Fotomenininkų seminaras „Nida 2016“: derybos dėl fotografijos tiesos 0

Tomas Pabedinskas
www.kamane.lt, 2016-09-20

„Nuo Nidos iki Nidos – jau kelis dešimtmečius keliauja fotografija“, – beveik prieš dešimtį metų rašė Skirmantas Valiulis[1]. Šiemet rugsėjo 6–10 d. fotografų keliai į Nidą vedė jau 39-ąjį kartą, o jų susitikimai bei diskusijos kėlė ne tik naujus, aktualius, bet ir jau ne kartą girdėtus klausimus, kurie vertė abejoti, kiek toli fotografija iš tiesų nukeliavo. Todėl neseniai pasibaigusio fotografų seminaro diskusijas verta pratęsti ir bandyti apibendrinti šiame tekste. Viena vertus, beveik keturi seminaro gyvavimo dešimtmečiai rodo jo reikšmę ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniame fotografijos kontekste. Kita vertus, šiais metais fotografų susitikimų refleksijos dar nevaržo jubiliejaus patosas ir neapsunkina tokiomis progomis neišvengiami ekskursai į ilgą bei turtingą seminaro istoriją. Taigi šiandien yra gera proga būti laisviems ir kelti klausimus, kurie, atrodytų, turi savaime suprantamus atsakymus: kodėl Nidos seminaras svarbus net kelioms fotografų kartoms? Kokia fotografų susitikimų reikšmė fotografijos raidai? Kas išlieka fotografams išsiskirsčius iš rudenėjančio kurorto?

Seminaro dalyvius į Nidą, be abejo, vilioja čionykštė gamta ir galimybė vėl išvysti kolegas prabėgus dar vieniems metams, nukeliavus nuo Nidos iki Nidos. Tačiau šalia šių akivaizdžių priežasčių kasmet traukti į fotografų susitikimus pamaryje galima nujausti esant ir kitą, gal sunkiau užčiuopiamą, bet ne mažiau reikšmingą motyvaciją. Nidos fotografų seminaras – tai ne tik romantiškų ar nostalgiškų susitikimų vieta, bet ir idėjų kalvė, kur susiduria, susilydo, įsitvirtina ar sulaukia kritikos įvairūs požiūriai į fotografiją ir kūrybą bendrai. Prancūzų filosofas Gilles Deleuze’as knygos „Derybos“ įvade teigia, kad „[...] filosofija nėra galia, ji negali stoti į mūšį su galiomis“, pavyzdžiui, religija, valstybe, kapitalizmu, mokslu, teise, viešąją nuomone ar televizija. „Filosofijoje gali vykti įnirtingi vidiniai mūšiai [...], bet tie mūšiai – juokų dėlei“[2], – mano G. Deleuze’as. Vis dėlto, kovoti čia yra dėl ko ir tai, regis, nujaučia fotografai, kasmet susirenkantys klausytis, kalbėti, diskutuoti. Dėl skirtingų fotografijos sampratų ar konkrečių kūrinių vertės čia ginčijamasi karščiau, nei, pavyzdžiui, dėl Nidoje vykstančio fotografijų konkurso nugalėtojų ir vertingų prizų. Filosofija, kaip bandymas perprasti bendriausius ne tik kūrybos, bet ir su ja susijusius mūsų egzistencijos dėsnius, čia gali būti svarbesnė nei materialūs apdovanojimai. Neatsitiktinai ir šių metų seminare galima buvo išgirsti filosofo Nerijaus Mileriaus paskaitą apie prievartą kine ir fotografijoje. Vien kūrybinės fotografijos problematika taip pat neapsiribojo literatūros, kino ir vizualiosios kultūros tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė, savo paskaitoje demaskavusi atvaizdo ir galios sąsajas, bei dailės kritikė Laima Kreivytė, į fotografijos istorijos ikonas pažvelgusi per feminizmo prizmę. Filosofuojant apie fotografiją, sprendžiamos pamatinės atvaizdo prasmės, jo vaidmens sociokultūrinėje terpėje klausimai ar net abejojama atvaizdo egzistavimo moraline teise. Tokios prasmės paieškos fotografams ypač svarbios, nes tos prasmės neradus, ar tiksliau, dėl jos nesusitarus, beprasmiai atrodo ir mūšiai dėl apdovanojimų konkursuose, festivaliuose, įgyvendintų ar paramos negavusių kūrybinių projektų.

Be to, seminare taip pat susikerta skirtingi požiūriai konkrečiai į kūrybinę fotografiją – juos paskaitose šiais metais išsakė ne tik patys kūrėjai, bet ir kuratoriai, leidėjai ir menotyrininkai. Tiesioginės pažinties su kūryba galimybę siūlė vakariniai fotografų prisistatymai ir jų kūrybos peržiūros. Teoretikai, kuratoriai ir leidėjai tuo tarpu bandė įžvelgti dėsningumus fotografijos istorijos ir šiandienos įvairovėje (Vestminsterio universiteto profesorius Davidas Bate’as, menotyrininkas Kęstutis Šapoka), apibūdinti dabartines fotografijos (škotų kuratorius Malcolmas Dicksonas) ir knygos meno („NoRoutine Books“ leidyklos atstovai Gytis Skudžinskas, Vilma Samulionytė, knygų dizaineris Tomas Mrazauskas) tendencijas, šių dienų leidybos galimybes (fotografas Andrew Mikšys).

Seminaro dalyviai taip pat buvo supažindinti su praktiniais fotografijos mokymosi (Latvijoje veikiančios ISSP mokyklos atstovės Evita Goze ir Ieva Raudsepa) ir parodų kuravimo aspektais (kuratorės Katja Haustein ir Hannah Goldstein iš Vokietijos). Kiekviena šių paskaitų reiškė dar vieną žingsnį link vienos ar kitos kūrybinės fotografijos krypties įtvirtinimo tarptautinėje scenoje, link galimybės kurti ir realizuoti tam tikras estetines ir kūrybines vertybes. Taigi nenuostabu, kad fotografai karštai diskutavo net ir tuomet, kai atrodė, kad ginčytis nėra dėl ko. Šie mūšiai nėra tik dėl juoko – jie lemia kūrybinės fotografijos lauko normas ir vertybes, kurios, savo ruožtu, tampa įvairių fotografijos raidai įtaką darančių institucijų veiklos pagrindu.

Dėl šios priežasties norėtųsi, kad ir šalia pagrindinės seminaro programos vykstanti „Nida Off“ renginio dalis labiau išnaudotų savo potencialą, kurtų tikrą ir stiprią alternatyvą. Žodis „off“ galėtų tapti nuoroda ne tik į tam tikros fotografų bendruomenės dalies susibūrimą ir viešas jų darbų peržiūras, bet nurodyti ir Lietuvos fotografijoje įsitvirtinančius kitokius kūrybos bei jos sampratos diskursus. Šiemetiniame seminare juos reprezentavo G. Skudžinsko kuruota paroda „Pasisavintos teritorijos“. Institucinis „Nida Off“ organizatorių neįsipareigojimas ir kartu per keletą dešimtmečių Nidos fotografų seminaro sukauptas kultūrinis kapitalas sukuria puikias sąlygas užgimti ir būti pastebėtiems nepriklausomiems kūrybiniams reiškiniams.

Kita vertus, šių metų seminare galima buvo dalyvauti tiesiog pasineriant į kūrybą ir bent trumpam pamirštant jos teorinius bei institucinius aspektus. Seminaro metu VDA Nidos meno kolonijoje vyko fotografo Gintauto Trimako vadovaujamos analoginės fotografijos dirbtuvės, o rugsėjo 9 d. vakare į savo meninę akciją prie Nidos švyturio žiūrovus įtraukė menininkė Aurelija Maknytė – kiekvienas turėjo galimybę pakaitinti iš autorės surinkto archyvo išsirinktą skaidrę virš čia pat degančios žvakės ir vėliau išvysti skaidrės projekciją ant švyturio. Dalyvavimo tokioje meninėje akcijoje patirtis buvo unikali, susieta su vietos specifika, kaip ir G. Trimako, naudojant Baltijos jūros vandenį, sukurti fotografiniai atvaizdai.

Šiais metais seminare daug dėmesio skirta Lietuvos fotografijos istorijai ir fotografijos archyvams. Neseną Lietuvos fotografijos praeitį priminė ir a. a. fotomenininką Romą Juškelį pagerbė jo darbų paroda Neringos istorijos muziejuje, o su Ukrainos konceptualiosios fotografijos raida buvo galima susipažinti Klaipėdos fotografijos galerijoje atidarytoje ukrainiečių autoriaus Romano Piatkovkos kūrybos ekspozicijoje. Tačiau, ko gero, ryškiausiu akcentu fotografijos istorijai skirtoje seminaro programos dalyje tapo fotografijos tyrinėtojų Agnės Narušytės ir Margaritos Matulytės knygos „Camera obscura. Lietuvos fotografijos istorija 1893–1945“ pristatymas bei diskusija „Archyvų trauka“. Joje Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis siūlė ne tik vertinti ir gerbti fotografijos archyvus, bet ir ieškoti būdų juos padaryti aktualius, suteikti jiems naujas prasmes šių dienų kontekste. Taip pat, G. Česonio nuomone, tyrinėjant istoriją svarbu skirti pakankamai dėmesio šių dienų fotografijai ir jos tendencijoms, istorijai, kuri rašoma šiandien.

Galbūt tai ir būtų išeitis iš uždaro rato, į kurį patenkama bandant vis iš naujo ginti vienos ar kitos fotografijos krypties, autoriaus ar institucijos iškovotas pozicijas. Šie mūšiai jau iš tiesų tik „juokų dėlei“, nes kovojama dėl to, kas jau seniai iškovota. Net ir perrašant istoriją, žymiausių Lietuvos fotografų vieta joje vargu ar pasikeis. Tačiau istorija veda į šias dienas, kurių pasakojimus ateičiai kartu kuria fotografai ir fotografijos tyrinėtojai bei teoretikai. Todėl svarbu, kad šiandienės Lietuvos ir tarptautinės fotografijos scenos dalyviai ne tik susitiktų, bet norėtų išklausyti ir suprasti vieni kitus. Net jei tai reikštų suprasti, kas yra asmeniškai nepriimtina, nuo ko atsiskiriant galima surasti savo individualų kelią praktinėje ar teorinėje kūryboje.

Kaip tik gilesnį ir platesnį skirtingų fotografijos krypčių ir įvairių jos kontekstų supratimą siūlo tarptautiniai fotografų seminarai Nidoje. Tai tarsi derybos, kuriomis fotografai ir fotografijos tyrinėtojai kasmet palydi vasarą ir geriausia, ko galima tikėtis, – tai susitarimas tęsti derybas, kuriose gimtų daugiau nei kelios fotografijos tiesos[3].

______________

[1] Skirmantas Valiulis, Apie fotografiją, Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas, 2011, p. 458.

[2] Gilles Deleuze, Derybos, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 7.

[3] Gytis Skudžinskas, Kelios fotografijos tiesos, Jonava: Nerutina, 2015.

 

Tomo Pabedinsko nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*