Dailė

Žirgo ir žmogaus draugystė apima bene ilgiausią istorijos tarpsnį, kurį menininkai subtiliai vaizduoja kūryboje. Tūkstantmečius šie kilnūs gyvūnai tarnavo žmonėms: arė laukus, šuoliais nešė karius į mūšio lauką, padėjo medžioklėje. Be to, žirgas atspindėjo socialinį statusą, nes tik aristokratija puikavosi grynakraujais ristūnais, kurie įamžinti XVII–XIX a. paveiksluose. O kur dar žirgų lenktynės, klasikinis jodinėjimas ir kt.! Tad lyg sekdamas šia mada, amerikiečių rašytojas Džonas Steinbekas (John Steinbeck, 1902–1968) rašė: Raitas žmogus yra dvasiškai ir fiziškai aukštesnis, nei tas, kuris stovi ant kojų. Visgi archeologiniai radiniai liudija, kad žirgas užėmė kur kas svarbesnį vaidmenį, nei manyta anksčiau. Šaltiniai mini, kad žirgai ne tik buvo kompanionai gyvenime, bet ir lydėjo mirusiuosius į pomirtinį pasaulį. Taigi straipsnių cikle nagrinėsiu, kokią reikšmę bėgant amžiams Abiejų Tautų Respublikoje bei pasaulyje įgijo šie gyvūnai ir kaip tas virsmas atsikartojo mene.

Manoma, kad žirgai prijaukinti Centrinėje Azijoje apie 6000–3500 m. pr. Kr. Tą leidžia spėti archeologiniai bei paleontologiniai radiniai ir šiuolaikinių žirgų bei fosilijų DNR tapatumas. Nepaisant to, žmogaus ir žirgo keliai susikirto nepalyginamai anksčiau. Pietų Prancūzijoje (Ardešo departamente) yra Šovė urvas (Grotte Chauvet), kuris su Lasko ir Altamiros urvais sudaro ,,priešistorinę Siksto koplyčią“[1]. Jį 1994 m. gruodžio 18 d. atrado speleologai Žanas Mari Šovė (Jean-Marie Chauvet), Ėlietas Brunelis Dešampas (Éliette Brunel-Deschamps) ir Kristianas Hileris (Christian Hillaire). Prancūzų istoriografija akcentuoja, kad ten išlikę seniausi (31 tūkst. metų) pasaulyje piešiniai vaizduoja 447 gyvūnus (identifikuota 355), kurių dalies nėra kitose ledynmečio laikų grotose. Taigi būtent čia pirmą kartą buvo įamžintas žirgas[2]. Urvo tapyba unikali. Piešiniai arčiau senojo įėjimo rausvi bei labiau išsibarstę, nei esantys gilumoje, kur dominuoja juoda spalva. Žinoma, vidinėse celėse taip pat yra rožinių piešinių, tačiau jie užtapyti juodomis scenomis[3]. Tad kyla klausimas, ar toks dvispalvis urvas rodo skirtingų laikotarpių žmonių veiklą, ar dvi spalvos pasitelktos dėl urvo suskirstymo į zonas konkrečiu periodu? Kad ir kaip ten būtų, akmens amžiaus žmonės tapė tai, ką regėjo aplinkui, todėl pagrindinė piešinių tema – kanopiniai gyvūnai (tarp jų ir žirgai). Vien Šovė urve yra 51 žirgo portretas (14 proc. visų piešinių)[4]. Maži, kresni, trumpais pasišiaušusiais karčiais ir apsnūdusiomis galvomis gyvuliai nutapyti itin preciziškai, tad archeologai nesunkiai juos priskiria Pševalskio žirgų protėviams. Tarkime, vienas ant pečių turi linijas, būdingas tipiškam ,,primityviam“ žirgų koloritui, o kito dvispalvė papilvė apibrėžia plokščią M formą, išpopuliarėjusią po 14 tūkst. metų Lasko urve (Grotte de Lascaux)[5]. Beje, pastarasis urvas ypatingas tuo, kad ten atvaizduota šuoliuojanti vaikinga kumelaitė. Tuo tarpu ponių galvas Šovė dailininkai nuspalvino geltonu pigmentu, kurį mokslininkai laiko būdingu Solutro kultūrai[6]. Taip urvų tapyba ne tik supažindina su priešistoriniu stiliumi, bet kartu padeda suvokti paleolito gamtovaizdį. Pėš Merl urve (Grotte du Pech Merle, 25 tūkst. metų) nutapyti charakteringi taškuoti žirgai senovėje veisėsi Prancūzijoje[7]. Taigi ką iš tiesų simbolizuoja žirgų atvaizdai? Galbūt neaprėpiamo pasaulio atspindį, o gal medžioklės žemėlapį? Prancūzų paleontologas Bruno Davidas mano, kad Šovė urve nutapyti susispietę žirgai įkūnijo kaimenę arba paskiro gyvulio judesį. Kad ir kaip būtų, žirgui tapus naminiu, jo reikšmė nustelbė lūkesčius.

Iškilus civilizacijoms, žirgai pirmiausia naudoti karyboje. Tam puikiausiai tiko kalniniai arkliai, kuriuos vienas III tūkst. pr. Kr. Mesopotamijos tekstas vadino ,,kalnų asilais“[8]. Pastaruosius kaip tik matome garsiojoje šumerų Ūro vėliavoje (2500 m. pr. Kr.), kurią 1927–1928 m. karaliaus Ūr-Pabilsagu[9] kape aptiko britų archeologas Leonardas Vulis (Leonard Woolley, 1880–1960). Mozaikinėje šešių registrų karo ir taikos vėliavoje arkliai vaizduojami pirmajame bei trečiajame karo epizoduose. Čia žirgų poros traukia vežimus arba šuoliais lekia trypdamos priešus. Deja, reljefuose žirgai šabloniški, todėl vienintelis skiriantis bruožas – puošyba. Geriausiai šis veiksnys atsiskleidžia Egipto šventyklose, kur žirgai ne tik prilyginti faraonui (vaizduoti tokio paties ūgio), bet po Hiksų epochos (1674–1535 m. pr. Kr.) puošti ilgomis stručių plunksnomis, spalvotomis gūniomis[10]. Visai kitoks vaizdas Naujosios Asirijos laikų (911–609 m. pr. Kr.) mene, kur akcentuotas žirgų kitoniškumas. Karališkų rūmų reljefuose šie gyvūnai grupuojami tiek pagal spalvą, tiek pagal veislę[11]. Tačiau kodėl asirams taip rūpėjo žirgai? Atsakymas paprastas – jie užtikrino imperijos šlovę. Gausūs šaltiniai byloja, kad į Nineviją plaukė ne vien brangenybės. Balavate (Irakas) rasta bronzinė karaliaus Šalmanesero III (Šulmānu-ašarēdu, 858–824 m. pr. Kr.) juosta vaizduoja didžiulę žirgų kaimenę, kurią kaip duoklę pristatė Gilzani miestas (Iranas)[12]. Beje, tie patys Balavato žirgai (mažomis galvomis, ilgais kaklais, aukštais nuožulniais pečiais, ilgomis kojomis) įamžinti karaliaus Ašurbanipalo II reljefuose. Tad spėjama, kad asirai jais apsirūpindavo Centrinėje Azijoje, kur veisėsi dabar išnykusios turkmėniškų žirgų veislės. VIII a. pr. Kr. sustiprėjus Ugaritui, asirams teko ieškotis silpnesnių priešininkų vakarinėse Zagroso kalnų žemėse. Todėl Chorsabado rūmų plokštėse Sargonas II (Šarru-ukīn, 722–705 m. pr. Kr.) vaizdavo tų kraštų žirgus. Ant N fasado sienos du puošniomis gūniomis apdengti žirgai žengia tarp užsieniečių procesijos iš Vakarų. Arklininkai stovi šiek tiek tolėliau, prilaikydami juos už pavadžio horizontaliai, virš gyvūnų galvų ištiestomis rankomis; tai būdinga vedant nedidelius žirgus[13]. 

Kitas svarbus kriterijus – spalvos. Vieninteliai žinomi spalvoti asiriškų žirgų atvaizdai išlikę Til Barsipo (Sirija) rūmų freskose. Jas nukopijavo prancūzų architektas Lusienas Kavro (Lucien Cavro, 1905–1973)[14]. Viena eile išrikiuoti žirgai nutapyti grynomis juoda, balta ir rausvai ruda spalvomis. XXIV menėje vaizduojami žirgai, vedami šalmą dėvinčio kario, paryškinti dvispalviu koloritu, t. y. raudona bei balta ir, atitinkamai, balta ir mėlyna spalvomis. <...> XXVII menėje – karališkos liūtų medžioklės įkarštyje dviračius vežimus traukiantys žirgai esti juodi, tamsiai rudi ir net mėlyni. <...> Tuo tarpu XLVII menėje karaliaus vežime įkinkyti žirgai – rožiniai[15]. Šios spalvos greičiausiai skirtos atkartoti gyvulių kailio tekstūrą, pvz., bėras, kaštoninis, pelėkas ir kt. Žinoma, dvispalvių žirgų paveikslų aptinkama dar Senovės Egipto XVIII dinastijos kapų freskose, tačiau Til Barispo piešiniai istorikams naudingi aiškinantis, kokios veislės dominavo Mesopotamijoje.

Nemažiau išskirtinė senovės graikų stilistika. Ankstyvoji geometrinė Helados keramika vaizdavo žirgus ilgomis kojomis, kaklais bei uodegomis, pvz., atėniškas antkapinis kreteras (750 m. pr. Kr.). Toks raiškos būdas, matyt, atsirado iš geometrinio ornamento sąrangos, iš jo ištakų, o ne iš kitų kultūrų įtakos, nors panašūs principai skirtingais laikotarpiais taikyti įvairiuose pasaulio kraštuose[16]. Visgi gražiausiu Graikijos sostinėje laikomas žirgas eksponuojamas Nacionaliniame archeologijos muziejuje (Atėnai). Marmuro plokštėje iškalti raumeningas žirgas ir arklininkas mena ,,Aleksandro sarkofagą“ (IV a. pr. Kr.) puošiančias batalines scenas. Visgi tiek Atėnų, tiek ,,Aleksandro sarkofago“ žirgai mėgdžioja Partenono frizo raitelių modelius. Atėnų žirgas turi nedidelę įdubusią galvą su plačiomis šnervėmis ir didelėmis iššokusiomis akimis, apsuptomis kaulėtų akiduobių. Kaklas trikampio formos, o treniruotas kūnas su raumeninga krūtine bei pečiais atrodo efektingai[17]. Įdomu, kad ši didinga scena nebūdinga Atėnams, todėl orientuota į platesnį helenistinį regioną. Spėjimus dar labiau stiprina plokštės detalės, pvz., eržilo nugarą dengia plėšriosios katės (liūto) kailis, o šalia stovi jaunas afrikietis arklininkas. Jaunuolio pastangas sutramdyti gyvulį rodo į priekį atstatyta žirgo koja bei nirčiai pasukta galva. Deja, nežinoma, kas ir kodėl užsakė kūrinį. Vis tik panašių energingų žirgų portretų graikų mene nemažai. Pavyzdžiui, amforos dekoruotos žirgų lenktynių motyvais (šaltiniai šių lenktynių genezę atributuoja Graikijai)[18], kuomet žirgai ne tik įkinkyti į įvairių tipų vežimaičius, bet ir laisvai šuoliuoja tartum hipodrome. Tuo tarpu ant kitų indų vaizduojami kariai, nešantys žirgams pašarą.

Be to, nevalia užmiršti ekspresija bei realizmu švytinčių graikų skulptūrų. Prie Eubojos salos sudužusiame ,,Artemisiono“ laive, plukdžiusiame romėnų karo grobį iš 146 m. pr. Kr. apiplėšto Korinto, rasta dramatiška bronzinė šuoliuojančio žirgo su raiteliu skulptūra. Gyvūnas vaizduojamas taip įtaigiai, kad atrodo sustingęs judesyje[19]. O vėlyvojo helenizmo kūrybą pristatanti bronzinė juodo risnojančio žirgo skulptūrėlė, matyt, buvo skirta romėnų meno rinkai. Vis tik žinomiausi graikų žirgai stovi Šv. Morkaus bazilikos (Venecija) lodžijoje. Puikūs paauksuoti ristūnai iš Chijo salos V a. buvo pervežti į Konstantinopolį, o 1204 m., kaip kryžiuočių karo grobis, atkako į Veneciją[20]. Renesanse juos atributavo Lisipui (Λύσιππος, 390–300 m. pr. Kr.), nors tą įrodančių šaltinių trūksta. Visgi jie demonstruoja, kad senovės meistrai buvo tobulai įvaldę liejimo techniką, kurią iš naujo turėjo atrasti Donatelas (Donatello, 1386–1466)[21].

Vis dėlto niekas neprilygo žirgų skulptūrą ištobulinusiai Tangų dinastijos Kinijai (618–907). Meno idėjos Kiniją pasiekdavo Šilko keliu, tad imperijoje susiliejo įvairios kultūros, pvz., Persijos, Indijos, Mongolijos, Artimųjų Rytų bei Europos. Būtent šis tautų kratinys atsispindi skulptūroje, kuri jungia indišką jausmingumą, persų meną bei kinų imperijos jėgą. Kaip teigiama Šanchajaus muziejaus tekstuose: Tangų laikotarpis buvo viena nuostabiausių epochų senovės kinų istorijoje[22]. Iš Artimųjų Rytų į Kiniją eksportuoti žirgai branginti labiausiai, todėl Tangų diduomenė laikė juos galios, turto bei prestižo simboliu. Apskaičiuota, kad kasmet į imperatorių rūmus iš Ferganos (Uzbekija) ir vakarinių tiurkų žemių pristatomų žirgų kaina viršijo 50 mln. pėdų šilko vertę. Pasak meno eksperto Džeimso Lally, Tangams žirgai įkūnijo aukštą socialinę padėtį bei greitį[23]. Taigi nenuostabu, kad žirgus vaizduojančios skulptūrėlės kurtos realistiškai. Jos keraminės, kai kada glazūruotos mėlyna, žaliojo gintaro spalva bei dekoruotos įmantriomis gūniomis ar spurgais puoštomis kamanomis. Kitos neglazūruotos, todėl primena Ogiusto Rodeno statulas. Patys brangiausi žirgų atvaizdai glazūruoti kobalto mėlyna. Anot kolekcininko Khalilo Rizko: Vos 5 proc. Tangų žirgų yra glazūruoti mėlynai. Figūrą padengdavo kobaltu per paskutinį degimą. Kita vertus, ši medžiaga buvo vertingesnė už auksą, dažniausiai siunčiama iš Vidurinių Rytų, todėl juo aplietos žirgų skulptūros demonstravo aukštą savininko hierarchijos rangą[24]. Tyrinėjant žirgų išvaizdą pastebima, kad skulptūrose jie vaizduojami apimti nirtulio, t. y. pakelta galva, išplėstomis šnervėmis, tarsi mėginantys kažką pačiupti sau ant nugaros. Be to, skulptūrų kakle bei užpakalyje išlikę grioveliai, kur, matyt, amatininkai įstatydavo tikrų plaukų karčius bei uodegą. Nemažai figūrėlių siekia vos 40 cm. Visgi jos didikų neapleisdavo net amžinybėje. Tangų laikais šimtai karių, tarnų, muzikantų, kapo sargybinių, arklių bei kupranugarių figūrėlių, be to, kasdieniškų daiktų buvo laidojama kartu su velioniu. Jie buvo pagaminti įvairių dydžių; nuo kelių colių, iki kelių pėdų, be viso to, įvairios kokybės, pabrėžiant mirusiojo statusą[25].

O kokią reikšmę žirgai įgavo Lietuvoje? Indoeuropiečiams žirgas buvo šventas gyvūnas (kumelė – Aušros deivė, baltas arba pilkas arklys – Dangaus Dievas, žirgai dvyniai – Saulė). Lietuvių, kaip ir kitų indoeuropiečių tautų, dailėje žirgų dvynių motyvas išliko gajus iki šių dienų. Žirgų dvynių galvos (ašvos) ar visi žirgai drauge su Saule, Pasaulio medžiu ar stulpu mūsų krašte būdavo išpjaustomi ant trobų kraigų, avilių, darbo įrankių, pakinktų ir kt.[26]. Beje, žirgų galvos puošia ir rašytojo Tomo Mano (Thomas Mann, 1875–1955) namelio Nidoje stogą. Be to, šis motyvas žinomas dviejuose baltų kontekste unikaliuose dirbiniuose: diržo apkale iš Pagrybio (VI a.) ir balno kilpoje iš Rimaisių (XI–XIII a.). Nors dirbinius skiria bemaž 500 metų, tačiau žirgo galvučių komponavimą galima vertinti kaip simbolinį senosios tradicijos įrėminimą[27]. Visgi realų lietuvių požiūrį į šiuos gyvūnus atskleidžia Marvelės kapinyno radiniai, saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Istoriografijoje minima, kad didžiausi žirgų palaidojimai Pabaltijyje telkiasi Lietuvoje (žirgams skirtos net atskiros kapinynų dalys). Archeologas Juozas Antanavičius (1935–1975) aprašo masinius žirgų kapinynus, kur palaidota daugiau nei 100 žirgų (jų aptikta Vidurio Lietuvoje)[28]. Tokie atradimai skatino mokslininkus lietuvius sieti su skitais ir trakais. Tyrinėtojai įsitikinę, jog žirgų aukojimo paprotį Lietuva perėmusi iš skitų kultūros[29]. Juolab kad panašių kapaviečių esti Mongolijoje, Kazachstane ir Rusijoje. Deja, lietuvių kapai turtais nepasižymi; čia nerasite medinių žirgų figūrėlių, aukso indų, puoštų raitelių scenomis, ir kt. Nepaisant to, mūsų protėviai tikėjo, kad mirusiajam dausose prireiks visko, kuo naudojosi būdamas gyvas, tad žirgas tapo aktualus. Kita vertus, žirgų aukų randama tik diduomenės kapuose. Kiti tenkinosi ritualinėmis žirgų kūno dalimis, pvz., galva, kanopomis, dantimis. Be to, magiškas ryšys tarp velionio bei žirgo perteiktas jų kaklus apjuosiant tuo pačiu pusiau perlaužtu papuošalu (antkakle)[30]. Taip mėginta užtikrinti, kad žirgas saugotų mirusįjį nuo piktų dvasių. Vis dėlto kiti istorikai žirgo auką sieja su vikingų mitologija. Tjängvide ir Ardre akmenyse (Gotlandas) iškaltos scenos vaizduoja vikingų karį, atjojantį į Valhalą aštuoniakoju dievo Odino žirgu Slepniu[31]. Pagal kitą versiją, vikingų karius, žuvusius mūšyje, į Rojų nuskraidindavo raitos Valkirijos. Bene vaizdingiausiai šią legendą pristato britų tapytojo Viljamo T. Maudo (William T. Maud, 1865–1903) drobė ,,Jojančios Valkirijos“ (1890). Joje dangumi tarp debesų raitos lekia šarvais apsitaisiusios moterys, nešančios mirusių karių kūnus. Taigi lietuviai, matyt, sujungė skitų ir vikingų tradicijų bruožus.

Kalbant apie žirgus ankstyvajame Lietuvos mene, artefaktų nėra gausu. Mes negalime didžiuotis įmantriomis freskomis ar puikiais metalo ir keramikos dirbiniais. Pagrindinis šaltinis tėra įkapės, pvz., medalionai, kamanų papuošimai, segės ir kt. V–VI a. baltų lankinių segių formose pasirodęs labai transformuotas ir schematizuotas žirgo galvos motyvas išsilaikė iki XI a., o pasaginėse segėse – net iki XVII a. Baltiškos segės rodo vienu metu egzistavus dvi skirtingas estetines programas: įmantraus, susipinančio, primenančio zoomorfines figūras ornamentinio stiliaus ir minimalistinę, norimą zoomorfinį pavidalą suteikiančią paprasčiausiu būdu[32]. Be to, žirgo ir slibino dvilypumas atsiskleidžia metaliniuose žąslų laužtukuose (XI–XII a.), rastuose Veršvuose, Marvelėje, Graužiuose, Rusių Rage. Graužių kaulinis laužtukas zoomorfine galva primena Semboje, Dolokaimio paminkle, aptiktą papuošalą. Kadangi Graužių laužtukas pagamintas vietoje, tad jame greičiau reiktų ieškoti žirgo simbolio, <...> tai patvirtintų ir pasaginių zoomorfinių segių, ir Didvyčių kabučio žirgo galvos apipavidalinimas[33]. Kita vertus, vienintelis raitelį vaizduojantis plokščias kabutis (XI–XII a.) rastas jau minėtuose Didvyčiuose. Tai gana elementarus raitelio atvaizdas, tiksliau, jo siluetas, kuriame neįmanoma identifikuoti nei raitelio bruožų (numanoma, kad tai karys), nei gyvulio kamanų puošybos. Žirgo pavidalo kabučiai dažni radiniai baltų, finougrų ir slavų paminkluose, o raitelio atvaizdas žinomesnis Skandinavijos vikingų laikų dailėje[34]. Taigi neatmetama prielaida, kad minimas kabutis galėjo atkeliauti iš Skandinavijos. Be visų šių artefaktų, žirgo motyvo populiarumą rodo žirgelių figūrėlių ornamentas, įspaustas ant peilio makštų apkausto, rasto Genčių I kapinyne (X a.). <...> Dar ankstesnė žirgelio pavidalo kamanų grandis žinoma iš Aukštkiemių kapinyno[35]. Žirgelių galvos taip pat matomos ant sidabrinės paauksuotos auskarų poros (XIII–XIV a.), rastos Kernavės kapinyno 133 moters kape. Įdomu, kad auskarai labiau slavams būdingas papuošalas, tačiau šis radinys dekoruotas tokiomis pat galvomis, kokios vaizduojamos baltų pasaginėse segėse ir žirgų pavidalo kabučiuose[36].

Tuo tarpu žirgų atvaizdai miniatiūrinėse figūrėlėse-kabučiuose gana stipriai modifikuoti. Seniausios figūrėlės yra apvalainos formos: viena tokių rasta Kukiuose XI–XII a. sluoksnyje, o neseniai ir prūsų žemėse, buvusioje Dorf Varteno vietovėje (Kaliningrado sr.), rasta akučių motyvu dekoruota žalvarinė žirgo figūrėlė, datuojama XI–XII a.[37]. Latvijoje ir Estijoje panašių figūrėlių aptikta 19, tačiau jos mažesnės nei lietuviškos ir dažnai su ąselėmis pakabinti. Be to, Nartaučių lobyne iškasti apvalaini žirgelių pavidalo kabučiai primena rastus Daugmalėje, tik šiek tiek kitos atmainos, su išryškintomis uodegomis. Be visų šių, gaminti ir kiauraraščiai plokšti, žirgelius primenantys kabučiai, pvz., Uogučiuose. Pastarasis papuošalas greičiausiai kopijuotas nuo vodų krašte rasto žirgelio.

Kiek kitoks požiūris į žirgus formuojasi XIV–XV a. meninėje erdvėje. Tarkime, Birgelau (dab. Bežglovas, Lenkija) kryžiuočių pilies vartų portale vaizduojamas raitas vokiečių riteris, kurį iš abiejų pusių supa prūsų pėstininkai (vienas su lietuvišku skydu)[38]. Tai įkūnija personifikuotą kristianizaciją Prūsijoje. Nors dekoras sunykęs, vis dėlto aiškiai jaučiama viduramžių stilistika. Nedidelis, judesyje sustingęs žirgas (galva neišlikusi) primena Eberhardo Vindekės (Eberhard Windeck, 1380–1440) veikalo ,,Imperatoriaus Zigmanto knyga“ žirgų iliustracijas. Ten šie gyvūnai įamžinti lygiai taip pat pakėlę vieną priekinę koją bei nenatūraliai išrietę kaklus. Be to, raitelis tiek iliustracijose, tiek vartų portale didesnis už žirgą. Žinoma, garsiausias raitelis (Vytis) puošia mūsų šalies herbą, kuris kilo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų bei antspaudų. Kadangi apie tai plačiau rašyta straipsnyje ,,Simbolinės antspaudų mados“ (I dalis), šio žirgo įvaizdžio neanalizuosiu. Visgi lietuviai dėl savo žirgų (žemaitukų) viduramžiais buvo liaupsinami. Istorikas Juozapas Ignotas Kraševskis (1812–1887) apie 1241 m. lietuvių mūšį su mongolais rašė: Šis mūšis sustabdė totorių invaziją Vakarų link, tad Europa yra skolinga Lietuvai, kad ji nebuvo sunaikinta[39]. Jam antrino lenkų istorikas Vaclovas Košicas (Waclow Koszyc): Šventa teisybė, tarsi įvykus stebuklui, apžergusi nedidukus žirgus, Lietuva staiga išlindo iš savo girių ir sutriuškino mongolų ordas[40].

Be to, žirgai arba raiteliai greičiausiai vaizduoti Trakų pilies freskose, nes, anot šaltinių, čia 1414 m. veikė didelis valdovo žirgynas, sutelkęs maždaug 1 000 žirgų. Visa tai papildo karaimų literatūroje populiarus mitas apie ,,Stebuklingą Didžiojo kunigaikščio žirgą“ (Batyr bijnin tamaša aty). Tekstas byloja, kaip, patvinus ežerui, Karaimų gatvei grėsęs mirtinas pavojus. Karaimės moterys nuplaukusios valtele prašyti kunigaikščio Vytauto pagalbos, nes jų vyrai išvykę į mūšį, o <...> jos esančios bejėgės kovoti su stichija. Išklausęs maldavimo, Vytautas pažadėjo pagelbėti, ir netrukus jo žirgas atskriejęs į Karaimų gatvę, išgėręs visą vandenį bei išgelbėjęs nuo potvynio žmones. <...> Išpampęs kaip didžiulis kalnas, kad net tiltas linkęs nuo jo svorio, lėta žingine arklys pasileidęs už miesto, karaimų laukų link. Ten, kur buvo sustojęs pailsėti, atsiradęs Puvus ežeriukas, iki šiol menantis stebuklingąjį žirgą[41]. Įdomu tai, kad šios istorijos epizodą (pas kunigaikštį Vytautą atvykusias moteris), kaip manoma, vaizdavo viena Trakų pilies freskų, kurią XIX a. pr. perpiešė lietuvių tapytojas Vincentas Smakauskas (1797–1876). Taigi visai realu, kad stebuklingas žirgas taip pat galėjo sušmėžuoti Trakų pilies interjere. O galbūt raitelių atvaizdai puošė ir Vilniaus Aukštutinės ar Kauno pilių menes? Deja, neturime duomenų, kaip buvo dekoruotos seniausios mūsų krašto bažnyčios bei rūmų koplyčios, tačiau jeigu freskos egzistavo, jos greičiausiai priminė XV a. pr. Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Jogailos (1348–1434) mecenuotą Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčios bizantinę tapybą, kuriai sukurti iš LDK atsivežti dailininkai[42]. Koplyčios interjere nutapyti du Jogailos portretai, kurių vienas vaizduoja raitą valdovą. Baltas, grakštus žirgas, banguotais karčiais bei riestu kaklu sustingęs šuolyje. Jis puoštas žalio audinio gūnia ir juodai geltonais pakinktais. Visgi atidžiau žvelgiant į žirgą, pastebimi Senovės Romos mozaikoms būdingi bruožai. Gyvūnas nutapytas daug natūralesnis bei neprislėgtas raitelio, kurio ūgis netgi šiek tiek sumažintas. Be viso to, paveikslo stilistika teikia aliuziją į Vyčio ikonografiją. Tik kitaip nei herbe, Jogaila čia vaizduojamas su virš jo sklendžiančiu angelu, viena ranka laikančiu kryžių, o kita – karūną, lyg simboliškai jį karūnuodamas. Ar panašių freskų LDK teritorijoje buvo daugiau ir ar jos buvo įspūdingesnės, lieka nežinoma.

Galiausiai žirgams buvo neabejingas net italų tapytojas Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci, 1452–1519). Sklaidant jo užrašus, pastebima, kad žirgų tematika varijuoja keliuose svarbiausiuose menininko projektuose. Apleidęs drobę ,,Išminčių pagarbinimas“ (1481), po kelerių metų L. da Vinčis buvo pasamdytas Milano valdovo Ludoviko Sforcos (Ludovico Sforza, 1452–1508) sukurti jo tėvo Frančesko garbei gigantišką bronzinę raitelio skulptūrą. Šaltiniai rašo, kad monumentas turėjęs tris kartus viršyti natūralus dydžio modelį. Iš pradžių Leonardas svarstė apie dinamišką piestu stovinčio žirgo pozą, tačiau dėl techninių reikalavimų to paprasčiausiai nebūtų galima realiai įgyvendinti. Vietoj to, 1490 m. tapytojas ėmėsi tradicinės, risčia žengiančio žirgo skulptūros su viena pakelta koja[43]. Tokio tipo raitelių skulptūros Renesanse jau buvo pažįstamos iš Senovės Romos laikų bei anksčiau kūrusių menininkų, pvz., Donatelo ,,Gattamelta“ (1453), Andrėjo del Verokjo ,,Colleoni“ (1485). Iki 1493 m. buvo užbaigtas didžiulis molinis raitelio modelis, tačiau liejimo forma taip ir liko nesukurta, nes žirgui skirtą bronzą Milano valdovas rekvizavo ir pasiuntė į Ferarą lieti patrankoms. Taigi sumanymas laikinai sustabdytas, o kai 1499 m. Milaną užėmė prancūzai, molinis modelis tapo lankininkų treniruočių taikiniu ir taip galutinai sunaikintas[44].

Atsižvelgiant į techninę skulptūros pusę, reikia pabrėžti, kad L. da Vinčis kūrybos procese nuodugniai tyrinėjo žirgo anatomiją. Didžioji dalis tapytojo tyrimų atlikta Milano armijos generolo-kapitono Galeaco da Sanseverino (Galeazzo da Sanseverino, 1458–1525) arklidėse, kur tarp visų žirgų anas eskizavo „siciliškąjį“ bei „didįjį pono Galeaco ispanų veislės“ ristūną[45]. Keletas tapytojo eskizų vaizduoja žirgus natūraliomis pozomis, pvz., lape nr. 4, L. da Vinčis susieja ryžtingus kontūrus ir greitą škicavimą, o tai suteikia piešiniui nuostabų jausmingumą. Tuo tarpu kiti eskizai labiau sistematiniai su apskaičiuotais matmenimis bei žirgo išorės modeliavimu iš priekio bei šonų, tartum tai būtų architektūros projektas. Antai, lape nr. 5 žirgas vaizduojamas iš priekio su horizontaliomis linijomis akių, krūtinės bei kelių lygiuose[46]. Vis tik pastarasis piešinys buvo atmestas, todėl jame nėra anatominių skaičiavimų; su kitais eskizais nueita daug toliau, nes ten sužymėtos visos smulkmenos, pvz., kojų, kūno ir galvos dydžiai. Tuo pačiu metu tapytojas ėmėsi žirgo vidaus anatomijos studijų. Italų biografas Džordžio Vazaris (Giorgio Vasari, 1511–1574) pridūrė, kad L. da Vinčis rašė knygą apie arklių anatomiją, kuri buvo skirta asmeninėms studijoms, tačiau į Milaną įsiveržus prancūzams knyga dingo[47]. Visgi išlikęs piešinys iliustruoja, kokios pastangos dėtos tyrinėjant žirgo vidaus organus. Nepaisant fizinių sunkumų skrodžiant didelius gyvulius, pastarasis veikalas 1490 m. būtų tapęs dar vienu darbu, orientuotu į plačias tapytojo anatomijos studijas. Kita vertus, eskizai pravertė L. da Vinčiui kuriant Florencijos Seniesiems rūmams (Palazzo Vecchio) batalinį paveikslą ,,Angjario mūšis“ (1503), kur reikėjo įtaigiai perteikti įtūžusius žmones bei nirtulio apimtus žirgus.  

1516 m. tapytojas iš Romos persikėlė į jaunojo Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I dvarą Luaros slėnyje. Ten jis vėl ėmėsi kurti seniai užmirštą raitelio skulptūrą, kurią šįkart greičiausiai užsakė pats valdovas. Archyvuose išlikę nemažai su darbu susijusių piešinių, koncentruotų į žirgo judesius[48]. Daugelis tų eskizų tyrinėja žirgų kojas iš skirtingų kampų, pvz., stovint ant žemės, šuoliuojant ar darant žingsnį. Visgi kai kurie piešiniai tęsia Sforzo skulptūros sumanymą, nors ir ši skulptūra liko neįgyvendinta.

Antroje ciklo dalyje bus toliau nagrinėjami ATR mene XVI–XVIII a. išlikę žirgų portretai, Versalio rūmų žirgai, lenktynių paveikslai bei moderni XXI a. kūrybinė improvizacija.

________________

[1]'Prehistoric Sistine Chapel' gets world heritage status [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.bbc.com/news/entertainment-arts-27978440.

[2] Pickeral T., The horse: 30,000 years of the horse in the art, London, New York, 2009, 6 p.

[3] David B., Cave art., London, 2017, 148–149 p.

[4] De La Grotte Chauvet a Vallon-Pont-D'Arc [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.icomos.org/centre_documentation/inora/inora24/inora-24-2.pdf. 

[5] Pickeral T., The horse: 30,000 years of the horse in the art.................6 p.

[6] David B., Cave art...... 149 p.

[7]Prehistoric Cave Paintings of Horses Were Spot-On, Say Scientists [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://popular-archaeology.com/issue/september-2011/article/prehistoric-cave-paintings-of-horses-were-spot-on-say-scientists.

[8]Animals in Ancient Near Eastern Art [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.metmuseum.org/toah/hd/anan/hd_anan.htm.

[9]The Standard of Ur [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.britishmuseum.org/research/collection_online/collection_object_details.aspx?objectId=368264&partId=1.

[10]Description de L’Egypte, Köln, 1997, 172–173 p.

[11]Albenda P., Horses of different breeds: observations in Assyrian art, New York, 321 p.

[12]Ibid., 323 p.

[13]Ibid., 324 p.

[14]Ibid., 327 p.

[15]Ibid., 328 p.

[16] Boardman J., Graikų menas, Vilnius, 1998, 41 p.

[17]Pergamon and the Hellenistic kingdoms of the Ancient world, ed., Picon A. C., Hemingway S., New York, 2016, 19p.

[18]Origin of Horse Race and Chariot Race [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://tamilandvedas.com/2014/08/25/origin-of-horse-race-and-chariot-race/.

[19]Pergamon and the Hellenistic kingdoms of the Ancient world..........89 p.

[20] Hughes B., Istanbul. A tale of three cities, London, 2017, 164–165 p.

[21] Boardman J., Graikų menas............16–17 p.

[22]Tang horses and Tang era sculpture and ceramics [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://factsanddetails.com/china/cat2/4sub9/entry-5438.html.

[23]Ibid., Tang horses and Tang era sculpture and ceramics…..

[24]Ibid., Tang horses and Tang era sculpture and ceramics…..

[25] Valenstein G. S., A handbook of Chinese ceramics, New York, 1989, 64–65 p.

[26] Macijauskienė V., Žirgo vaidmuo lietuvių pasaulėjautoje // Mokslo Lietuva, 2015 m. vasario 27 d.

[27] Iršėnas M., Žmogaus ir gyvūnų vaizdavimas baltų dailėje, Vilnius, 2009, 71 p.

[28] Macijauskienė-Garbačauskaitė V., Žemaitukai: istorija, tyrimai, išsaugojimas, Vilnius, 2002, 11 p.

[29]Vaitkunskienė L., Žirgų aukos Lietuvoje // Lietuvos archeologija, II t., Vilnius, 1981, 75 p.

[30]Ibid., 74 p.

[31] Graham-Campbell J., Viking art, London, 2013, 161–163 p.

[32]Baltų menas, Vilnius, 2009, 21 p.

[33] Iršėnas M., Žmogaus ir gyvūnų vaizdavimas baltų dailėje.................60–61 p.

[34]Ibid., 9 p.

[35]Ibid., 61 p.

[36]Ibid., 67 p.

[37]Ibid., 71 p.

[38] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius, 2005, 55 p.

[39] Macijauskienė-Garbačauskaitė V., Žemaitukai: istorija, tyrimai, išsaugojimas.........11 p.

[40]Ibid., 11 p.

[41] Kobeckaitė H., Lietuvos karaimai, Vilnius, 1997, 81–82 p.

[42] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795...............169 p.

[43] Attenborrough D., Amazing rare things, London, 2009, 44 p.

[44]Ibid., 45 p.

[45]Ibid., 45–49 p.

[46]Ibid., 49 p.

[47] Vasari G., Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektūrų gyvenimai, Vilnius, 2000, 168 p.

[48] Attenborrough D., Amazing rare things.......65 p.