Rss Facebook
2017
Kovas
23
Naujienos
2017 Kovas
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31    

Panirti į upę 0

Vilma Kilinskienė
www.kamane.lt, 2017-03-03

Vasario 23 d. Kauno paveikslų galerijoje atidaryta tapytojo Ryto Jurgelio paroda „Balta upė“. Parodoje eksponuojamas to paties pavadinimo tapybos darbų ciklas ženklina R. Jurgelio 55-metį. Reikšmingo jubiliejaus sulaukęs menininkas šiuo ciklu tarsi įprasmina savo gyvenimiškas ir kūrybines patirtis, apmąsto, įsivertina nueitą kelią.

Išlaikydamas jau ne vienerius metus lydinčią tapybinę būseną, kur ekspresija ir meditacija, atvirumas ir uždarumas susilieja į nedalomą simbiozę, R. Jurgelis visgi šiek tiek keičia savo kūrybinės eigasties trajektoriją: tie, kurie žino menininko kūrybą kaip nuotaikingai įvairiaspalvę, veržlią, dekoratyvią figūrinę tapybą, dabar turės progą panirti į kur kas ramesnius, meditatyvesnius dailininko kūrybinius vandenis. „Baltos upės“ cikle R. Jurgelis ir toliau lieka ištikimas kvadratėliams, savotiškai įkūnijantiems paties menininko gyvenimo būdą – buvimą uždara teritorija, atsiskyrimą nuo sociumo ir kasdienybės. Tik kvadratėlių traktuotė šiuosyk gerokai ramesnė, slėpiningesnė. Neskubėdamas, susikaupęs, kvadratėlis po kvadratėlio R. Jurgelis  plukdo stebėtojus į vidinės sąmonės gelmes, kur teka balta apsivalymo upė. Teka per smegenis, per širdį, per atokiausius vidinius užkaborius, apvalydama ir nuskaidrindama juos iki pirminio tabula rasa. Ir taip kaskart vis iš naujo ir iš naujo, tarsi koks paslaptingas nuolat besikartojantis ritualas.

Įkvepianti muzika

„Kai nueini prie drobės, lyg jau ir žinai, kas bus, bet proceso metu viskas keičiasi... Mano naudojama technologija tokia, kad pirma uždedi, o tada jau lieji dažus ir jie kinta... Taip baltas kartais virsta juodu... Aišku, reikia dar aplink pavaikščiot, prisijaukint“, − apie tapybos procesą pasakoja menininkas. Ir išties, išaugindamas savo tapybą iš tarsi griežtų geometrinių formų (kvadrato), konstruodamas ją lyg struktūrinę dėlionę, R. Jurgelis nėra tik sausas struktūralistas. Jis ir fatalistas, tapybos procese leidžiantis savo kūriniui skleistis savarankiškai, tikėdamas neišvengiama jo lemtimi – vieną dieną nušvisti ir nušviesti viską aplink save. „Baltos upės“ ciklą sunku apibūdinti taikliau nei legendiniu austrų kompozitoriaus A. Vėberno pamąstymu, pabrėžiančiu kūrybos proceso neaprėpiamumą, savaimingumą, nepriklausomybę nuo kūrėjo: Mano kūryba niekad nevyksta taip, kaip aš norėčiau, tiktai taip, kaip man nulemta – kaip aš privalau.

R. Jurgeliui tapant, jo studijoje nuolat skamba muzika. Pastaruoju metu ji daugiausia minimalistinė. Prieš porą metų išgirstas kompozitorius Philipas Glassas, kaip ir jau seniau pamėgtos tibetiečių mantros, labai sustiprino minimalizmo, kaip būtino sakralumo, vidinės švaros elemento, supratimą. To R. Jurgelis pradėjo siekti ir tapyboje, vis labiau pasinerdamas į laiko tėkmės refleksijas ir ankstesnę srauniai ekspresyvią koloristinę traktuotę keisdamas kontempliatyvia  kelione po kur kas ramesnių atspalvių savo vidinės upės vandenis.

Menininką įkvepianti muzika jo studijoje kartais nekeičiama skamba ištisomis savaitėmis nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. „Tiesiog tapydamas aš taip susigyvenu su tuo garsu, kad jis tampa natūralia nebepastebima aplinkos dalimi. Tampa lyg koks rūbas, kuriuo tą akimirką vilkiu.“ Tyloje R. Jurgelis tapo itin retai. Foninė muzika jam reikalinga ne tik pati savaime, bet ir garsams iš sociumo užgožti, atsiriboti nuo gyvenimo už studijos lango, neblaškomam pasinerti į kūrybos aktą. „Sociumo garsai viską sujaukia, o kai fone skamba muzika, ji viską harmonizuoja“, − sako menininkas.

Rožinio maldos

Didelė vaizdinio suvokimo dozė R. Jurgelio tapyboje tenka atskiram kvadratui. Ir drobės dažnai yra kvadrato formos, ir vaizdą sudaro maži kvadratėliai, kuriuos menininkas tarsi rožinio karoliukus kruopščiai veria į siužeto, atstojančio vidinę maldą, giją. „Mano paveikslų kvadratėliai − tai tarsi raidės, žodžiai, iš kurių gimsta pasakojimai, istorijos, maldos, tai nelyginant savotiškas rožinio kalbėjimas, − sako menininkas ir pasineria į prisiminimus: – Viskas prasidėjo nuo paveikslo formato, o vėliau, kokiais 1994-aisiais, ir pats vaizdas pradėjo konstruotis iš kvadratėlių. Bet tai buvo dar tik užuomina, pradžia, galutinai išsigryninusi kokiais 2013-aisiais. Viskas radosi turbūt iš to, kad daugiausia darbų atlikdavau mentele. Mane žavėjo taip išgaunama faktūra. Joje regėjosi glūdinti itin stipri išgyvenimo koncentracija. Tas kvadratėlių „dėliojimas“ mentele man lyg kokia meditacija, emocinė iškrova. Kita vertus, man visuomet norėjosi paslapties. Aš kaip koks antisocialus žmogus, kuriam nereikia kitų, kuriam pakanka savo paveikslų. Ir mano paveikslai tarsi antisocialai, nes jų iš tiesų reikia tik man, daugiau niekam... Kažkaip galvoju paskutiniu metu, kad man, tokiam užsidarėliui, labai svarbu apsibrėžti neliečiamą savo teritoriją, o mano paveikslų kvadratėliai taip pat turi tą apibrėžtą teritoriją, gyvena kiekvienas savo atskirą gyvenimą. Aišku, jie ir bendrauja tarpusavyje, bet kartu kiekvienas išlieka atskiras, išsaugo savo individualumą. Man tai regisi svarbu.“ Šis atskirų kvadratėlių savarankiškumas priartina R. Jurgelio tapybą prie poststruktūralistinių ištarmių, atskleidžiančių kompozicijose slypinčius prieštaravimus, įvariaprasmiškumą. Grynoji spalvos materija, faktūrų, tekstūrų įvairovė, netaisyklingai, laisvai suliejanti mentele užteptų dažų plotus, veda menininko tapybą potapybinės abstrakcijos, spalvos lauko tapybos kryptimi. Kiekvienas kvadratėlis savo lakoniškame koncentrate talpina ištisas jūras prasmių, esmių, turinių, reikšmių…

Upės mitologema: amžino pasikartojimo slėpinys

Jungdamiesi į harmoningą, bet logiškai nesutvarkytą piešinį, nekonstruodami žvilgsniui lengvai atpažįstamų, įvardijamų formų, šie kvadratėliai srūva pro akis įtaigiai ir poetiškai, kurdami pasąmoninį, logiškai neišreiškiamą pasakojimą stebėtojo viduje. Ramus, meditatyvus potėpis drobės paviršiuje išryškina simbolinę kūrinių plotmę: vaizdą konstruojantys kvadratėliai – vienas seniausių ir stipriausių simbolių, kurio geometrinis kodas ir reliatyvus paprastumas užtikrina jų suvokimą, sąveiką su stebėtoju, simbolinę protėvių pasaulio suvokimo raišką. Neatsitiktinai ir pati upė yra svarbus mitologinis simbolis, šventosios topografijos objektas, ženklinantis praeities ir dabarties jungtį. Juk kiekviena upė atsirado iš pirmapradžio vandenyno ir yra ta amžinoji sąsaja su pradžių pradžia, su mūsų visų ištakomis. Upės vandenys siejami su apvalymu, tyrumu, skaidrumu. Šis mitopoetinis kontekstas atveria archetipinius sąmonės sluoksnius. R. Jurgelis savo drobėse iš kvadratėlių audžia ištisą Pasaulio audinį, amžinai kintančiose jo formose atskleisdamas nekintančią esmę – nuolatinį kismą, kuriame glūdi amžino pasikartojimo slėpinys.

Lietuvių sakmėje apie pasaulio sutvėrimą sakoma: „Nebuvo nieko − tik vanduo.“ Be abejo, upės mitologema yra ne tik vietinės, bet ir universalios prasmės. Daugelyje pasaulėkūros mitų, pradedant Vedų kosmogonija, pasaulis randasi iš vandens. Galiausiai ir eschataloginiuose mituose, ypač dažnai indų epuose, viskas vėl užtvindoma vandenimis, kurie pasaulio nesunaikina, o tik grąžina naujam pasikartojimui į pirmapradę būklę.

Erdvė perskaityti tylai

Analizuojant R. Jurgelio kūrybos raidą, akivaizdus jo paveikslų formatų augimas. Pats dailininkas teigia tam tikru metu pajutęs, kad santykinai nedidelio formato kvadratinėse drobėse jo mažieji kvadratėliai ėmė nebesižiūrėti, tapo dar labiau užsidarę, pernelyg izoliuoti, jiems tarsi ėmė trūkti erdvės ir oro augti. Įdomiausia, kad poreikis buvo ne tiek plėstis į horizontą, kiek kilti vertikaliai, dievop. Teko drobes didinti, aukštinti, kad įnoringieji kvadratėliai galėtų „kvėpuoti“ ir „augti“.

Dievas, sakralumas, šventumas nėra tuščios sąvokos R. Jurgelio kūryboje. Savo drąsiausiose vizijose tapytojas svajoja apie šiuolaikinę modernią bažnyčią, kaip apie tinkamiausius namus savo paveikslams. Keletą kūrinių R. Jurgelis jau yra eksponavęs Kretingos bažnyčioje. Jo manymu, šiems kūriniams reikalinga švari, sakrali, netriukšminga erdvė, kad jo balta upė galėtų sroventi, atverdama stebėtojams giliausias savo metafizines ištarmes. Kai žmogus auga − išmoksta kalbėti, o kai bręsta − išmoksta tylėti. Taip ir R. Jurgelio darbuose srauni ekspresija su laiku vis labiau rimsta, pamažu peraugdama į ramią meditatyvią raišką. Menininko nuomone, ramybė, tyla yra iškalbingesnės už daugiažodžiavimą, bet jo tylai „perskaityti“ reikia ir atitinkamos erdvės, ir tam tikros dvasinės būsenos, nusiteikimo. Tai negali įvykti bet kur. Todėl menininkas itin kruopščiai renkasi erdves savo kūriniams. Tik tylioje, švarioje erdvėje balta upė nepraras savo nuskaidrinančių galių, minimų tiek lietuvių tautosakoje, kur Praamžius siunčia į žemę vandenį žmonių nedorybėms nuplauti, tiek Vedose, kur Indrai nudobus Vritrą pasipylė šventi Saravastrės upės vandenys, tiek įvairiuose viso pasaulio mituose.

Nieko nėra baltesnio už juodą

R. Jurgeliui labai svarbu išlikti savitu ir jusliškai įtaigiu kūryboje. „Svarbu kurti taip, kaip jauti tik tu, iki galo nuoširdžiai ir visiškai atsidavusiai. Mentelės judėjimo trajektoriją turi brėžti tavo vidinė tiesa, − teigia kūrėjas ir čia pat papildo: – Gali nebūti jokio siužeto, tik „rašymas dažais“, bet tuo pat metu energetiškai tai bus stipriau už įmantriausią siužetą. Kad kažkas kūriniuose stebėtoją trauktų, juos kuriantį menininką kažkas turi vesti. Tas kažkas, kam nuolankiai atsiduodi, nors galbūt iki galo pats ne visai supranti. Todėl daug kūrybinių sprendimų mano paveiksluose atsiranda nevalingai.“ Daugelio siužetinių ar kompozicinių sprendimų savo drobėse R. Jurgelis negali paaiškinti, nes jie yra ir viskas. Taip tiesiog atsitiko ir taip turi būti.

O upė? „Upė teka ne tik pro šalį… Žiūri į ją ir jauti jos tėkmę kiaurai per save, per sąžinę… Ir taip vis teka ir teka, kol įvyksta apsivalymas, išsigryninimas, kol su laiku bejuostanti balta grįžta į savo pirmapradį skaidrumą. Nors... Kita vertus, −  sako R. Jurgelis, − nieko nėra baltesnio už juodą, niekur nėra tiek spalvų ir tiek paslapties, kiek juodoj…  Man visą laiką norėjosi paslapties. Ir kartu norėjosi teisybės. Kaip malda, kaip teisybė yra tokia, kokia yra, ir viskas, taip ir mano kūryboje. Kai paimu dažą ir užtepu juo kvadratėlį ant plokštumos, tai antro sluoksnio nebededu. Visai nesvarbu, ar tas pirmasis gražus ar ne, ar galbūt jis koks kreivas, ar dalies jo visai nėra. Jis koks išeina, toks jau išeina, ir tik toks jis yra tikras. Nieko čia nereikia gražinti, dailinti, nes pagražinta tiesa nebėra tiesa.“ Šiuolaikinėje dailėje menininkas labiausiai pasigenda takoskyros tarp tikrumo ir netikrumo, o visuomenėje − vidinės tiesos, todėl jo tapybos kūrinių ciklas „Balta upė“ savo idėjiniame lygmenyje yra tarsi savotiškas švaraus tikrumo, nepagražintos tiesos siekis.

 

R. Jurgelio paroda Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki balandžio 2 d.

 

Rimantės Pranciškos Ropytės ir Deivio Slavinsko nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*