„Redirected“ ir „vėlyvinė“ Lietuva 0

Maksim Ivanov
www.kamane.lt, 2014-02-04
E.Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą“ . Kadrai iš filmavimo aikštelės (Pauliaus Makausko nuotraukos)

Kino sociologijos objektas

Efektinga rinkodaros kampanija, rekordiniai parduotų bilietų skaičiai (per pirmąsias keturias dienas uždirbta daugiau kaip 1 mln. Lt), fotosesijos, interviu, vakarėlis rotušėje, nepaliaujami pranešimai spaudai, galybė egzaltuotų Facebook komentatorių šūksnių, reitingavimo imdb.com tinklalapyje akcija (šiuo metu „Redirected / Už Lietuvą“ įvertinimas yra 9,4 iš 10, balsavo kiek daugiau kaip 9400 tinklalapio vartotojų), gretutiniai projektai, kaip antai Tado Vidmanto filmukas apie marozų mokyklą, kurios tinklalapis redirectina į oficialų „Redirected“ puslapį, „Farų“ epizodas su Repšiu ir Papinigiu „Neringos“ restorane, filmą reklamuojanti mineralinio vandens „Vytautas“ partija, pagaliau į „Redirected“ ir Gilo Darnello YouTube kanalus keliami teaseriai, making-ofai ir kiti videosiužetai – visa tai rodo, kad Emilio Vėlyvio filmas „Redirected“ yra kur kas daugiau nei kino kūrinys. Tai socialinis faktas. Ir filmas tėra jo dalis. Mano tikslas yra ne parduoti seansą, juolab kad dauguma jūsų filmą jau matė, bet pasiūlyti (tebūnie ir nelabai vykusiai) vieną iš galimų atsakymų į klausimą, kas čia išvis įvyko.

Tiesa, šio rašinio galėčiau nerašyti, nes nesijaučiu esąs filmo adresatas, jaučiuosi visiškai svetimas jo kūrėjų ratui ir bent iš dalies nepritampu prie jo gerbėjų būrio. Bet rašau – iš savanaudiškų paskatų ir dar todėl, kad pasigendu ambicingesnių samprotavimų ir skvarbesnių įžvalgų kitur. Savo Facebook paskyroje „Redirected“ komanda skelbia žinomų žmonių pasisakymus apie filmą, internete ir spaudoje jau pasirodė keletas kritinių recenzijų, tačiau pirmuoju atveju komentatoriai tik glaustai įvertina filmą ir pateikia verdiktą: verta žiūrėti ar neverta, o antruoju – vengiama kategoriškumo ir apskritai asmeninės pozicijos, mėginama kalbėti objektyviai, būtinai atrandant ir pabrėžiant filmo privalumus ir trūkumus. Filmas lyginamas su panašaus pobūdžio holivudine produkcija (dažniausiai pastarosios naudai) arba visuminiu lietuvių kino vaizdu (dažniausiai jo nenaudai), bet žvilgsnio į tai, kaip filmas ir sujudimas aplink jį atrodo platesniame kontekste, mano galva, vis dar nėra (šiokia tokia išimtis – Živilės Pipinytės recenzija „7 meno dienose“). O juk susiklostė palankios sąlygos pakalbėti apie daugelį dalykų.

Per kelerius pastaruosius metus pradėjo bręsti prieš tai Lietuvoje iš esmės neegzistavęs reiškinys – komercinis kinas. Saujelė sėkmingų pavyzdžių: „Zero 2“ (2010), „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011), „Valentinas vienas“ (2013), „Moterys meluoja geriau. Kristina“ (2013), „Kaip pavogti žmoną“ (2013). Išvardyti filmai lenkė vienas kitą pajamomis ir sukeltu atgarsiu. Panašaus ažiotažo, ko gero, sulauks „Valentinas už 2rų“ (2014) ir būsimos „Moterys meluoja geriau“ dalys. Iš esmės naujas komercinio kino bruožas yra jo įsiterpimas į bendruomeninį gyvenimą. Vėlyvio „Zero 2“, regis, yra pirmasis atvejis Lietuvos kino istorijoje, kai paskiras filmas tapo visa apimančiu socialiniu reiškiniu. „Redirected“ yra dabartinė šios tendencijos kulminacija, aukščiausias taškas.

Iš dalies tai padaryti leido ankstėliau lietuvių kino žiūrimumą didinusių kūrėjų įdirbis ir jų pastangomis išaugusi lietuviško kino paklausa. Nuo pat „Lengvai ir saldžiai“ (2003) – trumpametražės urbanistinės novelės, LMTA magistranto Igno Miškinio diplominio darbo, ir „Vienui vieni“ (2004) – pilnametražės istorinės dramos, patyrusio Leningrado ir Maskvos institutų absolvento, teatro ir kino režisieriaus Jono Vaitkaus kūrinio, premjerų į sales būdavo prisiviliojama vis daugiau žiūrovų, tačiau šie nerodė išskirtinio prielankumo nė vienai kūrėjų ar filmų grupei. Miškinis, Vaitkus, Audrius Juzėnas, Kristijonas Vildžiūnas, konkurso-festivalio „AXX“ (2005–2007) dalyviai (įskaitant patį Vėlyvį, tuometį debiutantą), Žeraldas Povilaitis, Giedrė Beinoriūtė, Kristina Buožytė, Gytis Lukšas, Saulius Drunga, Donatas Vaišnoras – nepaisant visų šių režisierių amžiaus, patirties, išsilavinimo, estetinės savivokos, ambicijų, disponuojamų biudžetų ir eksploatuojamų temų skirtumų, visų jų filmai buvo žiūrimi daugmaž vienodai gausiai (palyginti su ligtoliniu lietuvių kinu) ir vienodai negausiai (palyginti su naujuoju, komerciniu, kinu). Algimantui Puipai ir Mariui Martinsonui sekėsi šiek tiek geriau, tačiau ir jų filmų lankomumas nublanksta prieš naujojo kino pasiekimus.

Galbūt pagrindinis veiksnys, kurio trūko ankstesniems bandymams, yra potencialių ir esamų žiūrovų mobilizavimas per socialines medijas. Kintant filmų žiūrėjimo sąlygoms, o su jomis kintant ir mūsų įpročiams, laimi tie, kas šiuos pokyčius pakreipia savo naudai. Mūsų laikais bet kuris filmas yra pasmerktas gyventi bent du gyvenimus. Antrasis neretai būna kur kas intensyvesnis už pirmąjį. Pasitraukęs iš kino teatrų ir nebebūdamas aktualija, jis susisaisto su virtine virtualiųjų platformų: vienur žiūrime treilerius (YouTube), kitur pasiskaitome apie siužetinę liniją, kūrimo procesą, užmetame akį į citatas iš kritinių straipsnių, į biudžetą ir gautas pajamas (Vikipedija), dar kitur patikriname, kaip filmą vertina žiūrovai iš viso pasaulio (imdb.com), dar iš kitur atsisiunčiame torentą (PirateBay, Linkomanija), kuriam „įkrauti“ naudojame torentų programinę įrangą, kartais tuo pat metu naršome subtitrų tinklalapius, galų gale įsijungiame VLC ar kokį kitą playerį. Bet ir po peržiūros vėl kur nors komentuojame, dalijamės ištraukomis, gifais ir memais, perkame DVD, atributiką ir pan. Šiuolaikinio filmo sklaida nesibaigia vilionėmis į kino teatrą, ji ištįsta laike. Žiūrovą reikia surasti virtualybės gelmėse, sudominti, pakviesti į salę ir vėl pasitikti iš jos išeinantį.

Filmo „Zero 2“ Facebook paskyra (56000+ like‘ų) buvo suaktyvinta prasidėjus filmavimams, 2009 m. rugsėjį. Joje bruzdėta viso kūrybinio proceso metu, šventiškai nerimauta prieš, džiūgauta per ir dar kurį laiką po premjeros, o dabar ta pati platforma yra naudojama reklamuojant „Redirected“. Negana to, „Redirected“ turi atskirą paskyrą (33000+ like‘ų). Tam, kad šie (ir dar didesni) skaičiukai būtų sukaupti ir kuo veiksmingiau išnaudoti, reikalingas socialinių tinklų galimybes išmanančių, įžvalgių, nebijančių rizikuoti, įkyrių ir nežinančių, kas yra saikas, žmonių indėlis. Tik esant aktyviai ir nuolat lepinamai interesantų gvardijai gali užsisukti žiniasklaidos ir kultūros naujienų portaluose viešinamos informacijos apykaitos ratas: su filmu susiję pranešimai spaudai, recenzijos ir vaizdo klipai pasiekia savo adresatus ne todėl, kad yra įdedami į populiarius tinklalapius (antraip juose kasdien nepaskęstų tiek daug gėrybių), bet todėl, kad juos pasičiumpa ir tinkamoje terpėje ima platinti patys vartotojai. Jei nebūtų „Zero 2“ ir „Redirected“ Facebook paskyrų, „Redirected“ nebūtų sukėlęs tiek triukšmo virtualiojoje erdvėje. Tiksliau, triukšmas gal ir būtų, bet garsas nesklistų, neatsimuštų, neataidėtų. Tada ir mažiau žmonių ateitų į sales, ir švęsti galbūt nebūtų ko.

Kitas pavyzdys: „Tadas Blinda. Pradžia“ paskyra (14000+ like‘ų) buvo sukurta prieš pat filmavimus, joje vyko panašūs procesai, vėliau ji naudota kaip pagalbinė terpė skleidžiant žinią apie filmus „Valentinas vienas“ ir „Kaip pavogti žmoną“. Šie taip pat turi atskiras paskyras (atitinkamai 1780+ ir 920+ like‘ų). „Valentinui už 2rų“ paskyra nėra sukurta, tačiau filmas yra šiek tiek reklamuojamas „Tado Blindos“ ir „Kaip pavogti žmoną“ platformose. Filmo „Valentinas vienas“ paskyra šiam tikslui kažkodėl nėra naudojama, ji vienintelė iš trijų minėtų yra neaktyvi (kol rašiau šį tekstą, ji, regis, buvo išvis panaikinta). Matyt, „Tado Blindos“ kūrėjams nepavyko pritraukti pakankamai susidomėjusiųjų, kad „dukterinės“ paskyros turėtų realų poveikį filmų sklaidai ir jomis būtų verta nuolat užsiimti.

Antra vertus, kitaip nei Vėlyvio filmų, abiejų „Valentino“ dalių ir „Kaip pavogti žmoną“ premjeros buvo susietos su ypatingomis progomis, Valentino ir Kalėdų dienomis, tarytum kino žiūrėjimą būtų mėginama suderinti su visuomenės papročiais, paversti kiną šventinės rutinos dalimi, nepažeidžiant pačios šventadienių logikos. Tokiu būdu kinas pratęsia ir papildo šventę, jau vykstančią už kino teatro ribų. Vėlyvio filmai ir jų pristatymas demonstruoja veikiau priešingą impulsą – čia kino pasaulis funkcionuoja kaip karnavalas ar farsas, į kurį visuomenė yra „iškviečiama“ iš kasdienybės. Pirmuoju atveju skirtis tarp kino ir gyvenimo dėsnių yra slopinama, antruoju – hipertrofuojama.

Kinta mūsų filmų žiūrėjimo įpročiai, kinta filmų cirkuliavimo viešojoje erdvėje būdai. „Redirected“ nėra vienintelis šiuos pokyčius išryškinęs ir didelį atgarsį sukėlęs lietuvių kino kūrinys, tačiau jo atveju susikryžiuoja iškart keletas veiksnių, į kuriuos privalu atsižvelgti, norint suprasti, ką reiškia ir kaip veikia šiuolaikinis lietuvių kinas.

Kino istorijos objektas

Iki naujojo komercinio kino Lietuvoje iš esmės neegzistavo populiarus profesionalusis (nešantis pajamas ir aukšto meistrystės lygio) kinas. Tai, kad jis pamažu atsiranda, yra sveikos kino pramonės nuojauta. Populiariajam menui reikalingas marginalusis, marginaliajam – populiarusis, antraip jie netenka savosios tapatybės, paskatos plėtotis, estetinio poveikio. Avangardas yra inovatyvus tik tol, kol yra priešingas nusistovėjusiai tvarkai. Eksperimentinis ir avangardinis menas gali būti apibrėžtas tik per santykį su dominuojančia tradicija ir konvencijomis, o pastarosios – tik per santykį su išstumtosiomis tradicijomis ir konvencijomis. Vienų kūrybos formų įsigalėjimas neišvengiamai reiškia, kad tam tikros auditorijos dalies interesai yra nepatenkinami, ir tai skatina alternatyvių meno formų kūrimąsi. Reikšmingi ir įtakingi alternatyviojo kino judėjimai (pvz. italų neorealizmas, prancūzų Nouvelle vague ir vėlesnės kitų šalių „naujosios bangos“, amerikiečių pogrindinis kinas, politinis kinas, lėtasis kinas, šiuolaikinis nepriklausomas amerikiečių ir kitų šalių kinas ir t. t.) visada iškyla kaip reakcija į privilegijuotą padėtį užimančias menines formas. Kitaip tariant, tam, kad rastųsi išties paveikaus netradicinio kino židiniai, matomiausioje vietoje privalo stūksoti Holivudas, „Cinecittà“, „Mosfilm“ ar jų atitikmuo.

Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo vieno dialektikos nario vis trūko, meninis kinas rutuliojosi be galingesniojo partnerio. Tai lėmė auditorijos ir lėšų išsibalansavimą: nesant gausios ir įvairialypės lietuvių kino produkcijos, nesant autoritetingų instancijų siūlomos filmų diferenciacijos pagal formalias savybes, pasakojimo būdą, plėtojamas temas ar kitus kriterijus, galų gale nesant pačių kino specialistų diferenciacijos, visas lietuvių kinas traktuotas kaip daugiau ar mažiau vientisas audinys. Į lėšų skirstymo komisijas ir kino teatrus dažnai kviesta ir eita ne todėl, kad filmo pobūdis, kaip tikimasi, atitinka asmens pomėgius ar pakliūva į jo interesų lauką, bet todėl, kad jis yra lietuviškas. Turbūt kiekvieno naujo lietuvių filmo (nesvarbu, meninio ar populiariojo) vertintojų ir žiūrovų gretose nesąmoningai atsidurdavo ir tų, kurie, nors domisi lietuvių kūryba, panašaus pobūdžio kinui nejaučia jokio prielankumo ir nemato poreikio jį propaguoti.  Tokia situacija yra ne vien paramos skirstytojų ar žiūrovų sąmoningumo, bet visos kino pramonės būklės simptomas. O tam, kad panašūs rūpesčiai būtų išspręsti ir kiekvienas filmas rastų savo žiūrovą, mano galva, pirmiausia reikalinga vidinė kino pramonės dialektika, nes tik iš jos gali rastis filmų gausa ir įvairovė, kino produkcijos ir kino specialistų diferenciacija. Todėl populiaraus profesionaliojo kino atsiradimas – pavėluotas, bet būtinas žingsnis visavertei lietuvių kino pramonės raidai.

Be to, naujasis kinas – žanrinis. Nors bene visi žinomiausi ir įsimintiniausi lietuvių filmai (neskaitant naujųjų) – tarkime, „Niekas nenorėjo mirti“ (1966), „Velnio nuotaka“ (1973), „Riešutų duona“ (1979) – taip pat yra žanrinio kino pavyzdžiai, vis dėlto nacionalinio lietuvių kino įvaizdis, ypač po Nepriklausomybės atkūrimo, daugiausia buvo ir tebėra siejamas su meniniu arba vadinamuoju autoriniu kinu, kuris nėra ir vargu ar gali būti klasifikuojamas pagal bet kokius žanrus. Dar svarbiau, kad iki šiol kiekvienas žanrinis filmas būdavo it paskiras blyksnis, neįžiebiantis aplinkos. Nė vienu lietuvių kino istorijos laikotarpiu nebuvo susiformavęs nė vienas visavertis didesnę ar mažesnę filmų grupę vienijantis žanras, kurį galėtume apibrėžti kaip specifinių temų ir kinematografinės raiškos priemonių rinkinį. „Velnio nuotaka“ yra miuziklas ne todėl, kad esama kažin kokios lietuvių kino atšakos, kuriai jis priklauso ir dėl to yra klasifikuotinas kaip miuziklas. „Velnio nuotaka“ yra miuziklas, nes daugmaž atspindi JAV ir kitose šalyse sukurtų miuziklų konvencijas. Lietuvių kino kontekste „Velnio nuotaka“ yra vienišas atsiskyrėlis. Per daugelį metų panašių atsiskyrėlių pasirodė vos keli – ir kiekvienas vis kito užsieninio žanro teritorijoje.

Istoriniu požiūriu išskirtinis naujojo kino bruožas – simultaniškas dar neišmėgintų žanrų „užkariavimas“ ir užgimstanti tendencija juos dauginti vidujai. Daugėja ne tik pačių žanrų (galimi įvardijimai: istorinė nuotykių drama, vulgarioji romantinė komedija, kamerinė romantinė komedija, kriminalinė juodojo humoro komedija ir t. t., neskaitant ankstesnių režisierių plėtotų psichologinės ir mistinės dramų), daugėja ir jų pavyzdžių. Pastarąją kryptį aiškiai iliustruoja pirmąsyk pavadinimuose įkurdinti skaičiai, pirmieji sequelai lietuvių kine: „Zero 2“ ir „Valentinas už 2rų“. Norėdami pažiūrėti lietuvių romantinę komediją, jau renkamės bent iš dviejų „Valentinų“ ir „Moterys meluoja geriau. Kristina“. Šiam pogrupiui, ko gero, reikėtų priskirti ir „Kaip pavogti žmoną“. Galvodami apie kriminalinę juodojo humoro komediją, renkamės iš visos Vėlyvio filmografijos. Tad, net jeigu žanrų ekspansija ir paskirų jų pavyzdžių daugėjimas staiga nutrūktų, komercinio kino įsigalėjimas vis tiek turėtų būti vertinamas kaip beprecedentis reiškinys lietuvių kino istorijoje.

Naujojo kino kūrėjų padėtis yra ypatinga, nes jie įgyja teisę kloti čionykščius žanrų pamatus ir formuoti tradicijas, kurių atžvilgiu bus vertinami būsimi žanriniai ir nežanriniai lietuvių filmai. Turime progą stebėti blyksnius, potencialiai įžiebsiančius visą skliautą. Lietuviška kriminalinė juodojo humoro komedija, kaip ir bet kuris kitas šviežiai Lietuvoje įsteigtas žanras, kol kas yra takus, nestabilus darinys, dar tik įgaunantis daugmaž apibrėžtą formą. Būtent ši ypatybė atveria Vėlyviui, jo kolegai scenaristui Jonui Baniui ir kitiems žanrinio kino kūrėjams beveik neribotas galimybes eksperimentuoti. Pasaulinės žanrų konvencijos jų kūrybos nevaržo ta prasme, kokia jos varžo, pavyzdžiui, Holivudo režisierius jau vien todėl, kad Holivudas, kitaip nei lietuvių kino pramonė, turi ilgametes žanrinio kino tradicijas, daugiau nei šimtmetį žanrinio kino pavidalų mainymosi patirties. Lietuvoje Vėlyvis yra pirmasis ir kol kas vienintelis kriminalinių komedijų kūrėjas, todėl jo filmai savaime tampa atspirties tašku, neapeinamu kūrybos korpusu vėlesniam panašios rūšies kinui. Dėl šios priežasties, užuot „Redirected“ lyginus su „Pagiriomis Las Vegase“, Guy Ritchie ar Quentino Tarantino kūryba, kaip tai dažnai daroma (ir patys kūrėjai apibūdina jį kaip hangover-meets-guy-ritchie type criminal action comedy with a distinctive flavor of Eastern European exotic), mano manymu, Vėlyvio filmus tikslingiausia nagrinėti kaip bandymus ir ieškojimus, tikrinant, kokie kinematografiniai sprendimai bei strategijos pasiteisina ir kokie ne; trumpai tariant – juos tikslingiausia nagrinėti kaip žanro paieškas.

Negana to, į industrijos avansceną atvestas jeigu ne vienintelis, tai bent profesionaliausias lietuvių kino scenaristas – Jonas Banys, parašęs ar prisidėjęs rašant scenarijus filmams „Zero 2“, „Tadas Blinda. Pradžia“, „Valentinas vienas“ ir „Redirected“. Siužetinių linijų sluoksniavimo, situacijų rutuliojimo ir jungimo, smulkių detalių ir dekoratyvių elementų vėrimo ant bendros naratyvinės vielos prasmėmis šių filmų scenarijai yra neprilygstamo meistriškumo. Kita vertus, Banio figūra tik patvirtina taisyklę: Lietuvoje vis dar nėra kino specialistų pasiskirstymo pagal sritis. Asmuo gali būti (ir dažniausiai yra) ne kokio nors konkretaus pobūdžio filmų, bet apskritai kino scenaristas, apskritai kino kritikas, apskritai kinui paramą skirstantis ekspertas. Kiekvienas yra savotiškas visų galų meistras, išsyk viso lietuvių kino lauko žinovas. Belieka tikėtis, kad ši padėtis ilgainiui pasikeis, kad rasis profesionalų, puikiai išmanančių savas sritis, ir netrukus nebebus būtinybės (arba galimybės) visą sprendžiamąją galią bei atsakomybę dėl ištiso pluošto skirtingų klausimų sutelkti vieno žmogaus ar žmonių grupės rankose.

Banio ir Vėlyvio sėkmė daro aktualų dar vieną – išsilavinimo klausimą. Banys yra scenaristas savamokslis (baigė žurnalistikos studijas), savamokslis yra ir Vėlyvis (baigė tapybos studijas); vienas „Zero 2“ scenarijaus autorių Aidas Puklevičius yra baigęs teisės, „Moterys meluoja geriau“ (ir serialo, ir filmo) režisierius Alvydas Šlepikas – labiau su kinu susijusius draminės vaidybos ir režisūros mokslus; kita dalis naujojo kino kūrėjų (pvz. Donatas Ulvydas, Simonas Aškelavičius ir Ričardas Marcinkus) – TV ir kino režisūros studijas. Tačiau esama talentingų LMTA absolventų (pvz. Miškinis ir Vaišnoras), kurie, nepaisant gabumų ir ambicijų, yra atsidūrę lietuvių kino paribyje. Visa tai rodo, kad trūksta viešų diskusijų ir apskritai dėmesingo žvilgsnio į LMTA vykdomą politiką, teikiamo išsilavinimo kokybę, absolventų perspektyvas kino pramonėje. Kultūros terpėje galėtų būti dažniau keliami klausimai apie tai, ko ir kokiomis priemonėmis moko, kokius specialistus rengia LMTA; kokios įtakos sėkmingai dirbančių akademijos absolventų karjerai turi studijų metu įgytos žinios ir socialinis kapitalas; ką reiškia, kad dalies naujojo kino vėliavnešių išsilavinimas neturi nieko (ar mažai) bendra su pagrindine šios srities specialistus rengiančia institucija; ar LMTA veikla neprasilenkia su kino pramonės poreikiais.

Kinta lietuvių kino pramonės vaizdas, užgimsta pajamas nešantis, aukšto meistriškumo lygio profesionalusis kinas, dygsta vietinio žanrinio kino daigai. Vėlgi derėtų pabrėžti, kad „Redirected“ nėra pirmasis filmas, leidžiantis užfiksuoti šiuos pokyčius, tačiau jo atveju matyti iškart daug ir didelio masto pastarojo meto naujovių apraiškų. Kino istorijos požiūriu būtina budriai stebėti ir interpretuoti besiklostančią padėtį, mėginti suvokti jos svarbą ir poveikį lietuvių kino raidai.

Kino kritikos objektas

Sprendžiant iš žiniasklaidos ir kultūrinės spaudos, įvairių pareiškimų per spaudos konferencijas, apdovanojimus, festivalius ir kitus su kinu susijusius renginius, kritikų, komercinio kino ir kitų pripažintų lietuvių kūrėjų tarpusavio santykis yra įtemptas, iš dalies netgi priešiškas. Banys yra paskelbęs rašinį, publikuotą didžiųjų žiniasklaidos portalų, kuriame sarkastiškai atsiliepia apie „pagyvenusius fundamentalistus“, diktuojančius oficialiąją kino pramonės vystymosi kryptį, skelbiančius pasenusius įsitikinimus kaip vienintelę tiesą. Kritikus, paramos skirstytojus ir jiems pataikaujančius kūrėjus Banys kaltina dogmatizmu ir priverstiniu lietuvių kino produkcijos norminimu. Konflikto atgarsis justi bene įsimintiniausio „Redirected“ dialogo metu, kai jaunoji pareiškia svajojanti apie kino kritikės karjerą, o jaunikis atrėžia, esą jis ne tik ją, bet ir mus visus padarys kino kritikais. Vėlėliau ekrane šmėkšteli kai kuriems žiūrovams užkliuvęs užrašas ant šuns būdos: „Pupa“, tik tarp u ir p dar įsprausta mažiau pastebima i. Atsakas iš priešingos stovyklos kol kas kuklus: ginamąją poziciją, kaip ir po „Zero 2“ premjeros, savoje recenzijoje užima Pipinytė, kiti recenzentai kritikų ir kūrėjų santykio perdėm nereflektuoja, Puipa ir paramą skirstančių institucijų atstovai mestos pirštinės nekelia. Išėjus „Zero“, Vėlyvį dar palaikė amžinatilsį Skirmantas Valiulis, tačiau dabar tie reti autoritetingų kritikų pasisakymai, publikuojami spaudoje ir virtualiojoje erdvėje, rodo bemaž agresyvų nusistatymą ne tik prieš Vėlyvio filmus, bet ir visą naująjį komercinį kiną.

Abipusis kritikų ir kūrėjų nenoras surasti bendrą kalbą, pripažinti kitų įsitikinimus ir siekius galėtų tapti vaisingų lietuvių kino transformacijų, veržlios kūrybos ir aistringų diskusijų akstinu, tačiau tam pasiekti reikia, kad aktyvesnę padėtį užimtų žiūrovas. Kino kritika filmus nagrinėja kaip atskirus kūrinius, jos tikslas yra subjektyviai aprašyti estetinę kūrinio plotmę, nustatyti, kiek  ji atitinka įsivaizduojamą idealą, ir šio aprašymo pagrindu pateikti kūrinio vertinimą. Komercinio kino kūrėjai neigia kritikos poreikį, aiškindami, kad svarbiausias filmo vertės rodiklis yra ne estetinė visuma, bet seansų lankomumas, pavykusi arba nepavykusi komunikacija su žiūrovu. Tačiau kritika taip pat negali atlikti savo funkcijos, nesant žiūrovų susidomėjimo, mat būtent žiūrovas yra svarbiausias kritikos pašnekovas. Idealiu atveju žiūrovas turėtų dalyvauti dviejose abipusės komunikacijos grandinėse: filmas-žiūrovas ir kritika-žiūrovas. Tik esant šioms dviem grandinėms gali normaliai veikti trečioji: kritika-kūrėjas. Deja, dauguma lietuvių kino žiūrovų, kaip ir kūrėjų, regis, į kritiką žvelgia įtariai. „Redirected“ Facebook paskyroje, po vienu neigiamu žymaus asmens vertinimu, paviešintu filmo kūrėjų iniciatyva, buvo paliktas toks komentaras (kalba netaisyta): „O kodel mums turetu buti ne px ka jis mano? Ackarikas eilinis.“ Žinoma, yra žiūrovų, kurie domisi kritiniais straipsniais ir jausmingai reaguoja į rašančiųjų samprotavimus, tačiau kritikos ir kino auditorijos dialogas didesniu mastu nevyksta. Kadangi žiūrovai ir kūrėjai įsivaizduoja galį apsieiti be kritikos, žingsnį jų link turi žengti kritika. Kol kritikos baruose nebus girdimo, naujajam kinui simpatizuojančio (kokiu galėjo tapti Skirmantas Valiulis) ar bent jau suinteresuoto išties pažinti naująjį kiną balso, tol kritika liks anapus ir kūrėjų, ir žiūrovų. André Bazinas, vienas prancūzų žurnalo „Cahiers du cinéma“ sudarytojų 1951–1958 m., laikėsi nuomonės, esą iš visų leidinio kritikų apie filmą pirmiausia turi parašyti tas, kuriam jis labiausiai patiko. Lietuvoje leidinių sudarytojai dažniausiai elgiasi priešingai, net jeigu neigiamos kritikų nuostatos recenzuojamo filmo atžvilgiu yra iš anksto nuspėjamos.

Vis dėlto, mano manymu, svarbiausias esamos kritikos trūkumas yra šis: ji atsiriboja nuo bet kokių sociokultūrinių pokyčių, nesistengia jų įtraukti į savo dėmesio lauką. Rašiniuose apie „Redirected“ ir kitus naujojo kino kūrinius sujudimas, supantis filmus, yra geriausiu atveju konstatuojamas, bet niekada neanalizuojamas, nemėginama nustatyti jo priežasčių ir galimos įtakos lietuvių kino kultūrai. Panaši ir formalių filmo savybių, technologinių gamybos aspektų ir kitų tiesiogiai kinematografinį vaizdą bei jo percepciją veikiančių elementų lemtis: jie retkarčiais paminimi vien tam, kad būtų nurašyti kaip nereikšmingi, bet niekada nesukelia jokių nušviečiamų įžvalgų ir netampa pokalbio tema. Be to, kritinis kalbėjimas apie kiną yra daugiausia orientuotas į aktualijas, į tai, kas rodoma kino teatruose. Vienintelis kino kultūrai skirtas leidinys Lietuvoje išeina keturis sykius per metus, tačiau didžioji kiekvieno numerio dalis, deja, vis tiek yra skirta „naujienoms“, susikaupusioms per tris mėnesius. Analitinių apžvalgų, kuriose būtų pasinaudojama iš laiko perspektyvos atsivėrusiu regėjimo kampu, pasitaiko pernelyg retai, nors kaip tik laiko atstumas galėtų tapti žurnalo koncepcijos atspara. Dėl šios priežasties, sklaidant lietuvišką kino spaudą, neretai susidaro įspūdis, kad iš esmės nesivysto nei kinas, nei tuo labiau visuomenė, kurioje šis yra žiūrimas. Kalbėjimo būdo, aptariamų aspektų požiūriu rašinys apie šiuolaikinį filmą niekuo nesiskiria nuo rašinio apie filmą, sukurtą prieš kelis dešimtmečius. Lietuvoje kinas pirmąkart virsta socialiniu reiškiniu, o kino spauda negali nieko apie tai pasakyti.

Mano manymu, taip nutinka todėl, kad tradicinis kino recenzijos žanras yra netinkamas šiuolaikinės kino kultūros problematikai apčiuopti. Tokiai kino kultūrai, kuri atmeta viską, kas tarpsta už ekrano, visą socialinę, ekonominę ir istorinę problematiką, kuri susitelkia į griežtai apibrėžiamą filmų turinį, lieka itin siauras ir selektyvus esamos padėties pjūvis. Regėjimo lauko praplėtimas, naujų objektų ir kalbėjimo būdų įtraukimas į kino kritikos repertuarą išjudintų susiklosčiusią padėtį ir padėtų suinteresuotam žiūrovui susidaryti kuo platesnį  procesų, kurie suteikia lietuvių kinui šiandienį jo pavidalą, vaizdą. Reikalingi mažų mažiausiai sociologijos ir istorijos įskiepiai. Pirmose šio straipsnio dalyse mėginau nurodyti tuos socialinius ir istorinius kontekstus, kurie šią akimirką atrodo svarbiausi ir kuriuos reikia tyrinėti pirmiausia, tačiau iš esmės yra begalės būdų kalbėti apie naująjį lietuvių kiną. Būtų labai apmaudu, jeigu jais nebūtų pasinaudota.

Pabaigai dar sykį pakartosiu: Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą“ yra ne vien filmas, bet ir sociokultūrinis reiškinys, įmagnetinantis visą šūsnį lietuvių kino kultūrai ir visuomenei svarbių problemų. Reikia kalbėti apie jas, domėtis jomis ir gilintis į jas, antraip rizikuojame prarasti bet kokį supratimą apie tai, kas vyksta.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*