Rss Facebook
2017
Rugsėjis
21
Naujienos
2017 Rugsėjis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Gyvi prisiminimai: XX a. Lietuvos knygų iliustracijų paroda 0

Kristina Budrytė-Genevičė
www.kamane.lt, 2017-09-07

Su pasimėgavimu laukiu istorinių dailės parodų Lietuvoje, ypač, kai savo fondus atveria muziejai, tada jau žinai, kad bus ne atsitiktinai parodytas vienas ar kitas kūrinys.

Visą vasarą ir dar iki rugsėjo 17 d. M. Žilinsko dailės galerijoje bus eksponuojama XX a. Lietuvos knygų iliustracijų paroda „Šiltas prisiminimas“. Tai – iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus grafikos (iliustracijų piešinių ir projektų) rinkinio rodomi įdomiausi XX a. kūriniai. Piešiniai, spaudai paruoštos iliustracijos ar netgi eskizai – visi grafikos projektai eksponuojami įrėminti, dažnai atskirai, kaip baigtiniai paveikslai. Reprezentuojami jie ne kaip eiliniai šaltiniai ar dokumentai, bet kaip meno kūriniai, padedantys sukelti emocingus prisiminimus. Būtent taip galime traktuoti parodos esmę.

Tiesa, ekspoziciją pradeda tarpukario laikų leistos knygos, pagarbiai padėtos po stiklu. Bene daugiausiai tai Telesforo Kulakausko knygų viršeliai, ne veltui jis tituluojamas kaip per trumpą laiką (nuo studijų baigimo, 1933 metų iki II-ojo pasaulinio karo pradžios) sukūręs daugiausiai knygos viršelių, apie jį daug rašė menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė. T. Kulakausko 4 dešimtmetis keitėsi nuo modernistinio stiliaus su konstruktyvizmo elementais (buvo „Ars“ narys), per romantišką art deco šydą iki galiausiai nusistovėjusio neotradicionalizmo ir neoklasicizmo. Pamačius daugelį šio grafiko knygos pavyzdžių, galima pajusti, kad sovietmečiu kūrę knygų viršelių meistrai perėmė T. Kulakausko vėlyvąją stilistiką ir bandė įlieti kaip gyvo vandens lašelį į vienintelį oficialų socrealizmo (parodoje nėra tokių pavyzdžių) stilių. Jeigu jaunesnieji grafikai netiesiogiai mokėsi iš T. Kulakausko (jis greitai buvo išmestas iš Kauno dailės instituto, 1948 m.), tai iš Antano Kučo (rodomo parodoje) daugelis mokėsi tiesiogiai, vadino jį tiesiog „knygos meno dievu“. A. Kučas turėjo savąją knygos, kaip gyvo organizmo teoriją, su pradžia ir pabaiga, ir skleidė tą kultūrą tarp grafikos pasekėjų. Taip atsirado Albinos Makūnaitės, Aspazijos Surgailienės ir kt. nesumaišoma maniera kurtos knygos vaikams, nestokojančios kokybės ir meno.

Galima parodą žiūrėti ir kitaip – pripratusiems prie sovietmečio knygų, verta ieškoti po tarpukario į Vakarus pasitraukusių dailininkų iliustracijų. Jei po Nepriklausomybės atkūrimo jos buvo rodomos įvairiose parodose, tai namuose turbūt ne dažnas knygų mylėtojas turėdavo šių retenybių, pvz., Viktoro Petravičiaus (eksponuojamos iliustracijos knygai „Gulbė karaliaus pati“, 1937), Vaclovo Rato-Rataiskio (pvz., iliustracijos liaudies pasakai „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. 1947–1949 m., Augsburgas) apipavidalintų, iliustruotų knygų. Išimtis Vytauto Kazimiero Jonyno iliustracijos, pvz., „Jaunojo Verterio kančios“. Knyga buvo išleista sovietmečiu (1963 m.), ir dažną moksleivį, kol ji buvo privalomos literatūros sąraše, neramino ne tik pati istorija, bet ir griežtos, bekompromisių linijų iliustracijos (V. K. Jonyno sukurtos 1943–1947 m. J. V. Getės romanui „Jaunojo Verterio kančios“).

Nereiktų nuvertinti ir parodos kampe paliktų žvėrelių piešinių (pvz., Valdo Jankausko viršelio projektas ir iliustracijos Gedimino Isoko knygai „Žvėrys ir žvėreliai“, 1964 m.). V. Jankauskas netgi mažai pažįstamų dailininkų buvo vadintas piešėju-legenda, nors jis buvo tapytojas, bet visi prisimena jo stiprų piešinį. Išties, pasižiūrėjus į beveik iš nieko (iš kelių akvarele palietų atspalvių dėmių ir palikto balto lapo) kuriamus žvėrių stilizuotus piešinius, idėjų galėtų pasisemti ir šiuolaikinių ženklų, logotipų kūrėjai.

Čia bandžiau pradėti bent kelias prisiminimų istorijas, jos nutrūkdavo, prasidėdavo kitos, dauguma jų net nepradėta, nes norėtųsi rašyti atskira tema (pvz., Vinco Kisarausko kūriniai). Taip ir atidarymo metu buvo išsakytas kvietimas bežiūrint parodą tuos „šiltus prisiminimus“ atgaivinti, užrašyti paliktoje knygoje. Toks būtų ir bendras ekspozicijos perskaitymo raktas – praėjusio amžiaus skirtingų grafikos meistrų iliustracijų prisiminimas: jei ir ne visi kūriniai iškart atsiskleis, tai bent geriau pažinta arba suintrigavusi jų dalis tikrai palies savus lankytojus atminimų galia. Parodą taip ir bandyta sudėlioti: pagal dešimtmečius, atskirus laikotarpius, bet be aiškesnių nuorodų, iš kurių autorių buvo mokytasi, o kurie nuėjo užmarštin, ar yra tarp šių pavyzdžių meno išsišokėlių, ar daugiau tradicinių pažiūrų dailininkų?

Tiesa, atidarymo metu buvo atsiribota nuo menotyrinio aspekto, teigiant, kad daugiau žiūrėta estetinio vaizdo. Todėl galima numanyti, kad tai muziejaus grafikos skyriaus retrospektyvinė savo lobių peržiūra, parodant geriausius bandymus, garsiausias pavardes.

Galbūt bendrą XX a. iliustracijų situaciją pagelbės paaiškinti lankytojų prisiminimų paviešinimas: jau pradėta jų užrašus skelbti per muziejaus socialinius tinklus. Tik reikėtų šalia atsitiktinių lankytojų „priverstinai“ paimti interviu ir iš grafikos meno lauko specialistų, grafikos istorijos žinovų, pačių muziejininkų, taip šie prisiminimai kokybiškai pasipildytų. Dar daug yra nutylėtų istorijų apie dailininko sugalvotą idėją, jos išpildymą, spaustuvės poziciją, kai kurios jų sugulę į dienoraščius ir kt. nespausdintus šaltinius.

Įdomi ir kūrybos procedūra, ir tolimesni veiksmai, juk vaizdingos iliustracijos nueitas kelias kartais pabaigoje sudulkėdavo negrįžtamai, t. y. spaustuvėje jį visiškai pakeisdavo nepiktavališkai, dėl prastų techninių galimybių. Tai būtų galima pamatyti, jeigu parodoje būtų sugretinta dailininko kontrastingi ryškūs projektai ir knygos lape atspausta blanki iliustracija (pvz., tik dabar pamačius Stasio Eidrigevičiaus spalvas, supratau, ko neteko sovietinė Eduardo Mieželaičio „Miško pasaka“, išleista 1980 m.).

Netgi fragmentiškai su spaustuvėmis, leidyklomis dirbę grafikai turi ką papasakoti apie šį žanrą (pvz., Romualdas Čarna, Edmundas Saladžius), taigi, galima tik įsivaizduoti, kokios efektingos istorijos slypi Birutės Žilytės-Steponavičienės ir kt., dar gyvų knygos dailininkų – iliustratorių atmintyje. Tikiuosi, ši paroda įkvėps kuratorius ir toliau rinkti ir skleisti prisiminimus apie tai. Tebūna šie prisiminimai nenutrūkstantys, išraiškingi, kaip ir pati XX a. grafika, kaip ir, beje, įspūdingai parodai paruoštas video darbas (VDA Kauno fakulteto Grafikos katedra, Aurimas Švedas ir kt.), kuris čia ir dabar animavo daugelį ką tik matytų įrėmintų grafikos vaizdų. Ir čia pat Arvydo Každailio Kolumbo karavelės iš „Laivai ir jūrininkai“ (parašyta Aloyzo Každailio, išleista 1979 m.) pradėjo plaukti.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*