Rss Facebook
2017
Gruodis
18
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Istorinė stiklo dizaino paroda „Prieš vakar. Išnarplioti“ festivalyje „Vitrum Balticum VII“ 0

Raimonda Kogelytė
www.kamane.lt, 2017-10-11

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje eksponuojama viena iš tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum Balticum VII“ parodų – pramoninio ir studijinio stiklo dizaino istorinė kolekcija „Prieš vakar. Išnarplioti“. Šį kartą festivalyje siekta atskleisti ne tik šiuolaikines stiklo tendencijas, bet ir norėta visuomenę supažindinti su stiklo meno praeities reiškiniais. A. Žmuidzinavičiaus muziejuje surengta paroda kaip tik ir atspindi sovietinio laikotarpio funkcionalaus stiklo kūrimo ir meninės specifikos etapą Lietuvoje. Beveik visi čia rodomi stiklo pavyzdžiai (servizai, vazos, dekoratyviniai akcentai) yra susieti su stiklo meno mokyklos gimimu ir plėtote Kaune – stiklo darbai įgyvendinti Kauno „Aleksoto“ stiklo fabrike, juos kūrė Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo (dabar – Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas) mokiniai ir Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Kauno fakulteto stiklo specialybės studentai. Šių mokyklų fonduose saugomi originalūs kūriniai bei projektai ir demonstruojami parodoje. Taip pat savo darbus, įgyvendintus jau po studijų baigimo, parodai paskolino žinomi stiklo dailininkai Ričardas ir Viktorija Anskaičiai, Sigita Grabliauskaitė, Artūras ir Daina Rimkevičiai, Edmundas Unguraitis ir kiti. Vis dėlto, rengiant parodą, nepavyko atskleisti kai kurių stiklo darbų autorystės, tad tikimasi tai išnarplioti ateityje.

Stiklo kūrinius ekspozicijoje siekta pateikti  kuo įtaigiau, organiškiau su interjeru. Dėl šios priežasties funkcionalių indų eksponavimui pasitelkti sovietinio laikotarpio baldai iš Dainiaus Lanausko kolekcijos ir taip sukurta savotiška gyvenamoji aplinka. Parodos istorinis kontekstas apima XX a. aštuntąjį–devintąjį dešimtmečius, o jos pateikimo principas primena sovietinį butą ir studentišką akademinę peržiūrą.

Pirmiausia norisi nubrėžti minėto laikotarpio užsienio ir Lietuvos dizaino (ypač stiklo) raidos punktyrus ir taip parodą pristatyti istoriniame kontekste.

XX a. aštuntąjį–devintąjį dešimtmečius užsienyje galima pavadinti masinio pramoninio dizaino įsitvirtinimo etapu, nes tuo metu ypač reikšminga tapo pramonės dizainerių, suformavusių ir išplėtojusių įvairių šalių fabrikų stiklo gaminių įvaizdį, veikla. Sovietiniuose kraštuose, kuriems priklausė ir Lietuva, dėmesys dizainui šiuo laikmečiu taip pat išaugo: įvairios dekoratyvinės dailės sritys pradėtos vertinti, įžvelgiant jų specifinius bruožus, pabrėžiant vaizduojamosios ir taikomosios dailės skirtumus, atspindint šiuolaikiškesnį, organiškesnį dirbinių pavidalą, ir netgi prisimenant regioninius daikto formos ieškojimus.

Buvo išplėtotas su funkcionalumu, meno pritaikomumu gyvenimui susietas judėjimas „Dailę – buičiai“. Jis suvienijo visų sričių taikomosios dailės kūrėjus ir paskatino visuotinį daiktinės aplinkos posūkį vyraujančio XX a. stiliaus – funkcionalizmo link. Funkcionalizmo estetika lėmė ne tik užsienio, bet ir sovietinės dekoratyvinės dailės modernėjimą, skatino naujovišką dizaino kūrinių stilistiką, kuriai įtakos turėjo šie bruožai: formų lakoniškumas, geometriškumas, saikingumo siekis. Šiuos bruožus parodoje galime matyti ne tik daugelyje projektų, bet ir konkrečių stiklo kūrinių ar netgi baldų pavyzdžiuose, nes šiuolaikiškos stilizacijos, komponavimo principai ir formos pasikartojo visose (tai pat ir architektūros ar baldų) srityse. Todėl tarp parodoje savotiškais postamentais stiklo dirbiniams tapusių baldų ir ant jų eksponuojamų stiklo vazų matomos stilistinės sąšaukos.

XX a. aštuntajame–devintajame dešimtmetyje Lietuvoje taikomosios dailės studijas baigę menininkai stipriai papildė dailės kombinatų ar gamyklų darbuotojų gretas. Jų dėka pramonės srityje pradėjo ryškėti nauji meninės kaitos bruožai, susiję su kūrinių standartiškumu, tiražavimu, o, kita vertus, meninio vaizdo profesionalėjimu, dekoro ir formų modernėjimu. Palaipsniui šis procesas atėjo ir į lietuviškuosius stiklo fabrikus, veikusius Vilniuje, Panevėžyje ir Kaune, Aleksote.

Tiesa, profesionalūs meistrai ir dailininkai dėl Lietuvoje itin pamažu susiformavusios stiklo mokyklos ir čia paruoštų specialistų stygiaus fabrikuose pradėjo dirbti gana vėlai. Pristatant stiklo mokyklos situaciją, žinotina, kad meninio stiklo studijos Vilniuje ir Kaune steigtos net keletą kartų, tačiau šie fragmentiški bandymai neturėjo ilgalaikio tęstinumo. Todėl ilgą laiką Lietuvoje stiklininkų tebuvo vienetai (kai kurie iš jų studijavo ir kūrė Estijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje). Pirmųjų profesionalių dailininkų atėjimas į „Aleksoto“ stiklo fabriką siejamas su unikalia Ušinskų šeimos veikla jame. Situacija kiek pagerėjo aštuntajame dešimtmetyje, kuomet stiklo meistro specialybė pradėta dėstyti jau minėtame Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume. Jo mokiniai savo įgūdžius tobulino „Aleksote“, o baigę technikumą stiklo meistrais buvo paskiriami dirbti į fabriką. (Šios mokyklos absolventų diplominių darbų projektai dėstytojos Sigitos Grabliauskaitės dėka yra išsaugoti technikumo tęstinumą turinčio J. Vienožinskio menų fakulteto fonduose ir šiuo metu eksponuojami parodoje „Prieš vakar. Išnarplioti“.)

Kiek vėliau, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, meninio stiklo specialybė įsteigta anuometiniame Vilniaus dailės instituto Kauno filiale. VDI Kauno filialas tada formuotas kaip pramoninės dailės fakultetas, besiorientuojantis į dizaino specifiką, tad čia ir nuspręsta rengti dizainerius, galinčius dirbti stiklo gamyklose. Kadangi bazės karštam stiklui apdirbti pačiame institute tuo metu nebuvo, tai praktiniai užsiėmimai studentams vyko „Aleksoto“ stiklo fabrike (kartais ir kitose Lietuvos bei kaimyninių šalių stiklo gamyklose). Taigi „Aleksoto“ fabrike po studijų baigimo dailininkais ir meistrais gavę paskyrimus dirbo šiandien gerai žinomi ir šioje parodoje dalyvaujantys kūrėjai: Valmantas Gutauskas, Edmundas Unguraitis, Ričardas Anskaitis, Česlovas Gibovskis ir kiti. Stiklo technologės pareigas ėjo parodai „Prieš vakar. Išnarplioti“ darbų kolekciją paskolinusi Emilija Strazdienė.

Grįžtant prie tolesnės stiklo mokyklos Lietuvoje situacijos, aktualu priminti, kad netgi devintajame dešimtmetyje Kauno Pramoninės dailės fakultete mokymo kryptis ir atmosfera buvo ideologizuota, griežtai taikomoji. Tai koregavo mokymo programas ir studijų užduotis visą laiką orientavo į utilitarią stiklo dirbinių specifiką.

Dėstymo pagrindu buvo pasirenkami uždaviniai, atitinkantys pramonės poreikius, funkcionalaus stiklo pobūdį: buvo projektuojamos vazos, dekoratyvinės stiklo plokštės, įvairūs (vaisvandenių, kokteilių, stipriųjų gėrimų, maisto produktų indų) servizai, sietynai. Šiuos darbus vedė stiklo dizainerio specializaciją turėjęs dėstytojas Alfonsas Binkis. Keli tokio pobūdžio dirbiniai eksponuojami ir šioje parodoje, pavyzdžiui, galime matyti Remigijaus Kriuko, Elonos Jagelavičienės, Edmundo Unguraičio diplominius darbus.

Minėtiems diplominiams darbams buvo gaunami konkretūs užsakymai (barai, kavinės užsisakydavo taurių komplektus, valstybinės visuomeninės įstaigos – šviestuvus, vazų ansamblius). O kadangi iki devintojo dešimtmečio vidurio pritaikomumas lietuvių dekoratyvinei dailei buvo gana aktualus, nes pramoninių prekių (stiklo indų, šviestuvų) pasiūla sovietmečiu buvo ribota ir jų trūko, tai originalesnius daiktus užsakovai vertino ir jų itin pageidavo.

Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje tiek dėstytojų, tiek ir studentų mokomuosiuose uždaviniuose jau pastebėtas didesnis siekis išsilaisvinti iš funkcionalios charakteristikos ir išbandyti labiau vaizduojamojo pobūdžio stiklo plastikos kūrimo kelią (parodoje šį reiškinį atspindi Artūro Rimkevičiaus plastiniai eksperimentai, dailininko įgyvendinti jau baigus mokslus).

Šiam keliui įtakos turėjo ir tuo metu populiari čekų ir slovakų abstraktaus stiklo pakraipa, kurią Lietuvoje labiausiai atskleidė laisviau prieinamas čekų žurnalas Glass Rewiew. Čekų ir slovakų stiklo meninį vaizdą lėmė geometriškos kūrinio formos, optiniai lūžiai, skaidrumo, blizgumo savybės. Tokius abstrakčius stiklo kūrinius Lietuvoje buvo galima traktuoti kaip neutralius prizus ar dekoratyvinius akcentus, skirtus aplinkai papuošti. Šis paaiškinimas turėjo nukreipti meno ideologijos saugotojų dėmesį ir VDI KF mokymo programą palaipsniui papildyti nefunkcionalių, dekoratyvių daiktų ar netgi skulptūrų kūrimo uždaviniais. Mokslus baigę jaunieji stiklo menininkai, be abejonės, norėjo žengti šiuo keliu, praplėsti stiklo formų, medžiagiškumo ir technologijų sampratą.

Pasikeitus ideologinei ir kultūrinei situacijai, dešimtojo dešimtmečio pradžioje stiklo specialybės mokymo programoje atsisakyta pramoninės dailės pakraipos. Daugiau naujovių atsirado į fakultetą atėjus dirbti to paties instituto absolventams Valmantui Gutauskui ir Arūnui Daugėlai.

Nors jie buvo dar jauni menininkai, bet jau pasižymėję kaip praktikai, kurį laiką dirbę dizaineriais „Aleksoto“ fabrike. Dėstydami šie dailininkai siekė plėtoti nuo fabrikinės gamybos nepriklausomą studijinio stiklo judėjimą, studentams skyrė naujas užduotis, patys ėmėsi kurti skulptūrinį stiklą (vieną tokio pobūdžio A. Daugėlos studentės pūsto stiklo kūrinį galime matyti ir šioje parodoje).

1995–1996 metais Kauno dailės fakultete pagaliau buvo įsteigta profesionali dirbtuvė. Ji stipriai pagerino stiklo specialybės studentų mokymosi sąlygas, nulėmė kur kas originalesnę medžiagiškąją kūrinių išraišką, paskatino meninio stiklo įvairovę. Savo institucinę priklausomybę ir pavadinimą ne kartą pakeitusiame S. Žuko taikomosios dailės technikume taip pat dvelkė nauji, panašios pakraipos vėjai (tą įrodė, pavyzdžiui, Raimundo Krukonio diplominis darbas – natūralaus dydžio lova su pūsto stiklo žmogaus figūra).

Taigi parodoje apsilankęs žiūrovas neabejotinai gali pamatyti ir įvertinti sovietmečiu ir Nepriklausomybės pradžioje vykusią Lietuvos meninio stiklą kaitą.

 

Straipsnio autorės ir dailininkų nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*