eilėraščiu „Kaukimas“, persikūnijus į šunį (esu tarsi šuo, ne didesnis už jį; taip pat susitapatinus su šuniu nesąmoningai pripažįstamas ir didžiulis prieraišumo jausmas, kaip atsidavimo būtinybė, o gal išsipildymas: rasti tą, kuriam būtų galima be baimės atsiduoti), išsakomas begalinis esamos realybės ir kosminio ilgesio, transcendencijos disonansas: „Kaukimas šunio virkdo mano širdį/ negailestinga ir sena širdis/ bet visgi verkia nes šalčiu nugirdė/ nusivylimo blizgesio naktis/ naktis be poilsio be sakramento/ be atgailos momento sakralaus/ ir ašaros šios vietoj sentimentų/ išėję jų tikrai nereikalaus/ lašelį tik išspaus dar vieną kitą/ taip ir nepatikėję manimi/ ir už gyvenimą jų sudaužytą/ kaukiu pernakt pavirtęs šunimi“ („Kaukimas“).

Antrasis knygos eilėraštis neišsklaido skausmingos nuojautos, netgi ją dar labiau sustiprina ir apibendrina tvyrančią nuotaiką: „Mirtadienis jau mirtom kvepia/ ir pakalnutėmis šlaituos/ nedrąsiai pirmas žalias lapas/ išauga karklui ant kaktos (...) lietum ir vėju saulė merkia/ ir plukdo debesų laivus/ su tavimi į amžinybę/ ing šviesią bromą viečnasties/ paimki viešpatie gyvybę/ tu mano kai tiktai reikės“ („Mirtadienis“). Tačiau tai nėra tik rezignacinė, juoda ar depresyvi nuotaika, greičiau tai – stoiškas gyvenimo, jo pradžios ir pabaigos suvokimas, užgyventa išmintis ir suvokta nuolankumo būtinybė, kaip ramybės garantas („paimki viešpatie gyvybę/ tu mano kai tiktai reikės“).

Patackas nebūtų Patackas, jei ir giedodamas Dieviškąją Pabaigos giesmę neprisimintų jaunų dienų, kurias apdainuoja iš pirmo žvilgsnio atrodytų lengvabūdiškomis eilutėmis, o iš tiesų savitu, jau net įprastu žodynu: „Kada pasaulis buvo jaunas/ negailestingi kaip dievai/ vaikai ten žaidė girioj faunas/ su daunu ūbavo laisvai/ dainas najadėms ir undinėms/ sirenos rėkė iš rūkų/ kad vėlei laivą paskandino/ senų suaugusių vaikų/ jų papų apžavėtą jungą/ kurs nuvairavo į lankas/ kai kapitonas atsijungęs/ mylavo nigerės rankas“ („Kada pasaulis buvo jaunas“).

Taigi pradėjęs largo (lėtai, susikaupęs), G. Patackas kaip įprastai įsuka savojo šėlo ruletę, kuri sukasi pati, kurią suka visas pasaulis, įvykiai ir nuotykiai. Jautriai, o drauge ir aštriai, dramatiškai, reaguodamas į šių dienų realijas, poetas, kaip jam būdinga, neieško žodžio kišenėje, ne(pri)sitaiko prie mandagaus kalbėjimo formato – išlieka šiurkštus, atšiaurus, tiesmukas, tačiau tuo pat metu ir ypač skausmingai išgyvenantis vidines ir išorines dramas, ilgesingas.

Kaip visada, ir šįkart G. Patacko eilėraščiuose mirguliuoja žodžiai „kalė“, „kurva“, močkrušys“, „šūdas“ ir pan., ir jei kartais atrodo, kad jų nereikėtų, vis dėlto jų reikia, jais poetas nežongliruoja, nespekuliuoja, o kad nenori nustebinti, šiais laikais apie tai jau neverta kalbėti, jis tiesiog toks buvo ir yra. Tie į norminę kalbą netelpantys žodžiai yra ne tiek jo maištas, kiek nonkonformistinė laikysena, juk mandagiais žodžiais pasakoma tiek daug šlykščių dalykų, ir atvirkščiai – kartais keiksmažodis yra atviro nuoširdumo išraiška. Būtent, G. Patacko poezija yra gyvai (ne sentimentaliai ar kalbant iš kokių nors dausų) nuoširdi, toks reperiškas išsisakymas, kuriame dygūs žodžiai yra tiesiog būtini.

Taigi šiame rinkinyje gyvenantis reperis Antanas Dantė drąsiai „skelia“ savo pareiškimus, osvencimus, savus įstatymus. Jis, pavyzdžiui, kviečia tautą atšaukti laisvę („Atšaukti laisvę vėl kviečiu aš tautą“), rašo atvirukus su palinkėjimais, neguli karste, nes „andante moka pragaru varyti“, vaikšto girioj („bulvarinės spaudos nekrologe/ vėl perskaičiau antanas dantė mirė/ ir per lašezo guli kapuose/ galiu pareikšti gyvas vaikšto girioj“), dovanoja rožes mylimajai ir aiškiai regi, kaip „merginų dieviškų būry/ patackas guli sudievėjęs“. Beje, kartais tas Antanas Dantė kažkuo ima rodytis lyg Marcelijaus Martinaičio Kukutis, tačiau patackiškas žodynas jam sukuria kitokią erdvę, laiką, kitokias andantes ir fortissimo.

Visiškai kitokia tonacija skamba eilėraščiai, skirti a. a. bičiuliams tapytojui Alfonsui Vilpišauskui („Bičiuli potėpio aršaus“), Šarūnui Šiaučiuliui („Shutting down“) ir ypač broliui („Rekviem broliui Algirdui“). Čia kiekviena eilutė suskamba kaip giesmė. Tų eilėraščių nepacituosi, neatplėši jų kokio kąsnelio, juos reikia perskaityti nuo pradžios iki pabaigos. Jais baigiasi ir knyga „Mažoji Dieviškoji Co-4. Andante“, iliustruota dailininkės Miglės Pužaitės ir paties G. Patacko piešiniais. Pasirodo, poetas visai neblogai piešia, o knygos viršelyje – fragmentas su kavą geriančiu G. Patacku iš jungtinio menininkų kolektyvo trejus metus kurto titaniško darbo „Urmo geležinkelio stotis“, esančio prekybos miestelyje „Urmas“ Kaune.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*