Rimgaudo ir Dangirutės Maleckų abstrakti fotografika 1

Remigijus Venckus
www.kamane.lt, 2015-08-06

Liepos 31–rugpjūčio 31 d. Kauno miesto muziejaus skyriuje M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veikia fotomenininkų Rimgaudo ir Dangirutės Maleckų kūrybos retrospektyva „Fotografikos abstrakcijos“. Parodą organizuoja Kauno miesto muziejus ir VšĮ „Gabrielės meno galerija“, o remia Kauno miesto savivaldybė.

Paminėtina, kad R. Maleckas yra gyva Lietuvos fotografijos istorijos figūra – 1963 m. jis kartu su kolegomis menininkais įkūrė Kauno fotoklubą ir ilgą laiką jam pirmininkavo. 1982 m. Vilniaus universitete įgijo žurnalisto specialybę. Šiuo metu kūrėjas gyvena Palangoje ir yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Parodose Rimgaudas dalyvauja nuo 1959 m., o nuo 2008 m. panašia stilistika fotografiją pradėjo kurti ir jo žmona Dangirutė. Fotografika jau buvo reprezentuota dviejuose meno albumuose, tad toliau šiame tekste, žvelgdamas į albumus ir į naujausius kūrinius, aptarsiu tai, ką pastebiu šaunioje dueto kūryboje.

Atidžiai apžiūrinėdamas Maleckų kūrybos retrospektyvą, aš savotiškai susitinku su XX a. vizualaus meno istorija. Jų nuotraukose regiu ir dokumentiką, ir jos drąsų eksperimentinį fragmentavimą, ir abstrakcija virtusius tikrovės atvaizdus, ir netgi tikrovę iškreipiančius dvigubus kadrus.

Išties turiu konstatuoti, kad mano dėmesį pirmiausia ypač patraukia dvigubi kadrai. Jie man primena XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios fotografijos bandymus nusikratyti statiško meno epitetų. Atrodo, kad nuotrauka siekiama reikšti judėjimą. Tad kurdami dvigubą kadrą autoriai lyg atsigręžia į fotomeno pradžios bandymus, kuriais buvo siekiama ne tik pakadriui įamžinti ir išstudijuoti atvaizdus, ne tik išsiaiškinti, kaip nufilmavus gimsta judesys, bet ir kiekvieną kadrą apmąstyti kaip nepastebimą būties dalelę, kaip elementą, kaip čia pat skylantį ir besijungiantį į sistemingą visumą reaktyvų atomą. Maleckų fotografika – tai bandymas studijuoti po vieną kadrą ir apmąstyti atvaizdo galią, kiekvieną kompoziciją išaiškinti kaip išskirtinį tikrovės momentą, kuriuo akimirksnio judesys su savimi nusineša viską, kas mums brangu, ir šias neįkainojamas brangenybes paaukoja mirčiai ant nebūties altoriaus.

Kad fotografija yra mirties akimirkų kartojimas ir dauginimas, kad ji yra savotiška priemonė, skirta neįprastai keliauti į praeitį, ir veikia kaip laiko vartai, leidžiantys susitikti su tuo, ko jau nebėra, man taip pat įrodo gausi Maleckų fotografikos įvairovė. Kūriniai įvaizdina net prisiminimų blukimą, dūlėjimą ir irimą. Kai kurie darbai net palieka įspūdį, kad formoje dominuojančios sodrios dėmės pasiglemžia visą regimąją tikrovę, lyg keisti, viską ryjantys padarai, meistriškai aprašyti Stepheno Kingo romane „Longaljerai“ (žr. King, S. (1990). The Langoliers. New York: Four Past Midnight) ir pavaizduoti 1995 m. tuo pačiu pavadinimu pastatytame labai įspūdingame televizijos filme. Kūrinyje pasakojama apie laike pasiklydusią lėktuvo įgulą ir keleivių susidūrimą su jau praėjusiu laiku, kurį patį ir visą jo fizinę tikrovę suryja labai keisti padarai – longaljerai.

Atidžiai įsižiūrėjęs į Maleckų fotografiką, pastebiu, kad tikrovės likučiai ne tik signifikuoja mirtį, bet tuo pat metu jie veržiasi į gyvenimą. Ilgainiui žvelgiant į kūrinius likučiai pradeda žymėti kažkada buvusius gyvuosius. Jie suteikia man galimybę atpažinti daiktų kontūrus ir žmonių charakterius. Šį de(kon)struktyvų fotografikos gestą taip pat galima pakomentuoti, cituojant gana intymias ir ypač asmeniškas fotografijos reiškinį apmąsčiusio prancūzų filosofo Roland’o Barthes’o įžvalgas: „[…] fotografas ieško žiūrėdamas per technikos iškraipymus: dvigubus atspaudus, anamorfozes, tyčinius tam tikrų defektų išnaudojimus (iškadravimus, neryškumus, apgaulingas perspektyvas). Didieji fotografai […] žaidė šiomis nuostabiomis priemonėmis“ (Barthes, R. (2012). Camera Lucida: pastabos apie fotografiją. Vilnius, p. 45). O štai rašytoja Susan Sontag apie fotografiją pasisako gerokai radikaliau: „Nufotografuoti – tai pasisavinti fotografuojamą daiktą. […] aparatas gali įsibrauti, peržengti ribas, iškraipyti, išnaudoti, ir – pačia metaforiškiausia prasme – pasikėsinti į gyvybę. […] Fotografuoti – tai pajusti kito asmens (ar daikto) mirtingumą, pažeidžiamumą, kintamumą“ (Sontag, S. (2000). Apie fotografiją. Vilnius: Baltos lankos, p. 14, 22, 24).

Tiek R. Barthes’o, tiek S. Sontag mintys yra sustiprintos tamsių fotografikos kūrinių ir intuityviai lyg magnetu „pritrauktos“ prie šios analizės. Kūriniuose regimi juodų taškelių, kurie retėja arba tankėja, masyvai. Jie man asocijuojasi su skverbimusi link pamatinių elementų, link pavojingos, mirtį sėjančios atomo reakcijos.

Šiuo atveju aš specialiai atsigręžiu į savo mėgstamo prancūzų filosofo J. Derrida teorijoje gausiai ir metaforiškai išplėtotą terminą „atomas“. Šią sąvoką jis taikė tuomet, kai negalėjo nusakyti tiriamojo objekto vietos visoje sistemoje. Nenusakomuoju gali būti žodis, frazė, mintis, reiškinys. Nenusakomuoju gali būti tas, kuris išjudina mąstymą ir gimdo nepasitikėjimą visa analizuojama sistema. Atrodo, kad analizuojamajame viskas, kas užčiuopiama minties čiuptuvais, tuo pat metu geba ir laikinai pakisti, ir amžinai nepaklusti laikui. Tad šiuo atveju galiu teigti, kad visa tai, kas nepasiduoda įprastam verbalizavimui, paklūsta „atomo“ sąvokos vergijai. „Atomas“ tiek pat stabilus, kiek ir reaktyvus, jis keičiasi ir nuo aplinkos, ir nuo to, kuris prie jo artėja. Tad šiuo atveju aš esu linkęs manyti, kad tokia yra ir fotografija / fotografika.

Kai žvelgiu į Maleckų kūrybos visumą arba į vieną kurį nors darbą, man viskas atrodo pakankamai aišku ir stabilu. Tačiau vedinas tyrėjo smalsumo, aš pažvelgiu į atskirą detalę ir taip kūrinį iškadruoju mintimis. Atsižvelgiant į detalę ir manojo žvilgsnio kampą, atrodo, kad ji (detalė) deformuojasi ir prieš mano akis įgauna visiškai kitokią struktūrą, ir savimi paženklina jau nebe fotografijos, bet grafikos sistemą.

Įvairių taškelių spiečiai man primena pirmapradį chaosą ir tarsi iš jo prasidedančią sistemą bei tvarką. Manau, kad šią mano asociaciją taip pat galima paaiškinti dar kartą pacituojant R. Barthes’ą: „[…] fotografija yra mano paties pasirodymas kaip kito – klastingas sąmonės atsiskyrimas nuo tapatybės. […] fotografija transformuoja subjektą į objektą“ (Barthes, R. (2012). Camera Lucida: pastabos apie fotografiją. Vilnius, p. 21).

Mano keistas požiūris į Maleckų fotografiją sugestijuoja, kad vientisa fotografijos / fotografikos forma ir aiškiai įvardijama kompozicija, atpažįstami daiktai bei žmonių atvaizdai, remiantis R. Barthes’u, gali būti vadinami „studium“, o visi tamsių taškų spiečiai, į kuriuos žiūriu atskirai ir savo žvilgsniu iškadruoju sistemingą kompoziciją, yra „punctum“ – labiau susiję su manimi pačiu, su mano individualiu patyrimu, su mano asmeniniu „kultūros tekstu“. Anot R. Barthes’o, „[…] studium yra labai platus laukas – atsainaus noro, įvairių interesų, nereikšmingo skonio. […] jis mobilizuoja pusiau geismą, pusiau norą […] studium yra kūrėjų ir vartotojų sudaryta sutartis“ (žr. ten pat, p. 38). О apie „punctum“ mąstytojas skelbia: „[…] punktum yra susijęs […] su atskleidimu to, kas buvo paslėpta taip gerai, jog pats aktorius (arba tas, kuris nufotografuotas – R. V. pastaba) to nežinojo ar nesuvokė“ (žr. ten pat, p. 44). Тaigi Maleckų kūrybos atveju „punctum“ yra tai, ko nei pats nufotografuotasis, nei autoriai nepastebėjo ir / arba negalėjo numatyti. „Punctum“ yra mano (žiūrovo) ir kūrinio sąsaja, kuri klampina mane abstrakciją sudarančių taškelių apmąstymuose. Nors šie taškeliai daugeliui žvelgiančių į nuotraukas gali atrodyti bereikšmiai ir neverti jokios analizės, tačiau jie yra mano „punctum“, mano „kultūros teksto“ atplaišos.

Tad baigdamas galiu konstatuoti, kad ilgai mąstydamas apie Maleckų fotografiką suvokiau, jog R. Barthes’o „punctum“ susilieja su J. Derrida „atomu“. „Punctum“ – tai reaktyvus „atomas“, tai mano žinių apie fotografiją išbandymas.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*