Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
18
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Simboliai ir ženklai 0

Gediminas Jasinskas
www.kamane.lt, 2017-08-03

Tik visiškai įkūnijus tai, kas tipiška, pačia pastoviausia ir nekintamiausia forma, tai gali tapti stebuklingu piktografu, kuriame „žiūrovas“ regi savo belaikę praeitį ir amžiną ateitį, ištrauktą iš laiko tėkmės.“[1]

  

Nacionalinėje dailės galerijoje šiuo metu veikia paroda „Optika ir struktūros“, skirta dailininko ir kolekcininko Kazio Varnelio šimtosioms gimimo metinėms. Parodos kuratorius architektas Kazys Varnelis jaunesnysis darbus eksponavo tokia tvarkia ir tokioje erdvėje, kaip to būtų norėjęs pats dailininkas.

Gimęs 1917 metais Alsėdžiuose, Žemaitijoje, K. Varnelis 1941 m. baigė Kauno taikomosios dailės institutą. Antrojo pasaulinio karo metais K. Varnelis iš Lietuvos pasitraukė į Vakarus. 1945 m. baigė studijas Vienos dailės akademijoje, o nuo 1949 m. dailininkas apsistojo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje. Iš pradžių dirbęs kaip bažnyčių dekoratorius, galiausiai K. Varnelis atranda ir ištobulina savitą tapybos stilių. K. Varnelis – išeivijos menininkas, kurio darbai be galo skiriasi nuo XX a. antros pusės Lietuvos tapybos, tačiau turi savyje išsaugoję ir subtilaus lietuviškumo.

Parodoje pristatomi 1967–1977 metais sukurti darbai. Įspūdinga, kad dailininkas reikšmingiausią savo kūrybos etapą pradėjo sulaukęs penkiasdešimties, kai, atrodo, daugumos menininkų stilius tokiame amžiuje jau būna susiformavęs ir nusistovėjęs. K. Varnelio drobės – tai preciziškai tiksliai nutapytos geometrinės abstrakcijos. Atlikimo stiliumi šie darbai turi sąsajų su minimalizmo, oparto, purizmo, konstruktyvizmo daile. Reikia paminėti ir tai, kad K. Varnelis niekuomet nebuvo pamiršęs tėvynės, tad įkvėpimo savo paveikslams sėmėsi ir iš lietuviškų liaudies raštų, ornamentų, medžio raižinių. Vis dėlto apsilankius parodoje norisi trumpam pamiršti visą su menininko kūryba susijusi kontekstą, išmesti iš galvos dailės istoriją. Vaikštant po tuščią baltą erdvę, kurioje lyg magiški senoviniai simboliai prieš akis iškyla K. Varnelio darbai, pasijunti įtrauktas į kitą, nepažįstamą ir jaudinantį pasaulį. Pasaulį, glūdintį pačiuose darbuose, pasaulį, kuris užburia ir įtraukia, tačiau iki galo neatsiskleidžia, tik palieka troškimą ieškoti ir pažinti tai, kas slepiasi paveikslų viduje.

Šviesa, šešėlis, spalva ir forma. K. Varnelis išgrynina paveikslo plokštumą, konstruoja ją iš pamatinių tapybos elementų, o juos sujungdamas laikosi harmonijos, tobulos pusiausvyros dėsnių. Menininkas neprisiriša prie jokio konkretaus vaizdinio, pati tapyba yra jo darbų motyvas. Viena vertus, K. Varnelis – tapytojas postmodernistas, antra vertus, K. Varnelis puikiai išmano ir naudojasi renesanso dailininkų atradimais – laipsnišku šviesos sklidimu, harmoninga kompozicija, erdvinių formų iliuzijomis.

Ypač svarbų vaidmenį atlieka šviesa ir šešėlis. Nepaisant kelių išimčių, šviesa į paveikslą visuomet sklinda iš menamo šaltinio, esančio kairėje pusėje virš paveikslo. Dailininkas tapo preciziškai tikslius toninius perėjimus nuo šviesiausios vietos iki tamsiausio šešėlio. Dėl ryškių spalvos tonų kontrastų paveikslo plokštuma įgauna gyvybingumo, virpa akyse. Šviesa ir šešėliais dailininkas paprastoms geometrinėms formoms suteikia apimties, tūrio, taigi ir paveikslas peržengia dvimatės medijos ribas, įgauna reljefiškumo, skulptūriškumo. K. Varnelio paveikslai, sukonstruoti iš paprasčiausių geometrinių plokštumų, sujungia dvi priešingybes: statiškumą, monumentalumą ir dinamiškumą, lengvumą.

Išoriškai K. Varnelio darbai neturi nieko bendro su žmogumi, jo kūno proporcijomis, kasdienybe. Atrodo, kad žmogus nepriklauso tai vietai, kurioje kabo menininko paveikslai. Transformuodami erdvę, kurioje vaikšto žmogus, jie taip pat transformuoja, o tiksliau, kuria, nulemia ir bendrą tos erdvės atmosferą, suteikia sunkiai nusakomą aurą. Ką reiškia šie simboliai, ženklai? Atrodo, kad K. Varnelis kalba apie laikui nepavaldžius dalykus, apie visatos dėsnius, esančius už žmogiškojo pažinimo ribų, tačiau visais laikais kursčiusius žmogaus vaizduotę ir mintis. Paveiksluose įsikūnija ir amžinas žmogaus nerimas, nežinomybės, nebūties baimė ir tikėjimas tvarka, pasaulio tobulumu. Paveikslai jaudina, teikia vizualinį malonumą, tačiau ir lengvai gąsdina savo nepažinumu, mįslingumu. Tarytum seniai išnykusių civilizacijų žinutė, perduota ateities kartoms. Turbūt neįmanoma tiksliai perskaityti žinutės, kurią siunčia šie darbai, tačiau neįmanoma ir nejausti jų skleidžiamos nuotaikos. Įėjęs į baltąjį kubą, esi priverstas įsileisti šiuos darbus ne tik į savo regėjimą, bet ir į mintis bei emocijas.

Mūsų kultūrai svarbus K. Varnelio ne tik kaip menininko, bet ir kaip kolekcininko įnašas. 1998 m. dailininkas grįžo į Lietuvą ir parsivežė ne tik išskirtinius, įvairiose pasaulio galerijose eksponuotus kūrinius, bet ir vertingą vaizduojamosios bei taikomosios dailės kūrinių kolekciją. „Penkiasdešimt metų kaupta ir tėvynei dovanota Kazio Varnelio kolekcija esmingai praturtina Lietuvos kultūros vertybių rinkinius, pristato naujus bei papildo senus meno istorijos puslapius.“[2] Dailininkas yra surinkęs renesanso, baroko, rokoko ir kitų laikotarpių knygų, grafikos, skulptūros, tapybos darbų. Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) visa tai susijungia į unikalią visumą kartu su abstrakčiais dailininko paveikslais. Kaip laikui ir vietai nepavaldūs simboliai, K. Varnelio darbai skleidžia tą ypatingą aurą, keisdami ir praturtindami aplinkinę tikrovę.

____________

[1] E. H. Gombrich, Dailė ir iliuzija, Vilnius: Alma littera, 2000, p. 107, vertė Rasa Antanavičiūtė.

[2] Ieva Kuizinienė, „Kazio Varnelio kolekcija“, Dailė, 2000, Nr. 1, p. 63.

 

K. Varnelio parodą „Optika ir struktūros“ Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje galima apžiūrėti iki rugpjūčio 20 d.

 

Gedimino Jasinsko nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*