Arvydas Žalpys: „Esu už šiuolaikiškumą parodų ekspozicijose“ 5

Parengė Neringa Krikščiūnaitė
www.kamane.lt, 2015-05-25

Kauno „Meno parko“ galerijoje balandį – gegužę veikusioje parodoje „Pasakojimai. Tas žmogus. (Neparašyta biografija)“ menininkas, kuratorius ir galerijos direktorius Arvydas Žalpys kalbėjo ne tik apie save, savo jausenas ir būsenas, ankstesnius ir dabartinius kūrybinius ieškojimus, tačiau ir stipriai niuansavo šiandienės kultūros situacijas. Ši menininko paroda buvo lyg vaiskus dangus po nuobodžios lietingos dienos. Parodoje eksponuoti kūriniai – nuo baltų tuščių įrėmintų lapų iki vaizdo dokumentacijų – kūrė pasakojimą nuo praeities, dabarties įvykių iki asmeninių ateities planų. Pokalbis su A. Žalpiu – apie pastarąją parodą, kūrybą, įtakas, šiuolaikinio ir šiandienio meno skirtumus, eksperimentavimą dabartinėje mūsų kultūroje.

Esate menininkas, kuratorius, galerijos „Meno parkas“ direktorius, vykdote įvairius projektus, dalyvaujate meno mugėse. Kaip viską spėjate ir ar nuo to nenukenčia Jūsų, kaip menininko, kūrybinis laikas?

Nukenčia. Laiko kūrybai turiu ne tiek, kiek norėtųsi. Tačiau toks buvo mano sprendimas – pasirinkau darbą galerijoje, suvokdamas, kad laiko tam reikės paaukoti daug ir tai teks daryti kūrybai skirto laiko sąskaita. Iš kitos pusės – niekada nesiejau kūrybinio darbo laiko su kasdieniu darbu nuo ankstyvo ryto studijoje (nors nemaža dalis menininkų taip ir daro). Be to, tas laiko trūkumas nėra toks jau blogas – viskas juk keičiasi. Pasikeitė ir mano mąstymo būdas, ir darbai. Žvelgdamas iš savo pozicijos, netgi sakyčiau, jog tai man tik į gerą. Viskas koncentruočiau, konceptualiau. Galiu daugiau koncentruotis į mąstymą, idėjų darbams generavimą. Tai darau net vairuodamas automobilį ar kažkur eidamas. Eskizų ir užrašų sąsiuvinis (ar mažas bloknotėlis) visada su manimi staiga gimusioms mintims užsirašyti. Ir tuose užrašuose pinasi viskas – eskizai, tekstai, pastabos, mintys ir kt.

Taigi, negalėdamas dirbtuvėje praleisti daug laiko, joje dirbu labai koncentruotai, įgyvendinu jau apmąstytus dalykus. Manau, tai gerai daugeliu aspektų: nereikia mašinaliai kurti darbų (o tokių pavyzdžių yra daug), be to, neturiu galybės darbų, kuriuos vėliau reikėtų sandėliuoti lentynose, nežinant, ar kada nors jie bus ištraukti į dienos šviesą. Taigi, su laiko stoka kūrybai jau esu susitaikęs. Žinoma, būna akimirkų, kuomet ypač jaučiu laiko stoką ir kartais tai neigiamai veikia vidinę būseną. Vis dėlto visas mano darbas (ne tik kūrybinis) yra susijęs su kūryba – bendradarbiavimas su menininkais, projektų įgyvendinimai, parodų kuravimai – tai yra išplėstas, dar atsakingesnis ir darbo požiūriu reiklesnis procesas. Ir tai yra kūrybinis procesas.

Parodoje „Pasakojimai. Tas žmogus. (Neparašyta biografija)“ save įvardijote kaip „Tas žmogus“. Kodėl nesukonkretinote savo asmens?

Žinoma, parodoje kalbu apie save. Ir, manau, tai visiškai aišku. Bet... Šioje parodoje kalbama ir apie projektus, ir apie kultūros situaciją, ir apie visa tai, ką analizuoju ir su kuo susiduriu. Noriu pasakyti, kad tokioje situacijoje gali atsirasti kiekvienas asmuo – ir kuratorius, ir menininkas, ir vadovas. Parodoje rodoma medžiaga, viena vertus, yra ir unikali, ir tiesiogiai susieta su manimi (nes viskas filmuota mano paties, mano parašyti tekstai, mano paties montuoti vaizdo kadrai). Bet į tai reikia žiūrėti kaip į tam tikrą apibendrinimą, „vaizdą“ ar situaciją. Todėl įvardijimas „Tas žmogus“ nėra atsitiktinis pasirinkimas.

Nes laviruojama tais pačiais įvaizdžiais, darbo struktūra?

Taip. Ne paslaptis, kad kuratorių (kuratorių-menininkų) darbe yra labai daug panašių situacijų. Norėjau, kad tas, kuris ateis į parodą ir bandys joje giliau susivokti bei suvokti, apie ką ji, suprastų, kad „Tas žmogus“ galiu būti ir ne aš, o kitas asmuo – menininkas, kuratorius, galerijos ar muziejaus vadovas ir pan.

Pareinant prie parodos erdvės ir kūrinių išdėstymo – kūriniai buvo išdėstyti panašiai kaip lipnūs lapeliai, turintys ką nors priminti. Ant grindų vienas šalia kito sudėlioti televizoriai pratęsė šią mintį. Tarsi viskas, kas rodoma, būtų dokumentuojama. Tai tarsi Jūsų asmeninė dokumentacija?

Taip – tai mano asmeninė dokumentacija, bet ne asmeniškai apie mane patį. Kiekviena paroda turi savo apmąstytą idėją. Šios mano parodos koncepcija, sakyčiau, labai aiški. Viskas rodoma kaip tam tikros knygos dalis. Knygos, kuri turi dar tik paskirus puslapius, paskiras temas (skyrius) ir pan. Tai lyg paskiri baigti ir nebaigti puslapiai (lapai), iš kurių formuojama knyga (procesas dar tik vyksta ir visos knygos dar nematyti). Yra viena, yra kita dalis. Yra vaizdai (iliustracijos), kurių dabar daugiau nei teksto (kaip mūsų mėgstamose vaikystės knygelėse). Bet tokio tipo knyga gal ir turėtų (gal taip ir bus) būti daugiau paremta vaizdu nei tekstu. Juk gal vaizdas bus įtaigesnis nei tekstas?

Aš labai bijojau, kad paroda netaptų mano veiklos ataskaita – paroda beveik sutapo su 60-uoju gimtadieniu. Labai jau mes įpratę tokiais atvejais rengti apžvalgines, retrospektyvines ir panašias parodas. Man tai asocijuojasi su suvokimu, jog po tokių „ataskaitinių-jubiliejinių“ parodų menininkas „išeina“. Taigi bijojau ir siekiau išvengti nuoseklaus, šiuo atveju man nuobodaus ir baigtinio pasakojimo (kiek ir kaip pavyko – sprendžiu ne vien aš). Parodoje rodau procesą, kuris apima praeitį, kurią siekiu įvardyti kaip dabartį, aktualią būtent čia, būtent dabar, noriu sakyti, jog šis procesas nėra užbaigtas, tai procesas, kuris vis dar vyksta.

A. Žalpio parodos „Pasakojimai. Tas žmogus. (Neparašyta biografija)“ fragmentas. A. Žalpio nuotr.

Ekspozicijos dvi dalys – tai mano jau minėtos „nepadarytos“ (specialiai nenaudoju žodžio „neparašytos“) vaizdinių knygos dalys. Viena ekspozicijos dalis susijusi su manimi, kaip su kūrėju, antra – su mano visa veikla, kultūros situacija ir t. t.

Laiptinės erdvė, kurioje eksponuoju savo, kaip kūrėjo, parodos dalį – tai tarsi mano mažas kampelis, kuris mane supa, kuris man labai artimas, kuris suteikia pašaliniams šiek tiek informacijos apie mano kūrybinę virtuvę ir kai kuriuos kūrinius, šiek tiek biografinių etiudų, politinių įsitikinimų ir pan. Eksponuojamas vienas kitas originalas. Tapybos mažai, viskas – tarsi dokumentavimo medžiaga kažkokiam leidiniui. Labiau įsigilinus į šią parodos dalį, galima pamatyti, kad kiekvienas kūrinys žymi tam tikrą mano kūrybinį periodą. Šios dalies tekstai – pavadinimai – nėra nuorodos į visos parodos prasmę, tai veikiau pastabos, turinčios pagelbėti „perskaityti“ tai, kas buvo siekiama pasakyti būtent tokia ekspozicija ir tokiu turiniu. Pavyzdžiui, kaip tapyba perėjo į kitus dalykus, nes visą laiką baiminuosi, kad tik kūryboje neatsirastų monotonijos.

Kaip jau kalbėjome, daug laiko skiriu darbui su kitais menininkais, tad tos kūrybinės monotonijos esu persisotinęs. Daug menininkų, ypač tapytojų, tampa monotoniški – jų kūryboje atsiranda mašinalumo. Čia galima būtų ilgai kalbėti apie daugybę metų besitęsiančią abstrahuotą, ekspresyvią tapybą.

Taigi nedidelėje ekspozicijoje dokumentiniais vaizdais kalbu apie eksperimentavimą, nebuvimą vienoje vietoje. Kai pradėdavau kūryboje matyti, kad viskas ima po truputį kartotis, tuojau pat stengdavausi tai nutraukti. Tada tą ar kitą mediją tiesiog atidedu į šoną ir nedarau nieko, kol nerandu naujų minčių ar sprendimų. Taip mano kūryboje atsirado objektai ir kitos kūrybos formos. Eksponuojami parodoje įrėminti tušti lapai – tai paprasta iliuzija, kad bus kažkas kito, ko dar nebuvo mano kūryboje. Taigi, kalbu ne tik apie praeitą, esamą, tačiau ir būsimą procesus.

Ar rengdamas ir eksponuodamas parodą žvelgiate į ją kaip kuratorius?

Manau, jog kiekvienas menininkas, rengdamas savo parodą, yra jos kuratorius. Juk būtent parodų, projektų kuratoriai formuoja galutinę viziją, priima galutinius sprendimus. Rengiant personalines parodas neabejotinai iškyla dilema, kaip pasielgti su vienu ar kitu savo kūriniu. Gebėjimas į savo kūrybos parodą pažvelgti nepriklausomo kuratoriaus akimis – didelis pasiekimas. Nenuostabu, jog šiandien vis daugiau turime pavyzdžių, kai menininkas galutinį ekspozicijos formavimą, parodos architektūrą palieka kuratoriui („nesuinteresuotam žvilgsniui iš šono“). Dažnai toks glaudus menininko ir jo sumanymą gebančio suvokti kuratoriaus bendradarbiavimas atveda prie siekiamų rezultatų.

Taigi ši dilema iškilo ir man. Nes net ir labai pasitikint savimi reikia įvertinti, jog tavo paties sprendimas yra subjektyvus. Šiuo atveju jis toks ir liko. Šiai parodai aš buvau ir menininkas, ir jos kuratorius. Šiandien sunku atsakyti, kada kaip kuratorius jaučiu didesnę atsakomybę, priimdamas sprendimus dėl kūrinio likimo parodoje. Manau, atsakomybė lygiavertė. Žinoma, žvelgiant iš žmogiškosios pusės, į savo kūrinius žvelgi kitaip. Ir šiuo atveju rasti optimalų sprendimą yra sunkiau. Aš esu už šiuolaikinį meną, jo tendencijas, už šiuolaikiškumą parodų ekspozicijose, už konceptualumą jų pateikime. Esu labiau už nepavykusį eksperimentinį variantą, negu tokį, kuris gerai pavyksta, bet kartojamas metai iš metų. O tokių pavyzdžių Lietuvoje dar daug. Tai mus daro labai provincialiais (nepamirškim, jog ir taip vis dar gyvename šiuolaikinio meno paribiuose). Todėl eksperimentavimai, netgi nepavykę, mąstančiam kūrėjui žadina progresą ir saugo nuo sąstingio.

Apie savo pastarąją parodą kalbate, kad ji yra tarsi nebaigta knyga. Savo parodose gilinatės į save. Parodoje „Tyla“ 2013 m. kalbėjote apie nutilusius kūrinius. 2010 m. parodoje „Iš užrašų“ buvo rodomi piešiniai, tapyba, vaizdo ir fotografijų instaliacijos bei ant drobės perkelti ranka rašyti tekstai iš kelis dešimtmečius Jūsų kauptų užrašų. Atrodo, tarsi bandytumėte vis rasti naują santykį su savo kūryba ir pačiu savimi. Kaip yra iš tiesų?

Matyt, taip ir yra. Man visa tai svarbu. Tai nutiko dėl to, kad pastarieji dešimt–penkiolika metų buvo itin aktyvūs – tiek projektų veikla, tiek kuravimo, tiek kūrybinė veikla. Ir net pačiam ne visada suvokiant, tavyje ima krautis energija, informacijos bagažas. Jeigu užsiimčiau, pavyzdžiui, tik kūryba, gal mažiau rūpėtų kiti dalykai – kultūros politika, kultūros situacija ir kt. Užsiimant tik kūryba, aplinkinio kultūrinio (ir ne tik) gyvenimo aktualijos susiaurėja, nes esi įnikęs į vieną veiklą. O kuo daugiau esi kitose veiklose, tuo daugiau gauni informacijos, kuri kaupiasi didžiuliais kiekiais. Neužtenka vien kaupti. Pradedi analizuoti, bandai apibendrinti. Atsiduri šiuolaikiniame kultūros procese. Todėl ir keletas mano projektų yra „iš užrašų“. Tačiau nereikia „užrašų“ suprasti labai tiesiogiai. Tai bendra sąvoka – tų užrašų yra daug: ir ranka rašytų, ir piešinių, ir vaizdo kadrų, ir fotografijų. Tai, kas susiję su kultūra, su menu ir menine veikla. Parodose tenka paliesti ir socialines, ir kultūros politikos, ir gyvenimiškas temas. Kai ši sukauptos informacijos energija pradeda veržtis iš manęs, bandau ją sutalpinti parodose. Man atrodo, taip atsiranda ir naujumas kūrybiniame procese.

Todėl ir 2010 m. Kaune, galerijoje „MJ studija“, buvo pristatyta personalinė darbų paroda „Žalia (laiškas kolegai Andreas Pitlyk)“ bei tuo pačiu metu „Meno parko“ galerijoje atidaryta kita Jūsų paroda „(Ne) vizitinė kortelė“? Toks vieno autoriaus kelių parodų atidarymas tą pačią dieną keliose galerijose yra gana populiarus Vakaruose, tačiau neįprastas Lietuvoje. Norėjote atnešti naujumo?

Parodas darau nedažnai ir informacijos, idėjų joms kaupiasi itin daug. Tuomet ateina sprendimas, kurį bandau realizuoti vienoje ar kitoje parodoje. Žinoma, idėją lemia ir patalpos erdvė. Gal ne tiek keičia, kiek daro įtaką. Nuo galerijos erdvės pasikeičia vos ne pusė ekspozicijos, tema lieka ta pati, tačiau jau su kitais kūriniais, kurie geriau atliepia erdvę. Tos dvi parodos buvo skirtingos, su skirtingomis idėjomis. Į tai žiūriu labai paprastai. Skirtingų temų „sukauptame bagaže“ labai daug. Tai, kaip teigiate ir Jūs pati, pasaulinėje praktikoje natūralus reiškinys. Manau svarbiausia, kaip pavyksta skirtingas temas realizuoti. Ar tai daroma skirtingose to paties autoriaus parodose vienu metu, ar su trumpesniu ar ilgesniu laiko intervalu, nieko nereiškia. Svarbiausia – rezultatas. Ir grįžtant prie Jūsų paminėtų mano dviejų parodų, galiu pasakyti, jog tai nebuvo specialus sumanymas, taip susidėstė laikai, taip buvo suderinta su skirtingų galerijų veiklos planais.

Ir šių metų rudenį planuoju dar vieną parodą, kurioje rodysiu visai ką kitą negu šioje parodoje. Bet apie tai dar nekalbėkime. Nes noriu pasakyti, jog mano veiklą, kūrybinę situaciją, planus dažnai koreguoja nenumatyti dalykai, ne nuo manęs priklausantys faktoriai.

Kaip išgryninate koncepciją? Ar ji nepasikeičia, kai kūrinys jau būna užbaigtas?

Galbūt pati koncepcija nepasikeičia. Pasikeičia forma, gali keistis pati kūrinio medija. Parodai ruošiuosi jau gerai žinodamas erdvę. Nuo patalpos keičiasi pati ekspozicija – kažkas neberodoma arba rodoma tai, kas neturėjo būti rodoma. Keičiasi ne koncepcija, o vizualus jos vaizdas. Pačios parodos mintis, idėja nekinta. Kai jau paroda atidaryta, ateina mintys, kad visą šią idėją daryčiau kitaip. Kai viskas išeksponuota ir viskas „sugula į vietas“, atsiveria naujas mąstymas, kitu žvilgsniu imi žiūrėti į tai, kas padaryta, ir supranti, kad kitą kartą to jau nebedarysi. Ir tai būna beveik po kiekvienos parodos.

Ir ką tuomet darote?

Stengiuosi tą jausmą išsaugoti, išlaikyti iki kitos parodos, kad jau nebeateitų ta abejonė. Bet ateina kita. Manau, tai neišvengiama. Tačiau, prieš pat parodą, paskutinėmis minutėmis, dažniausiai jau nepuolu kardinaliai visko keisti, nes tuomet gali viskas sugriūti. Taip patariu ir savo kolegoms. Manau, svarbiau būsima analizė ir išvados sau. O lankytojas juk nežino, kas mano viduje įvyko. Tai svarbu tik man.

Pavyzdžiui, ir šioje parodoje buvo sumanymas, kad vienintelis televizorius su garsu, tačiau be vaizdo, turėjo būti iškeltas, padėtas ant postamento. Tačiau staiga viso to nebereikėjo ir dėl tokio pokyčio esminė koncepcija nepakito. Drastiškų pakeitimų jau nebedariau. Kažką pakeitus, būtų kas atrodytų ne taip. Man atrodo, jog toks procesas gali būti be pabaigos...

Kalbant apie idėjas, koncepcijos išgryninimą, reikia paminėti dar vieną dalyką, su kuo sunku susitaikyti ne tik man, bet, manau, ir daugeliui menininkų. Visada kūryboje sieki atrasti kažką „tokio“. Ir tam gali paskirti daug laiko ir kūrybinio darbo. O kasdienybė ima ir padiktuoja tau, jog nieko „tokio“ tu nepadarei, jog nieko „tokio“ gal jau nebėra... Prieš keletą metų susidomėjau siūlo, virvutės galimybėmis. Prancūzijoje dariau parodą. Toje erdvėje buvo graži balta siena, kurią sumaniau pateikti kaip meno kūrinį. Iš baltų siūlų ant baltos sienos padariau baltus rėmus. Taip sukūriau didelio formato baltą tapybą. Neslėpsiu – džiaugiausi tuo sumanymu. Man tai buvo nauja išraiška. Prieš dvi savaites Vilniuje, ŠMC, pamačiau Liudviko Buklio parodą. Sustojau kaip įkaltas. Baltoje sienoje storesniu siūlu (virve) sukurtas kūrinys. Ankščiau tokie dalykai suerzindavo, nes pasijausdavau, kad naujumas, kurį būdavau sumąstęs, iš tiesų nėra joks naujumas... Dabar į tai žvelgiu blaiviai.

Bendros idėjos juk sklando ore...

Taip. Ir nėra čia ko išgyventi ar pykti. Svarbiausia, kiek tai aktualu tau pačiam ir, žinoma, kur tai nuveda tavo paties kūryboje.

Galbūt galėtumėte įvardyti šiuolaikinio meno vietą Lietuvoje?

Situacija yra tokia, kokia ir daugelyje kitų šalių. Tik, mano galva, reikėtų apsispręsti dėl sąvokų „šiandienis menas“ ir „šiuolaikinis menas“. Jei teigsime, jog visi dabar aktyviai dirbantys Lietuvos kūrėjai kuria šiandienį meną, pasakyčiau, jog nelabai jau didelė dalis iš jų kuria šiuolaikinį meną. Nesigilindamas į teorinius šiuolaikinio meno apibrėžimus, išsakau tik savo subjektyvią nuomonę. Yra nemaža dalis labai stiprių šiuolaikinių menininkų. Jų kūryboje matau aktualių gyvenimo, politikos, filosofijos, kultūros, istorijos ir kitų temų gvildenimą. Tai menininkai, drąsiai deklaruojantys savo poziciją, nebijantys konceptualumo, naujų išraiškos priemonių, medijų įvairovės, menininkai, išvengiantys mano jau anksčiau minėtos kūrybinės monotonijos. Yra dalis kūrėjų, kurie nesugeba perlipti, peržengti barjero ir tapti pažangesniais. Kokį meną deklaruoja jie? Tai atviras klausimas. Aš juos pavadinau šiandienio meno atstovais. Tai menininkai, puikiai profesionaliai įvaldę įvairių medijų kūrybos techniką. Bet ar to pakanka? Gerai nutapyti paveikslą šiuolaikiniame mene jau neužtenka. Nes yra svarbus klausimas, o apie ką ir kaip tuo paveikslu kalbama? Kuo tas paveikslas „pulsuoja“? Gražiu vaizdu ir gera kompozicija? Bet ar tai viskas, kad galėtume jį pavadinti šiuolaikiniu? Kodėl apie tai kalbu? Manau, kad jau daugybę metų Lietuvos menininkai (dėl įvairių priežasčių, kurių šiandien neliesiu) yra pasidaliję į dvi stovyklas. Viena iš jų – „šiuolaikinis menas“, kita taip ir neturi pavadinimo, tad sąlyginai pavadinau „šiandienis menas“.

Tokia situacija, mano manymu, normalus reiškinys. Problemos čia nematau, taip yra visame pasaulyje. Negali visi kūrėjai būti šiuolaikiniais menininkais. Su tuo reikia susitaikyti. Blogiau yra kita. Jeigu didelėse pasaulio šalyse menininkų „paskirstymas“ į stovyklas yra normalus reiškinys ir visi randa vietos po saule, tai mažoje mūsų šalyje situacija šiek tiek kitokia. Nėra pakantumo ir tolerancijos naujoms tendencijoms. Abiejų stovyklų susipriešinimas yra didelis bei akivaizdus. Man labiausiai nepatinka, kad jis ir toliau yra eskaluojamas – tiek pačių menininkų, tiek atskirų institucijų ar organizacijų. Čia ir slypi mūsų kultūros silpnybė. Dažnai girdžiu sakant, kad tradiciniai menai iškreipiami, žudomi, kad vietoje to vyrauja kažkokie eksperimentiniai dalykai. Tačiau taip visiškai nėra. Reikėtų vieną kartą susitaikyti, kad šiuolaikinis menas turi būti jam skirtose erdvėse ir su juo tegul dirba tie menininkai, kurie gali kurti šiuolaikinį meną, o tradicinio meno šalininkai turėtų dirbti savo erdvėse.

Visada sakiau, jog sveika kūrybinė konkurencija – tai kultūros pažanga. Apie tai ir kalbu savo parodose.

Dirbate su daugybe menininkų. Ar turite tokį menininką, kurio kūryba itin domėtumėtės arba sektumėte jo veiklą?

Man patinka gilintis į daugybę informacijos. Atsiranda vis naujų autorių, kurių nežinojau. Į mano užrašus patenka naujų menininkų pavardžių, kurių kūrybos nesu matęs ar iki tol nesu apie juos žinojęs. Taigi imu domėtis. Dabar tai būtų britų menininkas Martinas Creedas. Pernai mačiau jo didžiulę parodą ir galiu pasakyti, kad esu ištiktas sveiko šoko. Tai yra kažkas nerealaus. Įdomūs menininkai Alanas Charltonas, Alicja Kwade, Edas Atkinsas, Mike’as Kelley’is ir kt. Taip pat ispanų menininkas Santiago Sierra. Jų darbai nuostabūs, į tokią kūrybą žiūriu su didžiuliu, bet, žinoma, sveiku pavydu. Menininkų, kuriais žaviuosi, yra ir daugiau, bet nėra tokio vienintelio. Tačiau net ir žvelgiant į šių kūrėjų darbus, galima pastebėti idėjų persipynimą. Martino Creedo vieni piešiniai buvo atlikti naudojant flomasterius ir pirma į galvą šovusi mintis, kai juos pamačiau, buvo Romano Opalka’os kūryba. Tačiau vėl gali pasakyti, kad tai lyg ir panašu, tačiau atlikta visiškai kitame kontekste.

Kokie tolesni Jūsų kūrybiniai planai?

Aš ir dar trys menininkai esame pakviesti dalyvauti Liono bienalę lydinčioje parodoje. Idėja išties įdomi. Nuo birželio 1 iki 15 dienos reikia kiekvieną dieną padaryti savo autoportretą. Tokį, kokį jį įsivaizduoji.

Taigi, planų yra. Ar gali būti kitaip?

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*