Rss Facebook
2017
Birželis
23
Naujienos
2017 Birželis
      1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30    

Kinas – kaip supratimo provokacija 0

Kalbėjosi Elvina Baužaitė
www.kamane.lt, 2017-06-09

Lietuvių kino apdovanojimų – Sidabrinių gervių – akivaizdoje kalbamės su Vilniaus universiteto docentu filosofu Kristupu Saboliumi, mąstydami, kaip šiuolaikinis gyvenimas vaizduojamas, atspindimas ir regimas kino ekranuose. Pokalbio mintis sufleruoja ir joms atitaria interviu asmenybės kolegos – filosofai Gillesas Deleuze, Umberto Eco ir dar keli balsai.

Šių metų Kino pavasario atidaryme[1] Oskaras Koršunovas teigė, jog šiuolaikinis teatras labai suartėjęs su kinu. Kristina Steiblytė taip pat žymi kino įtaką teatrui.[2] Kaip Jūs regite šių meno rūšių santykį, sąveiką (post)postmodernizmo laiku?

Reikėtų pradėti nuo to, kad šiandienos kultūra yra intermediali iš prigimties. Amerikos medijų teoretikas Richardas Grusinas yra pasiūlęs remediacijos terminą, kurio pagrindu galime aiškiau suprasti skirtingų meno formų veikimą. Medijos platesne prasme nėra autonomiškos, jos neturi savo pavienių techninių parametrų, jos egzistuoja tik santykyje su kitomis medijų formomis ir praktikomis. Dar daugiau, medijų istorijoje nėra jokių pertrūkių. Jeigu teatrą suvoksime kaip „senovinę mediją“, kuri patiria naujų išbandymų atsiradus kinui, tai reikia pripažinti, kad kino naujumas yra remedialus – jis integruoja ir performuoja senesnes praktikas ir formas. Daugybę elementų – dramaturgiją, aktoriaus meistrystę, scenografiją – kinas perėmė iš teatro ir perinterpretavo savaip.

Dabar vyksta atvirkštinis procesas. Tikrai nesiečiau to specifiškai su postmodernizmu. Neabejotinai, ne tik kinas, bet ir socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai ar virtuali realybė veikia teatrą. Tai neišvengiama. Kitas klausimas – kaip tai vertinti. Manau, čia reikalingas tam tikras remedialinis sąmoningumas. Jeigu šie procesai vyksta, reikia tai atidžiai vertinti. Manau, kad sugebėjimas keisti ir transformuoti savo kūrybos terpę, steigti joje naujus ryšius ir atverti galimybes yra gero menininko požymis.

O. Koršunovas taip pat žymėjo itin ryškią gyvenimo tikrovės, socialinių procesų veikmę teatrinei kūrybai. Ir Lietuvos, ir užsienio menininkų darbai byloja – šiuolaikinis teatras yra socialiai angažuotas. Žiūrėdamas į kino meno pavyzdžius, atmesdamas dokumentiką, kaip ir kiek dabarties aktualijų pastebite? Ar šiandienos aiškiai problemiška gyvenimo tikrovė svarbi kinui?

Ne tik, kad svarbi, tačiau ir būtina. Kai su Ignu Jonynu rašėme scenarijų savo pirmam filmui „Lošėjas“, išsikėlėme uždavinį reflektuoti mentalinius lūžius, kurie įvyko per kelis dešimtmečius po Nepriklausomybės atgavimo. Tąsyk priėjome prie hibridinio žmogaus idėjos, kurioje jungiasi posovietinis cinikas konformistas su neoliberaliu utilitaristu. Tokį junginį ir įkūnijo pagrindinis filmo herojus. Mums su Ignu atrodė, kad tokio socialinio tyrimo dimensijos šiuolaikiniame lietuvių kine labiausiai ir stigo.

Šiandien situacija keičiasi. Kaip matome, jaunoji karta tolsta nuo manieringo ir techninėmis galimybėmis manipuliuojančio kino šiuolaikybės temų nagrinėjimo link. Galbūt tai nevirto visuotiniu judėjimu, kuris turėtų savo nuostatas ar estetiką (kaip, tarkime, Rumunijoje ar Graikijoje), bet, tikiuosi, tik laiko klausimas, kada tai nutiks.

Iš esmės, kinui būtinas bendraminčių judėjimas. Nuoširdžiai tikiu, kad pavieniai genijai yra retos išimtys, o kultūriniai proveržiai galimi vykstant bendrai kūrybinei apytakai. Naujoji banga, italų neorealizmas, „Dogma“ yra tik keletas iškalbingų pavyzdžių. Šia prasme kūrėjams linkiu daugiau vienybės.

G. Deleuzeo frazės (su)sapnuoti svetimą sapną[3] akivaizdoje, galvojant apie kiną kaip galimybę (iš)gyventi svetimą gyvenimą, kiek žmogui, savitai ir unikaliai asmenybei, vertinga tokia patirtis, Jūsų, filosofo, manymu?

Jeigu gerai supratau, teiraujatės, ar nepavojinga kino kaip fikcijos patirtis? Visų pirma, svetimą sapną sapnuojame nuolatos. Kad ir kokią tikrovės rūšį nagrinėtume, ji visuomet pasirodo kaip dalinė fikcija. Kartais teorijoje tai vadinama simboline realybe, o kartais prieinama prie radikalesnių ištarų (Majos skraistė, pasaulio sapnas ar panašiai). Tačiau, kita vertus, žmogui būdingas ir būtinas tikrovės siekis ir ilgesys. Mes ieškome tikrumo, jį nuolatos apčiuopiame ar nujaučiame. Kitaip tariant, visi supranta, kad kažkokia tikrovė egzistuoja, ją netgi visaip išgyvena ir aptaria, tačiau vos tik mėgina ją reprezentuoti, susiduria su iškraipymais ir netikslumais.

Kadangi mūsų pasaulis prisodrintas fikcijų, kinas suteikia galimybes, kaip šias fikcijas atrakinti ir reformuoti iš vidaus, kadangi iš esmės remiasi vaizduote, kuri pirmoji pasitinka pasaulį. Platesne prasme, reikia pripažinti, kad mūsų suvokimas yra priklausomas nuo vaizduotės, todėl labai svarbu, kaip ja naudojamės – ji gali būti ir klaidinanti, ir atverianti. Kinas šiame kontekste tampa labai svarbus instrumentas. Apie tai iškalbingai yra pasakęs prancūzų filosofas Bernardas Stiegleris. „Kai kas nors myli gyvenimą, eina į kiną“, tarsi vaikščiotume į kiną tam, kad „iš naujo atrastume gyvenimą – kažkokiu būdu kino vėl būtume atgaivinti“.

Žvelgiant abstrahuotai į šiuolaikinį kiną, koks dabarties žmogaus gyvenimas atsispindi ekranuose?

Vien į Kanų kino festivalį kasmet pretenduoja apie 5000 kino filmų. Nežinau, ar galėčiau aptarti bent mažą jų dalį. Apžvelgti šiuolaikinio kino temas reikštų kažką panašaus kaip aptarti šiuolaikinį gyvenimą. Žinoma, esama krypčių, tendencijų, stilistikų ir nugalėtojų.

Be abejo, esama daug inertiškumo ir schemų. Iš kino niekada neišnyks meilės istorijos, mažosios ir didžiosios tragedijos ar socialinė kritika. Tačiau man pačiam labai svarbi žmogaus statuso ir ateities persvarstymo tema. Manau, kad tai, kas teorijoje vadinama posthumanizmu (nonhumanizmu), kelia vis svarbesnius klausimus apie humanistinio projekto vertę. Apie tai galime svarstyti iš įvairių pusių – kaip vertybinį susidėvėjimą, kaip egoizmo ir kapitalizmo sąjungos apokalipsę, kaip genetinės modifikacijos projektą, kaip artėjančią ekologinę katastrofą, kaip atsakomybę kitų gyvybės formų akivaizdoje. Matau, kad ši tema tik pradeda skverbtis į kino ekranus, bet netrukus jos apraiškų tik daugės.

Kinas grįstas meno sričių sinteze, tai – sintetinis menas. Jūsų patyrimu, vertinimu, kokie elementai yra reikšmingiausi ir kaip pasitelkiami dabartyje, kad stipriausiai paveiktų žiūrovą? Kokia šiuolaikinio kino kalba? Kas įprasmina šiandienos kino estetiką?

Tiesą pasakius, šiandienos kino estetika yra kiek inertiška. Ją labai veikia virtualios realybės tendencijos, reklamos industrija ir stilistinių madų gramatika. Nors krypčių ir stilistikų esama įvairių, vis dėlto nematau tokios drąsos, kokią galima buvo išvysti XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečio kine, kai į gatves pabiro tokie vizualiniai nutrūktgalviai kaip Jean-Lucas Godardas, Pieras Paolo Pasolini, Johnas Cassavetesas ar Jonas Mekas. Madas diktuoja ir kino teatrai bei platintojai. Jeigu šiandien nuspręsčiau kurti filmą trapecijos formos ekranui arba apvaliai sferai, be abejonės, neatsirastų nė vieno kino teatro, kuriame toks dalykas galėtų būti parodytas. Tektų keliauti į šiuolaikinio meno institucijas. Nors, tam tikru mastu, formos pastovumo įtvirtinimas irgi nėra blogas dalykas.

Vis dėlto, platesne prasme, galime sakyti, kad šiandien vyksta, Vilémo Flusserio žodžiais tariant, techno-vizualumo tyrimas. Tai reiškia, kad estetikoje ieškoma ne ką parodyti, bet kaip tai padaryti naujausiomis technologijomis. Technovaizdai kuria autonomišką pasaulį, kuris mums imponuoja, turi savo taisykles. Taip reformuojamos ir mūsų juslės, kurios tarsi seka paskui vis naujai atsiveriančias technines galimybes.

Kokia šiuolaikinė Lietuvos kino estetika, Jūsų akimis?

Yra keletas ryškių pavyzdžių, kurie turi savo autonomišką vizualinę kalbą – tarkime, Šarūnas Bartas ar Audrius Stonys. Jie jau yra lietuvių klasikai, subrendę ir išgryninę vizualinę pajautą bei laiko potyrį kine. Greta to – daug eklektiškos įvairovės, kurioje sunku įžvelgti apibendrintas tendencijas. Tikiu, kad jaunimas ieško ir galbūt dar tars svaresnį žodį.

Žvelgiant kitapus ekrano, kas, Jūsų manymu, labiausiai veikia šiuolaikinį, sakytina, patyrimų gausos išlepintą žiūrovą? Kas dar gali jį stebinti, sukrėsti? Pasidalinkite asmeniniais kino meno išgyvenimo atvejais, kokie aspektai – turinio ir formos, – meninės kalbos elementai paveikiausi Jums?

Manau, kad pats stebinimo ar sukrėtimo siekis yra šiek tiek kvailas. Jeigu tai savaiminis tikslas, baigsime ties specialiaisiais efektais. Bet ir jie jau nebeturi poveikio.

Jau esame pavargę nuo vaizdų. Be abejo, fikcija visuomet turi turėti mįslės ir paslapties dimensiją. Šiandien, tarkime, galime kalbėti apie paslaptingojo Davido Lyncho sugrįžimą. Matėme jo naujojo „Twin Peakso“ pirmąsias serijas. Ten gausu vizualinės manipuliacijos, bet didžiausią poveikį daro garso panaudojimas. Jis puikiai supranta, kad, kai vizualinė medija dominuoja, garso ir vaizdo išsišakojimas ir neatitikimas tampa žymiai iškalbingesnis nei patys mįslingiausi kadrai. Jis, beje, visais laikais buvo intermedialumo meistras.

Giliausia prasme, mums įdomu tik tai, ko negalime iki galo suprasti. Šiuo požiūriu man įdomus tik toks menas, kuris nori tirti ir ieškoti. Kaip sako Carlos Reygadas, „aš kuriu, nes noriu sužinoti, kas bus“. Geras menas visuomet yra supratimo provokacija.

Įsivaizduojamybės terminas[4], kurį siekiate įteisinti, straipsnio autorės suvokiamas kaip trečia plotmė, atsirandanti, esanti kaip regimos tikrovės ir minčių, vaizduojamos realybės sampyna. Sakytina, jog kinas savo esatimi tarsi įprasmina ir rodo, pateikia, byloja įsivaizduojamybę, kur susitinka tai, kas realiai, materialiai apčiuopiama, patiriama, ir kas transcendentiška. Jūratė Baranova, pristatydama Jūsų knygą, minėjo[5] Gilleso Deleuzeo teiginį, kad ir menas, ir vaizduotė – vienas kito, kitam iš(si)laisvinimo sąlyga. Tačiau, kita vertus, kinas, ypač populiarusis, Holivudo, veikia ir kaip stipri, galinga mąstymo, vaizdavimosi – norų, poreikių, lūkesčių – propagandos mašina. Jūsų nuomone, kiek kino menas išlaisvina, kiek varžo, įkalina žmogaus vaizduotės unikalybės raišką, vyksmą?

Jau minėjau, kad kalbame apie dvilypę galią. Be abejo, esu ne kartą rašęs apie tai, kad jeigu nori užvaldyti žmogaus sąmonę, reikia kurti patrauklų įsivaizdavimo formatą. Kadaise dar Maxas Horkheimeris ir Theodoras Adorno tai pavadino kultūros industrija, kuri dubliuoja ir paralyžiuoja vaizduotės veikimą. Kita vertus, kinas visuomet gali būti vaizduotės provokacija. Paulis Ricœuras kalba apie dvi simbolinės vaizduotės rūšis – archeologinę ir utopinę. Pirmoji susirūpinusi esamų prasmių išsaugojimu, antroji – provokuoja fikcijomis kurti naujas prasmes. Pirmoji nori užsibūti praeityje, antroji atsigręžia į ateitį. Taigi galima būtų sakyti, kad geras menas išlaisvina vaizduotę tokiu mastu, kokiu mus atgręžia į ateitį ir patį žiūrovą paverčia kūrėju. Tai stereotipų išjudinimo ir sąmoningumo aktyvavimo kryptis.

Tęsiant mintį, pasitelktinos U. Eco įžvalgos, jog meno vertė, peržengianti estetinės patirties ribas, yra žiūrovui suteikiama atsakingo veikėjo galia, atmetanti galutinio sprendimo garantą, leidžianti eiti hipotetinių ir galimų, naujai peržiūrėtų sprendimų keliu, neigiant tai, kas jau įgyta, ir įtvirtinant naujus pasiūlymus.[6] Kiek, Jūsų patyrimu, šiuolaikinis kinas pasižymi šia verte, kiek leidžia, siūlo veikti pačiam?

U. Eco idėja apie atvirą meno kūrinį lieka galioti iki šiol. Tai fundamentali įžvalga, kuri atliepia labai svarbią aktyvumo ir pasyvumo temos dinamiką. Kokiu mastu menas primeta ir komunikuoja suformatuotas idėjas, o kokiu sužadina veikimą? Tai sudėtingas klausimas. Be abejo, atvirumą propaguojančio ir aktyvinančio meno esama daug. Tačiau problema, kad socialine prasme toks menas nebūtinai sukelia revoliucingus pokyčius. Kartais pats išjudinimo siekis atrodo naiviai, kartais pokytis reikalauja daugiau laiko nei meno kūrinys gali suteikti. Lygiai taip ir šiuolaikinis kinas yra taip smarkiai ištirpęs įvairialypiuose sociokultūriniuose sluoksniuose, kad būtų kvaila tikėtis, jog jis ką nors pažadins siekiui keisti pasaulį.

Tačiau kinas yra kultūrą formuojantis faktorius. Reikia suprasti, kad čia esama skirtingų ritmikų. Filmas dažnai galioja kur kas ilgiau, jis sąveikauja su kitais filmais, įsilieja į platesnį kultūrinį lauką. Tuomet jis gali tapti pokyčio katalizatoriumi, kurio veikimo tiesiogiai neįsisąmoninsime. Šia prasme kinematografija išlieka labai reikšminga sritimi.

Pokalbio pabaigoje Jūsų linkėjimas, patarimas kino žiūrovui – ko ir kaip eiti žiūrėti?

Aš visuomet mene ieškau mažųjų transformacijų. Kartais jos tematinės, kartais estetinės, kartais visa apimančios. O kartais net išgaunamos dėl seniai žinomų dalykų naujo skambesio. Taigi ir kine ieškau to, kas atvertų pokytį. Tai nėra patogi pozicija, bet tikrai labai intriguojanti. Tikiu, kad tokių kino žiūrovų esama ir daugiau.

______________

[1] 22-ojo Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ raudonasis kilimas. LRT. 2017. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasai# (žiūrėta 2017-04-03).

[2] Baužaitė E. Prieš sužimbant Auksiniams scenos kryžiams. Kamane.lt. 2017. Prieiga per internetą: http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Scena/Pries-suzimbant-Auksiniams-scenos-kryziams (žiūrėta 2017-04-02).

[3] Kristupo Saboliaus knygos „Įsivaizduojamybė“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje. 2014. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=CIOqaEpxBDA#action=share (žiūrėta 2017-04-02).

[4] Ten pat.

[5] Ten pat.

[6] Eco, Umberto. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 39


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*