Meno burtai 1

Astijus Krauleidis-Vermontas
www.kamane.lt, 2016-04-22

Balandis – turbūt intensyviausias mėnuo galerijose ar muziejuose. Šiuo metu Kauno galerijų salėse galima išvysti jubiliejinių, retrospektyvinių ir gana magiškų reiškinių, panirti į meditaciją, ieškoti šviesos šešėliuose, iš naujo skaityti pasakas, pažvelgti į Kauną kitaip ar susipažinti su kitos šalies menu.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengta Algimanto Švėgždos  jubiliejinė paroda „Mano burtai“ (darbų ekspozicija veiks iki balandžio 24 d.), skirta menininko 75-osioms gimimo metinėms pažymėti. Džiugu, kad 1991–1996 m. A. Švėgžda Kaunui dovanojo 224 savo kūrinius. 1999 m., jau po mirties, dar 22 darbai buvo skirti šiam miestui. Parodoje pristatomi vėlyvieji darbai, kuriuos grafikas A. Švėgžda jau kūrė gyvendamas Vokietijoje. Ekspoziciją papildo mažoji grafika, t. y. estampai, atlikti oforto technika. Lankytojai gali išvysti menininko garsiuosius ciklus „Laiškas mano senelei“ (1988), „Vapsvų lizdai“ (1988), „Mano burtai“ (1988) ar „Trys žiemos mėnesiai“ („Žiemos meditacijos“ (1990–1991). Ekspozicijų erdvėje vyrauja meditatyvinė nuotaika, suteikianti galimybę geriau pažinti A. Švėgždą ir jo užburiančią, abejingų nepaliekančią kūrybą.

Kūriniuose A. Švėgžda mezga ryšį su Rytų filosofija, kuri menininkui leido pažinti ne tik savo vidinį pasaulį, bet ir santykį su Lietuva. Pasak parodos kuratorės Ivetos Dabašinskienės, „Lietuvos dailės istorijos kontekste A. Švėgžda gali „stovėti“ šalia M. K. Čiurlionio ir L. Truikio, kurie savo kūryba taip pat prisilietė prie rytietiškos estetikos, tačiau A. Švėgdža išliko savitas. Analizuojant menininko kūrybą Vokietijos meno kontekste, pirmiausia reiktų tyrinėti šios šalies meno gelmes ir menininkus, su kuriais bendravo A. Švėgžda – šis uždavinys sunkesnis. Tačiau, manau, jog ir šioje šalyje jis išsiskyrė meditacine kontempliacija su kūrybos objektu – gamta. Menininkas išskirtinis ir savo kūrybos „prisilietimu“ prie pagoniškojo prado“[1]. Ypatingi yra A. Švėgždos grafikos darbai, kuriems kurti pasirenkamos minimalios priemonės: popierius, tušas, pieštukas ar tempera. Kaip sakė pats autorius, „tikrasis meistriškumas atsiskleidžia apsiribojus minimaliausiomis meninės išraiškos priemonėmis“[2]. Būtent toks pasirinkimas konstruoja intymų santykį tarp autoriaus ir darbo, tarp žiūrovo ir kūrinio.         

A. Švėgždos kūriniai išsiskiria Vakarų Europos ar Lietuvos kontekste tuo, kad pasirenkama kontempliuoti vieną įvaizdį ar daiktą. Tai gali būti maža medžio šakelė, laukinių gėlių žiedai, virvelės ar vapsvų lizdai. Gamtos detalių reflektavimas žiūrovą priverčia pasinerti į menininko kūrybos savotišką meditaciją, kuri leistų pabėgti nuo chaotiškos tikrovės, kai ekspozicijų erdvėje sustoja laikas, o žvilgsnis nukrypsta į pynes, pabirusius žiedus, šakeles. A. Švėgždos jubiliejinė paroda „Mano burtai“ atveria paslaptingą talentingo menininko pasaulį, kuriame žiūrovas gali susipažinti su darbais, juos apmąstyti arba susikoncentruoti į savo vidinį pasaulį.

Ramybės atmosferą kuria ir vilnietis tapytojas Vytenis Lingys, kurio retrospektyvinė paroda „Šešėlio šviesa“ (veiks iki gegužės 1 d.) Kauno paveikslų galeriją nušviečia tik šiam menininkui būdinga magija ir siurrealistiška nuotaika. Keista, kodėl autorius iškeitė Vilnių į laikinąją sostinę, kur pristato 40 metų nuoseklų kūrybos kelią. Ekspoziciją sudaro niekur kitur neeksponuoti sovietinio laikotarpio, 1976–1991 m., ir naujausi darbai, taip pat piešiniai, rodomas filmas pagal Romo Lileikio ir Kipro Mašanausko „Rekviem“. Be tapybos ir piešinių V. Lingys kūrė scenografijas kino filmams, įvairias dekoracijas ir kostiumus Šiaulių, Kauno, Vilniaus jaunimo ir Sankt Peterburgo teatrams. Apskritai, menininkas – įvairiapusis, intriguojantis, bet nemaištaujantis, kupinas šviesos, kurios šiandien žmogui reikia kuo daugiau. V. Lingys pasirengęs praplėsti žiūrovo mąstymą, supažindinti su šviesa ir įrodyti, kad net tamsus šešėlis turi šviesiąją pusę. Tam puiki galimybė – aplankyti retrospektyvinę parodą ir susipažinti su daugiasluoksniais darbais.

Seniai Kauno paveikslų galerija matė tokią stiprią retrospektyvinę parodą, kuri nuosekliai pristato menininką ir jo kūrybos visumą. Parodą galima suvokti kaip šviesos pliūpsnį. V. Lingys puikiai atpažįstamas meno lauke iš baltos spalvos, siužetiškų paveikslų ir linijos, kuri savotiškai pereina iš vieno tapybos darbo į kitą. „Kiekvienas žinome, kaip atrodo pragaras. Bet kaip atrodo rojus – sunku pasakyti“[3], – sako menininkas. Galima teigti, kad toks yra V. Lingio tikslas – Kauno paveikslų galerijoje pristatyti, kas yra rojus ir kaip jis reprezentuojamas. Viena vertus, autoriaus intencijas galima nuspėti, kita vertus, žiūrovą pastebima šviesa gali sužavėti, o linija – priversti įsitraukti į paveikslo analizę.

Pavyzdžiui, paveiksle „Žydėjimas“ autoriui svarbu linija, kur ji nuves ir galbūt įdomu, į ką yra nukreipta. V. Lingys ryškia spalvų palete ir švelniais potėpiais, balta spalva vedžioja linijas po paveikslo plokštumą, kurioje vietą randa paukščiai, gėlės ar net autoriaus figūra.

Žiūrovui darbai atveria skirtingas temas – moters kultas, gamta, intertekstai į Jeronimą Boschą, metafizika ir abstraktus siurrealizmas. Taip papildoma autoriaus idėja, kad šešėlyje reikia ieškoti šviesos, ją išsaugoti kaip gyvybės, atsinaujinimo ir pozityvumo simbolį. Ryškiomis spalvomis meistriškai papildoma balta, linijos kuria siužetiškus pasakojimus, juos pratęsia. Spalvų paletė įgauna visiškai kitą įtampą baltame fone. Kiekvienas paveikslas, atrodytų, perteikia dalelę magiškos šviesos, kuria žiūrovas ekspozicijų salėje gali mėgautis ir išsinešti su savimi.

Tuo tarpu Gaiva Paprastoji tapybos parodoje „Dienoraščiai apie ateitį“ (veikia Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje iki balandžio 25 d.) pristato tapybos pasakojimus apie ateitį. Pasitelkdama įvaizdžius ir simbolius, menininkė kuria pasakišką nuotaiką, tiksliau magiškąjį realizmą. Pati autorė žiūrovą supažindina su kuriamu pasauliu, kai „menas yra – gali būti – burtai tiek, kiek ateina būtent iš aptartosios mitinės erdvės, kiek kūrėjas yra sąmoningas jos šeimininkas – savu besijaučiantis, įsišaknijęs, laisvai joje judantis – gyvenantis… Apmąstant simbolius, suvokiant pasakos siužetų pirmumą prieš gyvenimą, visu meno priemonių arsenalu galima „pagydyti“ praeitį, sėkmingai užbaigti dabartį, modeliuoti ateitį. Tai galėti, manau, nuo seno yra prigimtinė žmonių teisė ir gyvenimo tikslas“[4]. Autorės tapybos darbai primena pasakų iliustracijas, kada svarbiausia sukurti lengvą nuotaiką, kuri neįpareigotų gilintis į subjekto vidinį pasaulį. Greičiau darbai parodo, koks magiškasis realizmas yra menininkės akimis, ieškoma savitos įvaizdžių raiškos ir jų reikšmės tapybos darbuose.

Tapytoja G. Paprastoji žiūrovui leidžia susipažinti su kūrybos dienoraščiu, pakviečia į erdvę, į kurią ne visiems gali būti leista įžengti. Viena vertus, tapybos darbus kuria suaugęs žmogus, kita vertus, siekiama pabrėžti jautrią vaiko sąmonę. Akcentuojama pasakos iliuzija, kuri gali būti reali ar fiktyvi – tai priklauso nuo žiūrovo ir jo patirties, noro sugrįžti į vaikystę. Kažkodėl autorės darbus norisi sieti su literatūriniais pasakojimais, nors tai vizuali tapyba (pasirenkami metaforiški pavadinimai „Taikos pypkė“, „Žvaigždžių visata“, „Atsibunda miegoję kariai“ ar „Gyvenimo virsmas“). Kiekvieną paveikslą galima suvokti kaip tapytojos G. Paprastosios dienoraščio, kuriame reflektuojama ne praeitis, bet konstruojama pasakiška ateitis, dalį.

Praeities laikas aktualus tapytojui Rimvydui Alechnavičiui, kuris Kauno menininkų namuose surengė parodą „Retro pulsas“ (darbų ekspozicija veiks iki balandžio 22 d.). Autorius iš dabarties laikinai pereina į praeitį ir ją prisimena per tapybos darbus (lot. retro – atgal), akcentuodamas Kauną ir jo mikrorajonų architektūrą. Darbuose nesiekiama sukelti ekspresyvų įspūdį, bet pabrėžiamas nuoširdumas ir bendruomeniškumas, kuris žavi parodos lankytojus. Autorius lyg fotografas paveiksluose per pakreiptą / iškreiptą vaizdą žiūrovui perteikia savo supratimą apie miestą, kuriame gyvena ir dirba. R. Alechnavičiui įdomu, kas mieste gyvena ir koks jo veidas, kaip žmonės supranta vienas kitą, kokie simboliai esti giliai įstrigę žmogaus mąstyme. Juk retai pagalvojame, koks Kaunas buvo prieš kelis metus.

Darbų ekspoziciją galėtume išskirti į dvi dalis: menininko žvilgsnis į miestą (paveikslai „Žiema Šančiuose“, „Vilijampolės gaisrinė“, „Žaliakalnio funikulierius“ ar „Vokiečių gatvė“) ir žvilgsnis į žmogų, jo gyvenimą ir mirtį (paveikslai „Kaimyno Antano triukas“, „Laidotuvės Vilijampolėjė“ ar „Stasinės Žaliakalnyje“). Taip pat parodą galima apžiūrėti nuosekliai, atidžiai tyrinėti kiekvieną paveikslą. Tapybos darbuose autorius vaizduoja ir tokius Kauno miesto objektus, kurių dabar nebėra (pvz., Vilijampolės gaisrinė), ir objektus, kurie yra radę aiškią vietą mūsų kasdieniame gyvenime (funikulierius). Siekia mums, žiūrovams, parodyti jų reikšmę ir praeityje, ir dabartyje. Menininkui svarbios detalės, kuriančios vizualųjį pasakojimą (funikulierius, gatvė ar namas). Pasirenkamos minimalios, bet įtaigios raiškos priemonės, leidžiančios žiūrovui pažinti Kauną, jo skirtingas puses. R. Alechnavičius nesiekia įmantrumo ir išskirtinumo, drąsiai parodo tapybos darbuose savo požiūrį į Kauno miestą, kurį paveikia žmogus.

Pažinimas svarbus ir Gruzijos menininkui Guram Khetsuriani, kuris pristato savo darbus Gruzijos meno ir skonio namuose (paroda veiks iki balandžio 30 d.). Autoriui svarbu tapybos darbuose įprasminti tai, ko po kelių metų ar akimirkų gali nebelikti, atkreipti žmogaus dėmesį į naikinamus pastatus ar niokojamą gamtą. Juk tai gyvenimas, kurį turėtume gyventi prasmingai ir drauge pagalvoti apie ateitį, ypač pasekmes. „Gyvenimas žavus, kai jį mylime, mylime visa, kas gyva, kas jauna, kas auga, džiaugiamės artimu. Meilė niekada niekur nuo mūsų nesislepia. Ji aplink mus ir mumyse. Tik mes dažnai nuo jos slepiamės. Kuomet mes nesislapstysime nuo jos, tuomet viskas bus gerai...“[5], – teigia tapytojas, pristatantis įvairaus stiliaus darbus, perteikiančius gruzinišką nuotaiką, ypač meno estetiką, kuri remiasi kontrasto principu – tamsu-ryšku.

G. Khetsuriani jautriai išgyvena gamtos, aplinkos pokyčius, kada griaunami namai ir sodybos, kai nesiekiama išsaugoti istorijos ateities kartoms (paveikslas „Namas Lečchumi“). Prisimenama praeitis, kuri perteikiama tapybos darbuose. Autoriaus sąmonė nuolat aktyvi: jis gali ekspresyviai išreikšti jautrų išgyvenimą, pasirinkti įvairų koloritą, siekti ryškaus potėpio ir taip intriguoti žiūrovą, kurti mirgėjimo įspūdį. „Kuomet aš matau apleistus namus ar griuvėsius, tuoj pat įsivaizduoju čia vykusį gyvenimą. Net jeigu viskas atrodo absoliučiai mirę ir sunykę, vis dar matau žmones, vaikščiojančius po kiemą, besisukiojančius po namus, dirbančius, žaidžiančius su vaikais, girdžiu jų pokalbius, barnius, juoką, dainas. Kartais žmonės bijo apleistų pastatų – mano vaizduotei jie atveria neregėtas platybes ir grožį“[6], – pasakoja menininkas, kuris lyg magas per tapybos darbus leidžia susipažinti ne tik su Gruzijos dabartimi, bet ir negilia praeitimi.

_______________

[1] Iš teksto autoriaus pokalbio su parodos kuratore Iveta Dabašinskiene.

[2] Citata iš parodos anotacijos. Tekstą parengė kuratorė Iveta Dabašinskienė.

[3] Citata iš parodos anotacijos.

[4] Gaiva Paprastoji. Mitinės erdvės pulsavimai. „Šiaurės Atėnai“ (2014 03 18). Prieiga internete: http://www.satenai.lt/2014/03/18/mitines-erdves-pulsavimai/.

[5] Citata iš parodos anotacijos. Tekstą parengė Kristina Baranauskaitė.

[6] Ten pat.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*