„Žiemos ekranai“. Filmas policininkui. Ir ne tik 0

Enrika Striogaitė
www.kamane.lt, 2015-02-12

Šiųmečiai „Žiemos ekranai“ man nebuvo sėkmingi. Šeštadienio naktį, po paskutinio kino seanso „Romuvoje“, jau neišeisi pro vadinamąsias paradines duris į Laisvės alėją. Tiesiai iš salės kino teatro darbuotojas nukreipia durų link, pro kurias patenki į tamsų kiemą. Taigi tamsu, o ant vis dar ledu padengtų balų telkšo vanduo, nes visą dieną pakaitomis tai lijo, tai snigo... Tamsoje slystelėjau, kojos tik pakežėjo (šis žodis įstrigo dar mokykloje skaitant Žemaitę) ir tėkštelėjau ant nugaros tiesiai ant vandeniu padengto ledo...

Kitą dieną skaudančia nugara skubėjau į pirmąjį tądien rodomą „Žiemos ekranų“ filmą. Tiesą sakant, norėjau jį praleisti, nes pernakt dangus išsigiedrijo, lauke maloniai su pavasariu flirtavo saulė ir taip traukė pabūti šviesoje, o aš žinojau, kad po filmo bus kitas, po jo bus dar vienas, ir vėl grįšiu naktį... Tačiau nugalėjau save – juk šviesos ir saulės kasdien bus vis daugiau, o „Žiemos ekranų“ laukiau dar nuo praėjusios žiemos. Pasiilgstu šio kino festivalio, pasižyminčio ryškiu, savitu veidu, o šįmet dar ir moterišku (dešimtojo prancūziškojo kino festivalio moto – „Regards de femmes“), jame išties pajunti, kad ir prancūziški filmai gali būti tiek geri, tiek blogi. Taigi, kirtusi Vienybės aikštę, skubiai perėjau Donelaičio gatvę ir... Man pyptelėjęs policijos automobilis stabteli, uniformuotas pareigūnas pradaro langą: „Ėjote ne per pėsčiųjų perėją, ponia. Bauda.“

Taip, ėjau nuo perėjos „zebro“ nutolusi gal 30 metrų, tačiau gatvė vienpusio eismo ir perėjoje raudono signalo sustabdyti automobiliai negali staiga atsirasti už tų 30 metrų. Teisinuosi? Ne. Prisipažinsiu, taisyklėms nusižengiu dažnai, užsimirštu svajodama apie visuomenę, kuriai nereikia taisyklių, nesijaučiu turinti kažkokių teisių ir, tarkim, eidama per šviesoforo nereguliuojamą perėją, stengiuosi suskubti, kad nesusidarytų automobilių eilė, pagaliau, taip vairuotojui parodau savo dėkingumą, kad stabtelėjo, ir tuo nepiktnaudžiauju. Tačiau ne apie tai, o apie baudą. Sutikau, kad ėjau ne per perėją, taip, taisyklėms nusižengiau, prisipažinau, kad skubėjau į kiną, prašiau atleisti.

Nubaudė. Jaučiausi kaip vaikas, kurį nubaudė už išties menką prasižengimą. Sunku buvo žiūrėti įdomų, daug kontroversiškų minčių keliantį filmą, norėjosi mąstyti apie bausmės fenomeną, jis kėlė daugybę minčių. Ar ne nubaustasis per tą pačią perėją paskui eina lėtai ir neva oriai (jo teisė!), nepaisydamas net susidarančios grūsties, ką jau ten kalbėti apie pagarbų pėsčiojo ir vairuotojo santykį? Apskritai, ar ne bausmės ir suluošina žmonių santykius? O kai kurie žmonės, jiems atleidus, ne tik nepasitaiso, bet dar daugiau nusižengia, nusikalsta ar ne todėl, kad prieš tai, gal dar vaikystėje, jie buvo daugybę kartų (per daug ir tada, kai buvo galima dovanoti) bausti ir atleidimo nebesuvokia, o iš tiesų jau patys nebeatleidžia sau? Kartą viena draugė prisipažino, jog vagiliaudavo parduotuvėse. Tai buvo jau beveik kleptomanija. Kaip jai pavyko sustoti? Kartą ją pagavo. Ir ne iš karto, bet visgi paleido, nepranešė net policijai. Nenubaudė jos ir to užteko. Ji tiesiog nebegali ją nenubaudusiųjų bausti, nes vagystės taip pat buvo savotiškos bausmės kietiems, o paskui ir sau.

Ir aš žadėjau nuo šiol vaikščioti tik per perėjas ir tik degant žaliam šviesoforo signalui, prisipažinau, kur ir ko skubėjau, galėjome pakalbėti apie kiną... Beje, policininkams būčiau rekomendavusi pažiūrėti ypatingą filmą, rodytą šiųmečiuose „Žiemos ekranuose“, kuris, be jokios abejonės, būtų jų dėmesį prikaustęs ir galbūt net šį bei tą pakeitęs.  Koks tai filmas? Luco Belvaux „38 liudininkai“, beje, siužete yra sąsajų su jų profesija, tad gali būti, kad filmas veiktų dar įtaigiau. Bet apie tai vėliau.

Beje, jau ne kartą pastebėjau, kad per kino festivalius atsitinka įvairiausių nutikimų, ezoterinės patirtys ima vyniotis į vientisą istoriją (scenarijų?). Kita vertus, ko stebėtis, kai tiek filmų išleidžia savo energiją, kuri kaip rūgštūs arba nerūgštūs lietūs iškrinta ant kino mylėtojų galvų. Taigi einame toliau. Palikime norinčiuosius bausti. Jie jau ir taip nubausti, nes privalo bausti kitus (toks atiteko jiems darbas). Ką gi pasiūlytume pažiūrėti moteriai (juk šiųmečiai „Žiemos ekranai“ dedikuoti jai), kuriai, tarkim, jau per keturiasdešimt? Žinoma, jai tiktų ir kino festivalio atidarymo Kaune filmas „Šėlionės Paryžiuje“ (rež. Marc Fitoussi). Tai įvairiam skoniui įtinkanti, ne sunki, bet jokiu būdu ne lėkšta, plačiai išsišakojanti kino juosta apie brandžios moters vienkartinį paspurdėjimą (poros dienų pabėgimą iš kaimo, kuriame su sutuoktiniu verčiasi gyvulių auginimu, į Paryžių), apie išraiškingą jos interesų objektą – jaunuolį ir Paryžiuje sutiktą jos amžiaus vyriškį, taip pat įtarimų prislėgtą sutuoktinio atsiradimą ne vietoje ir ne laiku („Taip, jums, smalsuoliams, ir reikia, – rėžia šėliojančios moters vyrui jo pagalbininkas ūkyje dar ir pridurdamas, – o atsimeni save, kai pats skaudinai?“). Istorija paprastutė, tačiau papasakota prancūziškai:  filmas ir lengvas, ir drauge narpliojantis skaudžias, intelektualias temas, ieškome moters (cherchez la femme), bet ne holivudinės, o paprastos, kasdieniškos, išsiilgusios šilumos ir, žinoma – elegantiškos. Kiekviena, bent jau keturiasdešimtmetį perkopusi, moteris šį filmą praris lyg puikų, aukštos kokybės desertą.

Tačiau dar labiau rekomenduočiau filmą „Atvira moteris Lulu“ (rež. Solveig Anspach), kurį žiūrint mano kairėje sėdėjo dvidešimtmetės panelės, o dešinėje – penkiasdešimtmečio jau sulaukusi moteris. Taigi tuo pat metu iš vienos pusės sklido juokas ir prunkštimas, o iš kitos – ašarojančio žmogaus šnirpščiojimas. Tarkim, mizanscena, kai laidojama jau labai sena, netekėjusi, bevaikė, vieniša moteris, kuri atvažiavo pas Lulu, nes bijojo mirti visai viena, tačiau senučiukės karstą lydi – ji niekada nebūtų patikėjusi! – gausus būrys žmonių, mat Lulu dvidešimtmetė dukra į jokių artimųjų neturinčios senos moters laidotuves sukvietė savo draugus, pažadėjusi šiems kito šeštadienio vakarėlį. Tuo pat metu ir juoką, ir ašaras spaudžiančių situacijų filme gana daug, tačiau esminės ne jos, o moters, apskritai – žmogaus situacija, kai jis jau subrendęs ar netgi senstelėjęs, ir puikiai žino, kad gyvenimo iš naujo pradėti nebeįmanoma, tačiau aštriai jaučia, kad svajojo, o ir dabar vis dar trokšta ne tokios realybės, kokia yra. Darbas, pinigai, vyras, net vaikai (motiniška pareiga jiems) tėra aukštos, grotuotos durys sunkiomis geležinėmis sklendėmis, atsirandančios kas keli žingsniai. Ir jei vienas duris įveiktum, prieš akis jų dar begalė. Pamatai, kad tas brandus ir net jau pražilęs žmogus ne tiek jau daug skiriasi nuo nubausto vaiko, tenorinčio laisvai pabėgioti po balas...

Nubausta pati žiūrėjau Claire Simon sukurtą filmą „Dievo kabinetai“ (ypač taiklus ir daugiaprasmis pavadinimas). Ir nors norėjosi apmąstyti savo situaciją, vis dėlto gerai, kad teko galvoti apie kitas moteris, kurias labai dažnai siekiama nubausti, tai yra besilaukiančias moteris, atėjusias darytis aborto. Išsigandusias, sutrikusias, bijančias tėvų, savo vaikinų,  visuomenės, skausmo. Kaip lengva joms paskelbti verdiktą ir, tarkim, nustatyti vieną taisyklę – jei pastojai, privalai gimdyti! Ir kokią pagarbą kelia to centro darbuotojos (filme, sukurtame remiantis tikromis istorijomis, pasiekiamas dokumentikos efektas), kurios nesmerkia, nekaltina, neverčia galvoti taip, ką kažkas paskelbė taisykle, greičiausiai besitikint nuplauti savo nešvarią sąžinę kitų ašaromis. Istorijų, kaip ir žmonių, gyvenime yra įvairiausių, priežasčių pasielgti vienaip ar kitaip – taip pat. Abortas – ne vienintelis užsimezgusios gyvybės nužudymas, labai dažnai mes kitomis priemonėmis žudome ir nužudome žmogų žmoguje. O kas yra abortas, žino tik moteris ir greičiausiai tik toji, kuri jam ryžosi.

Šiuolaikinį meną kuriančiam ar juo besižavinčiam žmogui, be abejo, siūlyčiau pažiūrėti „Metamorfozes“ (rež. Christophe Honore, taip pat rašytojas, dramaturgas). Tačiau tik jei žiūrovas sveikos psichikos, nes filmas itin įtaigus ir galintis šį bei tą galvoje sujaukti. Jį galima susapnuoti ir turbūt tai bus gana klaikus košmaras (tarkim, kai iš nužudyto vyro kūno, kuris stačiai apėjęs gyvomis akimis, moteris tas akis išlupa, susideda į saujas ir išmėto). Tačiau iš keisto, beribės fantazijos filmo, kurį, be abejo, įkvėpė Ovidijaus „Metamorfozės“, neišėjo nė vienas žiūrovas, nes gali jis ir nepatikti, likti nesuprastas, bet žiūrėti norisi būtent dėl tos beribės fantazijos.

O dabar apie minėtą L. Belvaux filmą „38 liudininkai“, kurio fabula gana paprasta, tačiau stingdanti nuo pirmųjų minučių: naktį daugiabučio prieigose nužudoma mergina, lavonas randamas laiptinėje. Ryte policija apklausia daugiabučio gyventojus, liudininkus, ar jie ką nors girdėjo. Pasirodo, niekas nieko negirdėjo, vieni miegojo su ausų kamštukais, kiti – prisigėrę migdomųjų, treti – tiesiog užsidarę langus ir duris. Apklausiami 38 namo gyventojai, kurie kaip vienas tvirtina nieko negirdėję ir nematę. Gyvenimas teka įprasta vaga. Tik ar tai gyvenimas, ir ar gali jis tekėti įprasta vaga po viso šito?

Prie namo laiptinės gėlių apsuptyje dega dešimtys žvakučių, tarp jų – jaunutės, besišypsančios merginos nuotraukos. Vieni stabteli, atėję artimieji kūkčioja, kiti pagreitina žingsnį. Kai kurie, daugiausia to paties namo gyventojai, ateina, kai merginos žūties vietoje būna tuščia, kai kurie jų ir tiek neišdrįsta, gėlėmis nuklotą vietą stebi pro langą. Bet ar tikrai neišdrįsta? Gal mėgina ištrinti kaltės jausmą, kuris atima ramybę, gal bando numarinti sąžinę, kuri varo iš proto, tyliai ir nenumaldomai. Nes, pasirodo, vienas iš tų 38 liudininkų girdėjo. Šaižų, sienas skrodžiantį šauksmą, sielą veriantį riksmą. Beprotišką, koks gali būti tik mirštančio, bet dar vilties turinčio, kad kažkas išgirs, padės, žmogaus klyksmą.

Girdėjusysis, vienas iš tų 38, per apklausą policijos pareigūno į savo butą nė neįsileido, apsimetė, kad jo nėra namuose, bruzdesio klausėsi už saugiai užrakintų durų. Visai kaip tada, tą naktį, kai merginą užpuolė žudikas: nuo kurtinančio klyksmo atsibudęs, jis pažiūrėjo pro langą – lyg ir nieko nepamatė, paskui išgirdo dar vieną, dar baisesnį, stipresnį ir jau paskutinį pagalbos riksmą, bet liko už durų – neatidarė, neišėjo, nepadėjo, net nepasidomėjo, kas atsitiko.

Vis dėlto tarsi gyslose likęs žuvusiosios pagalbos šauksmas užspeitė į kampą – vienas iš 38 liudininkų suprato, kad negali gyventi su tą naktį pajuodusia siela, su sąžine, kurioje žioji skylė, daug baisesnė už visas juodąsias skyles, nes juk mumyse visas kosmosas.

Taigi vienas iš 38 liudininkų ateina į policiją ir prisipažįsta, kad kraupų, naktį perskrodusį klyksmą girdėjo – jis buvo toks stiprus, kad neįmanoma negirdėti. O kaip likę 37 liudininkai, tvirtinantys nieko nematę ir negirdėję? Kas teisus – tas vienas sąžinės ir kaltės slegiamas žmogus ar likusieji?

Štai čia filmas įgauna kitą dimensiją ir tampa ne 3D ar 5D – tampa toks, kad tarp ekrano ir salėje sėdinčiojo riba išsitrina: žiūrovas nebegali saugiai sėdėti savo kėdėje ir žvelgti tarsi iš šalies. Jis taip pat tampa liudininku, kuris turi atsakyti – ar būtų ką nors daręs, ar būtų lygiai taip pat pasielgęs kaip tie 38. O jei ėmė kapstytis pasiaiškinimuose, kad vienas nieko neišspręstų, iškart „gautų per galvą“, kyla klausimas, ar ne todėl jis lieka vienas, nes anas galvoja (ar galvoja? Gal tik teisinasi?) taip pat?

Šioje vietoje ne vieno žmogaus, o mūsų visų (sociumo) kaltės tema ima plėšti smegenis, nes kiekvienas filmą žiūrėjęs žmogus neturėjo kitos galimybės, tik tyliai pasitikrinti savo veikiančią (jei taip, tai kiek?) ar neveikiančią sąžinę, vizualiai, intelektualiai, metaforiškai pamatyti, išmatuoti tą juodąją skylę sąžinės kosmose. Jokio teisėjo (baudėjo) nebuvo, tik tu pats, prieš nieką nereikėjo garsiai teisintis, tik prisipažinti pačiam sau.

Ir buvo baisu suvokti, kad didmiesčiuose susigrūdę gyvename saugumo iliuzijoje, sumodeliuotoje socialinėje (visuomeniškoje) tikrovėje, nes jei atsidurtume tos nužudytosios merginos vietoje, mus ištiktų lygiai toks pats likimas – visi staiga užsimerktų ir į ausis įsikištų kamštukus, prisigertų migdomųjų, kad galėtų ištverti gyvenimą miesto triukšme, kuriame neva saugu. Vis dėlto gali būti, kad migdomaisiais mes migdome savo sąžinę, o ausų kamštukai reikalingi tam, kad jos neišgirstume.

Užpultoji mergina mirė neiškart. Pirmą kartą, kai žudikas jai smogė peiliu, gyvybiniai organai liko nesužaloti, ir mergina, nežmoniškai suklikusi, puolė į laiptinę. Žudikas riksmo taip pat pabūgo. Trumpam. Naktį pervėręs antrasis šauksmas jau buvo paskutinis.

Policija, gavusi 37 liudininkams prieštaraujantį prisipažinimą, nenori tęsti bylos, tačiau kaltės kamuojamas žmogus tampa atkaklus, įsitraukia ir dienraščio žurnalistė, kuri perkainoja vertybes ir savo profesijos misiją. Taigi policija atlieka eksperimentą, kartodama tos nakties įvykius: regis, visą miestą perskrodžia stačiai gyvuliškas instinktyvus gyventi trokštančio padaro klyksmas. Likę 37 liudininkai, prieš tai ėmę nekęsti prisipažinusio kaimyno, kad šis juos įvėlė į beveik numarintą bylą, užsiima ausis, akis, galvą – atrodo, išprotės nuo to riksmo, kurį, žinoma, jie girdėjo, kuris jų sąžinėje nenutilo ir vargu ar jį kada nors nuramdys raminamieji, antidepresantai ir ausų kamštukai.

Kino salėje po seanso užsidega šviesa ir mirtinoje tyloje žmonės iš jos slenka lyg šešėliai, nes kiekvienas drauge velkame ir stačiai nepakeliamą kaltę, saugumo iliuzijos, išgliaudytos metaforos (kiek kartų per dieną, savaitę, mėnesį, gyvenimą mes „nieko negirdėjome ir nematėme“) suvokimą. Velkame save, nuo kurio tiek daug priklauso. Tiek daug – kito gyvenimas ar mirtis, sąžinės gyvybė ar puvėsiai. Šaižus klyksmas – kaip metafora, nes tie pagalbos šauksmai aidi kasdien ir net ne už uždarų durų,  o čia pat, šalia.

L. Belvaux „38 liudininkai“, beje, atidaręs tarptautinį Roterdamo kino festivalį, yra filmas, kuris iš atminties ne tik neišsitrina, atvirkščiai – prabėgus titrams, apie jį imi dar intensyviau galvoti. Filmas, kurį reikėtų rodyti ir rodyti, nes techniškai genialiai suręstas jis nepalieka nė vieno nepaliesto: vizualus, tobulai sugestyvus ir neįmantrus, skrodžiantis kaip kulka, su kuria (ją suvokus, pripažinus) tenka gyventi toliau. Tačiau šioji kaltė kitokia – ji ne gramzdina, bet išvalo ir pakeičia. Dėl mūsų pačių, kad negyventume mirę.

Beje, filme vaizdžiai perteikiamos ir laidotuvės, minios gedėjimas: apsivilkę marškinėliais su besišypsančios žuvusios merginos atvaizdu, žmonės netelpa į katedrą, kurioje laikomos šv. Mišios už mirusiąją. Prilipę prie televizoriaus ekranų visi seka žinias apie nusikaltimą, reikalauja, kad jis būtų kuo greičiau išaiškintas. Bet ar ne didžiausias nusikaltimas yra abejingumas, apimantis žengiant pirmąjį žingsnį už vadinamosios savo erdvės (namų, artimųjų aplinkos) į erdvę, kurioje gyvena kiti? Šis pats kraupiausias klausimas pakimba filme. Kraupiausias tuo, kad aš ir tu tiems 37 liudininkams taip pat esame tie kiti... Vadinasi, tokiame pasaulyje turi tik saugumo, bendražmogiškumo iliuziją, tai yra nieko...


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*