Praėjusio šimtmečio grafikos atspindžiai – Adolfui Vaičaičiui (1915 06 16–2015 03 29) atminti 0

Kristina Budrytė-Genevičė
www.kamane.lt, 2015-04-17
A. Vaičaitis. Pagoniškas šokis. 1965. Iš albumo „A. Vaičaitis. Linoprints“. Popierius, lino raižinys, 22,2 x 12,8 cm. Skenavo Edgaras Austinskas

Tekstą pradėjau rašyti dalininkui dar esant gyvam. Todėl iš pradžių norėjau pasidžiaugti, kad šį pavasarį Kaune, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padaliniuose, apstu grafikos kūrinių: atidaryta tarptautinė grafikos bienalė M. Žilinsko dailės galerijoje ir Paveikslų galerijoje, o nuo kovo pradžios muziejaus pagrindiniame pastate (V. Putvinskio g. 55) eksponuojama Adolfo Vaičaičio paroda „Pilnatis“, skirta dailininko jubiliejui – 100-osioms gimimo metinėms (vyks iki balandžio 19 d.). Deja, dailininkas nesulaukė savo šimtmečio gimtadienio ir Melburno ligoninėje, Australijoje, kovo 29 d. mirė.

Nors dabar dailininko nebepavadinsime šimtamečiu, bet jam lengvai pritiks šimtmečio grafikos kūrėjo vardas. Lietuvoje ir Australijoje gyvenusio A. Vaičaičio asmenybė žadino smalsumą ir šiuolaikinės grafikos kūrėjams užsieniečiams, bienalės svečiams. Ne vienas tikino, kad po grafikos bienalės renginių aplankys ne tik M. K. Čiurlionio dailės muziejų, bet ir užsuks pasižiūrėti A. Vaičaičio kūrinių ekspozicijos „Pilnatis“.

Šioje dabar jau istorinėje parodoje sutilpo visos A. Vaičaičio pagrindinės praėjusios epochos grafikos meno atkarpos. Ir visus sudomino tas ilgas kūrybinis laikotarpis, kurio punktyrines linijas atsekame mažoje, bet talpioje ekspozicijoje: čia yra ir studijų laikų, ir baigiamieji diplominiai darbai, prieškario didaktiniai visuomeniniai plakatai bei karo metų knygų iliustracijos, taip pat pristatyti pokario užsienio – Vokietijos ir Australijos – etapai. Pagal kūrinių datas ir vietas lengvai galima peržvelgti ir dailininko biografijos detales bei priverstinės emigracijos trajektorijas.

Pirmieji A.Vaičaičio išlikę studijų laikų lino raižiniai stebina sunkia, galinga ir gana abstrakčia linija, iš jos susidariusius maksimalius emocinius plotus kažkiek bando atsikovoti figūriniai stori kontūrai, pvz., „Bulviakasis“, 1936 m., „Obuolių rinkimas“, 4 deš., „Žvejai“, 1939 m. Tokio tipo niūrūs ir sunkūs darbai, kur nesimato dangaus, o žmonių figūros ir žemės plotai supanašėja, primena vangogišką pradžią, kur tamsumas skleidžia net žibalinės lempos atspindžiai. Tačiau nuo pat kūrybinės pradžios dailininkas sugebėjo keisti liniją ir tonus pagal temas, senamiesčio ar Užgavėnių vaizdai („Kauno senamiestis“, 1937 m., „Užgavėnės“, 1938 m., „Pokalbis“, 1937 m.) sujudina iki šiol matytą žemišką stabilumą. Linija mobilizuoja sudėtingus judesius įvairiomis kryptimis, ji ne tik juda, bet ir plonėja, atitrūksta ir taip atsiranda daugiau erdvės, žmonės nebe tokie mąslūs ir suniveliuoti, o veikiau kasdieniški, juokingi ar keisti, vienu žodžiu – individualūs.

Savo diplominį darbą „Žvejai“ puikiai apgynęs (I vieta ir premija) ir pabaigęs grafikos studijas, trumpai mokytojavęs provincijoje (Jurbarko gimnazija), dailininkas II pasaulinio karo metais įsidarbino Valstybinėje knygų leidykloje. Todėl šalia lino raižinių, grafikos lakštų svarbi ir kita pritaikomoji grafikos sfera: būdamas meniniu redaktoriumi, jis iliustravo knygas, piešė didaktinius plakatus ar karikatūras. Parodoje eksponuojami du plakatai įdomūs ne tiek savo atlikimu, kiek turiniu – apie švarą ir „Skaitykime lietuvišką spaudą“. Jie tiesiogiai iliustruoja to meto visuomenėje vyravusį patriarchalinį modelį, kurį komiškai galima nusakyti ir taip: namų ruoša ir maisto suslėpimas nuo musių yra moters reikalas, kai tuo pačiu metu (plakatas dalijamas lygiagrečiais pavyzdžiais į dvi dalis) sunkiais, juodais ir nešvariais darbais (mėšlo krūvos izoliavimas nuo aplinkos, lauko tualeto remontas) užsiima vyras... Užtat asmeninių bibliotekų turiningais skaitiniais tuo metu galėjo pasigirti tik vyrai: antrame plakate vaizduojama, kaip rimti vyrai skaito „Kultūrą“, „Raštus“, „Gamtą“ ir kitus mokslinius leidinius, o moterims (suprask, motinoms, nes visada jos vaizduojamos su mažamečiais vaikais) tenka tik vaikiška literatūra – „Genys“, „Žiburėlis“ ir pan.

1944 m. dailininkas emigravo į Vakarus, nes artėjo sovietų reokupacija. Keletą metų gyvendamas Vokietijoje, sukūrė puikius grafikos ciklus (litografijos „Vaičaitis. Sieben Original Lithographien“ ir iliustracijos Juliaus Kaupo knygai „Daktaras Kripštukas pragare“, abu 1948 m.). „Daktaro Kripštuko pragare“ iliustracijos pasižymi nepaaiškinamai natūraliu įsiliejimu į tekstą, į Kaune įsikūrusias pasakas. Tai tokie grafikos atvejai, kai vien tik iliustracijomis jų nebegali pavadinti. Freiburge pokario nežinomybės laikais kurti piešiniai stebina tokiu šiltu, detalių turtingu, bet kartu ir chaotiškai laisvu, tarsi ką tik pamatytu pro langą vaizdu. Iš tiesų tai yra staigiai palikto studijų ir jaunystės miesto Kauno vaizdas, persikėlęs į jaukią pasakų sferą, o kronikas užrašantis romantiškasis sniego senis Rotušės bokšte iš dalies yra ir paties dailininko prototipas, galiausiai ištirpęs baisiose miesto realijose.

Bet ne šis darbas, o litografijų albumas „Vaičaitis. Sieben Original Lithographien“, sukurtas Freiburge, išgelbėjo dailininką nuo pagal sutartį Australijoje privalomų sunkių darbų. Menotyrininkė Vida Mažrimienė yra užrašiusi tokią grafiko papasakotą istoriją: „Pusmetį plūkęsis fabrike, supratau, kad žūsiu kaip dailininkas, ėmiau ieškoti išeities. Vokietijoje buvau išleidęs litografijų aplanką su žymaus erudito, menotyrininko Aleksio Rannito apžvalginiu tekstu. Tą savo darbų knygą parodžiau apžiūros daktarui. Šis pavartęs bemat parašė, kad fiziniams darbams esu netinkamas.“ 

Australijos kūrybinis gyvenimas A. Vaičaičio biografijoje ne tik ilgiausias, bet ir turiningiausias: čia pakito jo grafikos braižas. Po keleto tradicinės grafikos technikos ciklų, kuriuos pats išleido nedideliais tiražais, jis „išžengė“ iš klasikinės spausdintinės grafikos rėmų ir pasuko kaligrafiško spalvoto piešinio link. Daugiausiai naudodamas rankų darbo popierių, jis kūrė plokštuminius abstrahuotus peizažus.

Be to, dailininkas nuolat dalyvavo lietuvių bendruomenės judėjimuose. Anot Genovaitės Kazokienės, Australijos lietuvių dailininkų kūrybą tyrinėjusios menotyrininkės, pasibaigus darbo sutarčiai stiklo fabrike, A. Vaičaitis ėmė aktyviai reikštis bendruomenėje: 1955–1956 m. buvo Australijos lietuvių kultūros fondo valdybos primininkas, 1958 m. – II lietuvių dailės parodos organizacinio komiteto narys, o 1962 m. drauge su Antanu Krausu įkūrė M. K. Čiurlionio diskusijų klubą, skaitė paskaitas meno klausimais; 1964 m. organizavo III lietuvių dienų meno parodą ir I lietuvių bendruomenės vaikų dailės parodą. Bet visą savo organizacinį ir kūrybinį talentą skyrė lietuvių bendruomenei ir, pasak G. Kazokienės, australų dailės pasauliu nesidomėjo. Jo  nostalgija tame krašte telpa į vieną garsų sakinį (iš menotyrininkės ir dailininko pokalbio Melburne, 1987 m. gruodyje): „Su pirmais žingsniais svetimoje žemėje aš staiga pajutau, kad viską palikau, viską: savo jaunystę, laimę ir tikslą.“

Jeigu A. Vaičaitis ir buvo abejingas Australijos dailei, tai kaip ir kiti atvykę dailininkai, kultūrininkai neužsidarė savame pasaulyje, o labai domėjosi pasaulinio garso meno reiškiniais bei dailės istorija. Tą liudija ir jo sukaupta meno albumų biblioteka, ir lankytos tarptautinio pripažinimo sulaukusios parodos (Pablo Piccaso, Henri’o Matisse’o ir kt.).

Apie tai liudija ir A. Vaičaičio draugo, kito Australijos lietuvio kultūrininko, Vlado Jakučio korespondencija, tarp kurios yra ir jų bendra fotografija – prie staliuko iš kairės sėdi Viktoras Simankevičius, A. Vaičaitis ir V. Jakutis (draugai restorane „Lemon Tree“, 1973 metų kovas, fotografavo Vincas Jomantas). V. Jakutis ypač domėjosi visomis meno naujienomis, tradicinėmis ir naujomis grafikos priemonėmis, siųsdavo jas seseriai grafikei Elenai Jakutytei į Kauną. Labai gali būti, kad bičiuliai tuo pačiu metu susidomėjo japonišku popieriumi, apie kurį V. Jakutis daug rašė seseriai.

A. Vaičaičio teptuku pieštos spalvotos abstrakcijos irgi nubėga, susilieja, kontrastuoja būtent ant tokio rankų darbo popieriaus, kuris vietomis nuo vandens pertekliaus banguojasi arba įdumba, kaip pajūrio paviršius, o šalia atsirandančios spalvos sukuria neperprantamą peizažą, tolimą, kaip Australijos krantai, bet kartu ir artimą, kaip pirmasis reikšmingas čia ir dabar brūkšnys.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*