Vikos Ekstos paroda „Dievs Daba Darbs“ – būties imitacija 0

Neringa Krikščiūnaitė
www.kamane.lt, 2016-08-10

Parodų apie moteris gausu. Vienos parodo moters portreto subtilybes (paroda „Moters portretas šiuolaikinėje Lietuvos dailėje“, vykusi „Parko galerijoje“ Kaune), kitos atskleidžia moters įvaizdį nagrinėjant pačią save (Aldonos Gustas paroda „Aš esu mes“, vykusi M. Žilinsko galerijoje Kaune). Tuo tarpu fotografės iš Latvijos Vikos Ekstos paroda „Dievs Daba Darbs“, šiuo metu vykstanti Kauno fotografijos galerijoje, nagrinėja nesąmoningai pasirinkto moters vienišumo temą.

Fotografė Vika Eksta parodoje eksponuoja nuotraukas, kuriose pagrindinė veikėja yra ji pati. Kita vertus, tai visai ne pati autorė, o apibendrintas Latvijos kaimo moters tipažas. Šis tipažas buvo kurtas remiantis su gamta besusiliejančioje apleistoje kaimo sodyboje (tokių sodybų Latvijos, kaip ir Lietuvos, kaimuose yra labai daug) rastais „turtais“ ir kaimo moterų gyvenimo būdo analize. Parodos pavadinimas, kurį lietuviškai būtų galima versti kaip „Dievas Gamta Darbas“, yra kilęs iš latvių rašytojos Annos Brigaderos sukurtos trilogijos, kurioje pasakojamas jaunos kaimo tarnų dukros gyvenimas. Panašiai kaip ir Lietuvoje, kaimyninėje šalyje žmonės ilgą laiką gyveno nedideliuose kaimuose, itin dažnai vienkiemiuose, o jų gyvenimo pagrindą sudarė religija, glaudžiai susijusi su gamta. Be to, gyvenimą stipriai veikė darbas. V. Eksta dvejus metus – 2013–2015 m. – savotiškai tyrinėjo vieną apleistą Latvijos kaimo sodybą, kurioje jau ilgus metus niekas negyveno, tačiau iki pat šių dienų joje buvo išlikę baldai, rūbai, virtuviniai įrankiai, laikrodžiai ir kiti žmonių užgyventi daiktai.

Šią parodą puikiai galime perskaityti kaip vienišos moters kasdienybės rutinos kupino gyvenimo dienoraštį. Moterys, statistiškai gyvenančios kiek ilgiau nei vyrai, dažnai likdavo vienos tokiose vienkiemių sodybose, o visi darbai nuguldavo ant jų pečių. Tokios moters gyvenimas, dažniausiai jau labai senyvos, sukdavosi savotiškoje trilogijoje – religijoje, gamtoje ir darbe. Per šią trilogiją ir galima žiūrėti į V. Ekstos fotografijas.

Visose fotografijose dominuoja ne tik pati fotografė, bet ir aplinka. Parodoje eksponuojamos nuotraukos neturi pavadinimų – jų ir nereikia, nes vaizdai kalba itin aiškiai. Rodos, menininkė, norėdama įtikti visiems skoniams, sugebėjo rasti lengvą priėjimą net ir prie itin gilių prasmių. Vienoje nuotraukoje matome menininkę, dėvinčią vienkiemio trobos spintoje rastą suknelę. Ji sėdi prie stalo ir lašina į vandens puodelį kažkokius vaistus. Matyt, valerijoną, arba, liaudiškai tariant, „lašiukus nuo širdies“. Vaistų lašinimas į vandenį, rodos, taip gerai pažįstamas, matytas daugelį kartų. Tik visą šį vaizdą kiek sutrikdo jauna menininkė, ryškiai apšviestu veidu, – mergina atkartoja tai, ką daug kartų darydavo ir iki šiol daro mūsų močiutės ir promočiutės. V. Eksta ne tik apsirėdo jų suknelėmis, tačiau prisiima ir tokių moterų kasdienybės vargus bei džiaugsmus.

Vienas iš kasdienybės džiaugsmų perteiktas kitoje menininkės fotografijoje. Saulės nutviekstoje pievoje atsirėmusi į medį sėdi mergina ir valgo obuolį. Šalia jos kojų – pilna dėžė obuolių. Mergina tarsi pranyksta gamtoje – žolė itin vešli, medžiai, esantys šalia, savo šakomis užgožia dalį nuotraukos. Tačiau fotografė V. Eksta šią akimirką nusprendžia pakartoti, tiksliau, vienoje nuotraukoje pateikti kelis tos pačios scenos kadrus, todėl visa nuotrauka atrodo kaip sustabdyto kino filmo juosta.

Vis dėlto, nepaisant kasdienybės rutinoje pasirodančių džiugių akimirkų, V. Eksta atskleidžia vienišos moters gyvenimą. Nuotraukoje nepasirodo joks kitas žmogus ar gyvis, todėl viso šio surežisuoto, tačiau iš tiesų egzistuojančio gyvenimo veikėja atrodo taip, tarsi būtų praradusi balsą. Tiesa, simboliškai, o ne iš tiesų, nes kai nieko aplinkui nėra, nėra reikalo ir kalbėti. Nuotraukos nebylios, tačiau kupinos itin taikliai perteiktų minčių, idėjų ir pasakojimų. Visose fotografijose, kurios darytos skirtingais mėnesiais, skirtingais metų laikais, rodosi, tėra perteikta viena diena. Ši viena diena, visa susidėvėjusi, nublankusi ir nublukusi, tėra viskas, ką žmogus savo gyvenime beturi.

V. Ekstos fotografijos dėl itin puikiai surežisuotų scenų, tokių kaip maudymasis kubile, cukraus pylimas į cukrinę, knygos skaitymas lovoje, šakų rinkimas žiemą, atrodo taip, lyg būtų sukurtos ne skaitmeniniu būdu, o teptukais ir dažais. Merginos veidą švelniai paliečia šviesa, už jos nugaros vyrauja tamsios spalvos, kai kur pasirodo mėlynos spalvos audinys – šios ir kitos smulkmenos sukuria ištisą tapybos kūrinį, kuriame visa tai, kas vaizduojama, atrodo tarsi iš pasakos apie kerus, raganavimą, moterų burtus. Tačiau iš tiesų tai tėra sustingęs, suvaidintas laikas, imituojantis tikrąją būtį.

Taigi, parodoje nesąmoningai nagrinėjama moters vienišumo tema. Gyvenimas, vaizduojamas fotografės nuotraukose, yra įvykęs ir nuolat vykstantis. Aplinkybės susiklosto savaime ir priešintis joms, ypač kalbant apie ano meto kaimus ir jų moteris, dažniausiai nebūdavo kaip. Be vyro likusi moteris, su vaikais ar be jų, gyvenanti viena, atokiai nuo kitų, tampa įkalinta kasdienėje rutinoje – sunkiuose ir smulkiuose darbuose bei mažytėse džiugesio akimirkose, kurias susikuria pati.

 

Vikos Ekstos paroda „Dievs Daba Darbs“ Kauno fotografijos galerijoje veiks iki rugpjūčio 14 d.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*