Tarp mito ir tikrovės: Kauno miesto gynybinės sienos 5

Rytis Mekiša
www.kamane.lt, 2014-06-05

Miestų sienų statyba Europoje išpopuliarėjo XII–XV a. Gynybinės sienos tapo neatskiriamu savivaldaus ir klestinčio miesto ženklu.

Po Lietuvos krikšto 1387 m. dalis miestų gavo savivaldos teisę, tačiau dėl tam tikrų vidinių ir išorinių priežasčių mūrinės miestų sienos nebuvo statomos. Gynybai naudotos pilys ir jų kompleksai. XIV a. pradžioje Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Lenkijos karalystei sustabdžius pagrindinį agresorių iš Vakarų (Teotonų ordiną), LDK iki pat XV a. pabaigos gyveno sąlygiškai ramų gyvenimą, todėl statyti daug laiko ir lėšų reikalaujančius įtvirtinimus nebuvo reikalo.

Dabartinės Lietuvos teritorijoje aptinkami du miestai, kurie turėjo arba turi iki šiol tebestovinčias miesto gynybines sienas, tai – Kaunas ir Vilnius. Pagrindinė šio straipsnio tema – Kauno miesto gynybinės sienos, todėl apie Vilniuje sutinkamus miesto įtvirtinimus plačiau nebus kalbama.

Istoriografija ir šaltiniai suteikia informacijos, kad iki mūrinės Kauno miesto gynybinės sienos galėjo egzistuoti dar dvi miesto gynybinės sienos – jos  tikriausiai buvo žemių pylimai su grioviu bei mediniais įtvirtinimais.

Dalis autorių, rašiusių apie I ir II Kauno miesto gynybinę sieną, teigia, kad abi jos buvo mūrinės, tačiau vėlesni archeologiniai kasinėjimai paneigė mūrinių įtvirtinimų versiją. Mūrinė Kauno miesto gynybinė siena pastatyta tik XVII a. pradžioje.

Pirmoji Kauno miesto gynybinė siena

Istorikas Adolfas Raulinaitis ir architektas Juozas Baršauskas nurodo, kad pirmoji  Kauno miesto gynybinė siena buvo pastatyta jau XIV a. viduryje[1]. Apie pirmosios sienos egzistavimą, jos buvimo laiką ir vietą rašo ir istorikas Marijus Blynas, nurodydamas, kad ši Kauno miesto gynybinė siena pastatyta 1401–1405 m.[2] Kiekvienas nurodytųjų autorių savaip formuluoja bei grindžia keliamas mintis.

A. Raulinaičio keliamos hipotezės ir prielaidos apie pirmosios mūrinės gynybinės miesto sienos egzistavimą yra pirmosios. Autorius, bandydamas įrodyti pirmosios mūrinės gynybinės miesto sienos egzistavimą, keliamas hipotezes grindžia kronikų duomenimis bei keliautojų atsiminimais. Vienoje iš išnašų nurodoma, kad remtasi Teodoru Narbutu, kurio pateikiamais duomenimis galima suabejoti – T. Narbuto darbai dažniausiai neturi nuorodų  į šaltinius ir yra paveikti romantizmo epochos. Įrodyti, jog siena stovėjo, A. Raulinaitis mėgina remdamasis 1414 m. Prancūzijos riterio ir diplomato Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy) atsiminimais[3]. Nurodomi Ž. de Lanua atsiminimai aptinkami šaltinių rinkinyje Scriptores rerum Prussicarum[4]. Ž. de Lanua nurodo, kad miestas yra uždaras – neminima jokia mūrinė siena. Miestą galėjo juosti paprasčiausias pylimas, kuriame buvo vartai.

Kritikos vertas ir J. Baršauskas, kuris sienos egzistavimą pagrįsti mėgina 1362 m. kryžiuočių puolimu. 1362 m. Kauno miesto puolimo aprašymą galima aptikti V. Marburgiečio kronikoje[5]. Autorius nurodo, kad šio puolimo metu sugriauta miesto siena, pilis ir priešpilis. Įsigilinę į kronikoje pateikiamus duomenis matome, jog dalis J. Baršausko straipsnyje pateikiamos informacijos prasilenkia su kronikoje aptinkamais duomenimis – joje žinių apie Kauno miesto sienos sugriovimą nėra.

Analizuodamas pirmąją Kauno gynybinę sieną A. Raulinaitis pateikia jos lokalizaciją. Siena turėjo driektis per dabartines M.Valančiaus – Aleksoto gatves. Autorius aptiko netgi trijų vartų–bokštų vietas: 1. M.Valančiaus gatvėje prie Neries; 2. Priešais katedros  bazilikos bažnyčią; 3. Priešais senąją Jėzuitų posesiją V. Kuzmos gatvėje. Autoriaus teigimu, Jėzuitų kieme prieš Antrąjį pasaulinį karą atkasta siena yra pirmosios gynybinės sienos likučiai. Gynybinės sienos lokalizacija grindžiama daug vėlesniais rašytiniais šaltiniais. A. Raulinaitis išnašoje nurodo, kad remiasi 1522–1543 m. Kauno magistrato 1-ąja knyga[6].

Kauno pirmosios mūrinės gynybinės sienos versijai galutinį smūgį sudavė  archeologas, istorikas Aleksandras Vaškelis – remdamasis archeologiniais ir rašytiniais šaltiniais, jis paneigė buvus tokią miesto sieną[7]. A. Vaškelis nekritikavo Ž. de Lanua  pasakojimo apie uždarą miestą. Straipsnyje nurodoma, kad A. Raulinaičio ir J. Baršausko keliamoms hipotezėms nėra jokio pagrindo. Nėra nė vieno dokumento ar archeologinio artefakto, kuris patvirtintų, jog mūrinės sienos būta[8]. A. Vaškelio atlikti archeologiniai tyrimai bei rašytinių duomenų analizė įrodo, kad mūrinės sienos tikrai nebuvo.

Nors visi turimi duomenys liudija, kad tokios sienos, kokią mums pristatyti nori A. Raulinaitis, J. Baršauskas ir M. Blynas, nebuvo, vis dėlto tyrinėtojams verta iš dalies pritarti. Autorių minima pirmoji Kauno miesto gynybinė siena iš tikrųjų galėjo stovėti, tačiau visai kitokiu pavidalu. Aptariamoji gynybinė siena tikriausiai buvo patobulintas pilies priešpilis arba papilys. Priešpilis, papilys – pilies gynybinio komplekso dalis, dažniausiai aptverta ir įtvirtinta gynybiniu grioviu arba pylimu ir įrengta pažeidžiamiausioje vietoje. Šiuo atveju tokia  Kauno pilies vieta yra  rytinė dalis, nes iš visų kitų pusių pilį supa upių vandenys.

Daroma prielaida, kad pirmoji Kauno gynybinė siena, kurią autoriai stengiasi parodyti kaip mūrinę, greičiausiai buvo pakeistas priešpilis, papilys, kurį sudarė žemių pylimas ir aštriakuoliai, o ne mūras. Tokio tipo priešpilis arba papilys  Ž. de Lanua galėjo sudaryti uždaro miesto vaizdą, kadangi jame galėjo būti vartai. Ši tvora tikriausiai žymėjo pirmosios Kauno miesto gyvenvietės ribas. Archeologinių kasinėjimų metu aptikti galimos sienos fragmentai (pylimas ir aštriakuolių liekanos), tačiau,  kaip nurodo archeologas Mindaugas Bertašius, radiniai tiesiogiai neįrodo, jo siena egzistavo, bet patvirtina tokią galimybę[9]

Antroji Kauno miesto gynybinė siena

Analizuojant antrąją Kauno miesto gynybinę sieną laikomasi panašios struktūros kaip ir pirmosios sienos atveju. Tikimybė, jog ši siena stovėjo, šiek tiek tikresnė, tačiau ar ji buvo tokia, kokią mums nori pateikti nurodyti autoriai, pasakyti sunku. Antrosios gynybinės miesto sienos atsiradimas siejamas su augančiu ir besiplečiančiu Kauno miestu, kurio plėtros pagrindinis veiksnys buvo prekyba ir amatai.

Apie antrosios Kauno gynybinės sienos buvimą, išvaizdą ir vietą rašė tie patys autoriai – A. Raulinaitis, J. Baršauskas bei M. Blynas. Visi trys  autoriai vieningai sutarė, kad antroji siena pradėta statyti apie 1504 m.[10]. Sienos statyba beveik sutampo su Vilniaus miesto sienos statyba (1503 m.), kurios pagrindinis tikslas buvo apsaugoti miestą nuo staigaus totorių antpuolio. Ar Kaunas taip pat ruošėsi apsisaugoti nuo totorių? Turimi duomenys liudija, kad nė vienas totoris kareivis nepasiekė Kauno miesto.

Pirmiausia verta paanalizuoti M. Blyno nurodomas hipotezes ir prielaidas. Šio autoriaus tekstas be nuorodų, tad  sunku  pasakyti, kuo remtasi. Keliama hipotezė, kad pirmosios gynybinės miesto sienos plytos buvo panaudotos antrajai gynybinei sienai statyti[11]. Toliau nurodoma, kad siena paminėta tų laikų dokumentuose[12]. Tačiau  kyla svarbus klausimas: apie kokius dokumentus kalbama[13]? Analizuodamas sienos buvimo vietą autorius nurodo jos lokalizaciją[14], kuri yra identiška A. Raulinaičio schemai[15]. Svarstymų pabaigoje M. Blynas teigia, jog antroji Kauno gynybinė siena išsilaikė iki XVII a. vidurio [16].

A. Raulinaitis antrosios Kauno gynybinės sienos plačiai neanalizuoja. Autorius tik nurodo, kad 1504 m. siena jau stovėjo aplink išsiplėtusį miestą[17]. Mėgindamas pagrįsti savo teiginius apie sienos egzistavimą, jis mini, kad duomenų teikia Kauno magistrato knyga ir kiti rankraščiai. Nurodoma, jog buvus sieną patvirtina Kauno miesto planai, kuriuose aiškiai pažymėti buvę vartai – Kėdainių, Vilniaus ir Kauno, taip pat, kad aptariamoji gynybinė Kauno miesto siena paminėta miestiečių ir Bernardinų vienuolyno ginče bei Kauno valdytojų raštuose[18].

Autoriaus nurodomi šaltiniai kelia daug abejonių. Pirmiausia prie pateikiamų išnašų nurodoma, kad šaltinis yra iš asmeninio rinkinio, tad kyla klausimas, ar jis yra autentiškas. Anot A. Raulinaičio, antroji gynybinė Kauno miesto siena buvo mūrinė[19]. Tikriausiai būtų nelogiška tvirtinti, kad antroji siena buvo medinė arba tiesiog pylimas, todėl laikomasi mūrinės sienos versijos. Autorius nurodo, kur reikėtų ieškoti sienos likučių – kampiniame Vilniaus ir Laukaitytės (dab. A. Mapų) gatvių kieme bei namuose. A. Raulinaičio teigimu, antroji Kauno miesto gynybinė siena stovėjo iki XVII a. vidurio. Antrosios sienos pamatai, A. Raulinaičio nuomone, buvo akmeniniai, o aukščiau visa likusi sienos dalis iš plytų. Siena, pasak autoriaus, turėjo būti renesansinio stiliaus[20].

J. Baršauskas savo straipsnyje iš dalies kartoja A. Raulinaičio mintis. Antroji Kauno gynybinė siena buvusi mūrinė, plytų rišimas mišrus – gotikinis, kartais renesansinis, vyrauja renesansinės formos[21]. Straipsnyje pateikiamas sienos lokalizacija bei panaudojimas. Prie sienos, anot J. Baršausko, glaudėsi pastatai, kurie kartu su siena sudarė gynybinį kompleksą. Tai primena vėlesnį Vilniaus miesto gynybinės sienos panaudojimo modelį. Nurodomas pastatas, kurio rūsyje aptikti suktų laiptų fragmentai. Šis namas, anot J. Baršausko, buvo pastatytas kartu su antrąja gynybine miesto siena, priglaudžiant trumpuosius užsisukusius galus prie gynybinės miesto sienos ir taip sudarant uždarą kiemą[22].

Siena vedama į šiaurę, kol atsiremia į Šv. Mikalojaus bažnyčios bokštą. Toliau siena nuo Šv. Mikalojaus bažnyčios bokšto driekėsi į vakarus[23]. Žiūrint į dabartinį Šv. Mikalojaus bažnyčios bokštą, matyti nemažai prieštaravimų. Nurodoma sienos trasa galėjo sutapti, tačiau kyla klausimas, ar bokštas, kuris šiuo metu stovi, pastatytas aptariamais laikais. Yra žinoma, jog viduramžių bažnyčios atliko gynybinę funkciją, tačiau teiginys apie gynybinę miesto sieną, įsiliejančią į Šv. Mikalojaus bažnyčios bokštą, neturi rimto pagrindo.

Vertinant A. Raulinaičio, J. Baršausko, M. Blyno keltas hipotezes ir prielaidas, verta paminėti A. Vaškelio atliktus tyrimus, kurie paremti archeologiniais tyrinėjimais bei šaltinių analize. A. Vaškelis nurodo, jog nėra nė vieno XIV–XVI a. dokumento, kuriame būtų minimi Kauno miesto įtvirtinimai[24]. Šis teiginys paneigia A. Raulinaičio šaltinius, apibūdinančius pirmą ir antrą Kauno gynybinę sieną. A. Vaškelio atlikti archeologiniai tyrinėjimai A. Raulinaičio ir J. Baršausko minėtose vietose nerado nė vieno įrodymo apie mūrinės Kauno miesto sienos egzistavimą. Pasibaigus kovoms su kryžiuočiais, kaip mini A. Vaškelis, nebuvo tikslo statyti brangių ir daug darbo reikalaujančių miesto įtvirtinimų[25].

Kritikuotinas šių autorių mėginimas įrodyti, kad antroji Kauno miesto gynybinė siena buvo mūrinė[26]. Atliktų archeologinių tyrimų metu jokių mūrinės sienos pėdsakų neaptikta, bet atmesti sienos egzistavimo galimybės negalima. Antroji Kauno miesto gynybinė siena, kaip ir pirmoji, galėjo būti žemių pylimo ir aštriakuolių pavidalo. Ja tikriausiai buvo ženklinamos miesto ribos bei galėjo būti renkami mokesčiai iš įvažiuojančių į miestą prekiautojų bei reguliuojami žmonių srautai. Kauno miestas iki XVII a. karų gyveno sąlygiškai ramų gyvenimą, todėl mūrinė siena miestui buvo nereikalinga.

Neatmetama galimybė, kad A. Raulinaitis, schemoje nurodydamas Vilniaus vartų vietą, buvo teisus, kadangi dabartiniame Kauno  senamiestyje galima aptikti labai keistą sankryžą, kuri iš pagrindų skiriasi nuo kitų senamiesčio sankryžų. Vilniaus, L. Zamenhofo ir A. Mapų gatvės sankryžoje galėjo stovėti A. Raulinaičio nurodomi Vilniaus vartai. Prielaidą galima pagrįsti analizuojant Kauno senamiesčio gatvių suplanavimą. Pagrindinis dėmesys kreipiamas į Vilniaus gatvę, kuri tęsiasi per visą senamiestį. Daugiau panašių darinių, leidžiančių paneigti šią prielaidą, nei prieš, nei už minėtos sankryžos nepastebėta. Žinoma, tvirčiau prielaidai pagrįsti taip pat trūksta duomenų.

Trečioji Kauno miesto gynybinė siena

Trečiosios mūrinės Kauno miesto sienos dalis išliko iki mūsų dienų, ir tai yra vienintelis realus įrodymas, kad Kaunas turėjo mūrinę gynybinę miesto sieną. Nedidelė sienos dalis su bokštu aptinkama ir šiandien – Kauno valstybinio muzikinio teatro kiemelyje. Nors dalis sienos ir bokštas išliko, tačiau iki šiol vyrauja daugybė skirtingų nuomonių apie sienos architektūrines formas. Trečiosios Kauno miesto sienos analizavimą pradedame kaip ir anksčiau, t.y., pagal nurodytų autorių darbų chronologiją. Pabrėžtina, kad kuo vėliau rašytas tekstas, tuo įspūdingesnis šio fortifikacinio įrenginio aprašymas. XVII a. negandų varginama Lietuva vargu ar galėjo turėti tokį įspūdingą gynybinį įrenginį, kokį mums nori parodyti vienas ar kitas autorius.

A. Raulinaičio daromos prielaidos ir keliamos hipotezės, kaip matėme iš ankstesnių analizių, dažnai prasilenkia su turimais faktais. Visiškai kritikuoti autoriaus nederėtų, kadangi jo rašyti darbai vargu ar paremti „rimta“ archeologine medžiaga.

A. Raulinaitis pateikia schemą, kurioje nurodoma sienos lokalizacija. Tiesia linija žymima siena, o apskritimais bokštų – vartų vietos. Punktyras žymi vietą, kurioje sienos galėjo ir nebūti,  kadangi Ąžuolų kalnas yra puiki gamtinė kliūtis. 

A. Raulinaičio tekste sienos architektūrinės formos perdėtai  romantizuotas. Nurodomi matmenys ir sienos išvaizda kelia daug abejonių. Autorius nurodo, kad siena buvo net 9 metrų aukščio su šaudymo angomis[27]. Apžiūrint sienos likutį ir matant prie sienos prišlietą cilindro formos bokštą, galima tvirtai teigti, kad šioje vietoje autorius hiperbolizuoja. Abejotina, ar siena buvo tokio pat aukščio kaip ir bokštas be stogo. Tokiu atveju kyla klausimas: kam reikalingas bokštas, jeigu siena panašaus aukščio?

J. Baršausko mintys apie trečiąją Kauno miesto gynybinę sieną šiek tiek tikroviškesnės. Autorius teigia, kad siena yra 6–7 metrų aukščio[28]. Nurodomas sienos aukštis beveik atspindi tikrąjį sienos aukštį. Autorius nemini šaudymo angų, kurios, anot A. Raulinaičio, buvo. Nuo sienos analizės pereinama prie bokšto, kurio architektūrinės formos aptariamos labai išsamiai. Autorius neabejotinai buvo susipažinęs su minimu objektu natūroje ir atlikęs nedidelius tyrimus. Bokšto aukštis, pasak J. Baršausko, yra 15 metrų,  įskaičiuojant ir stogą[29]. Kultūros paveldo departamento registre pavyko aptikti informacijos, kad analizuojamas bokštas be stogo yra 9 metrų aukščio[30]. Taigi šiuo atveju  J. Baršauskas beveik teisus. Autorius pateikia informacijos apie plytų rišimo techniką (renesansinę), apie sienų storį (0,75–0,9 metro) ir šaudymo angų parametrus[31]. Nurodydamas sienos lokalizaciją autorius, matyt, remiasi tais pačiais šaltiniais kaip ir A. Raulinaitis.

M. Blyno pateikiama schema su gynybinės sienos lokalizavimu yra lygiai tokia pati, kaip ir anksčiau minėtų autorių. Daroma prielaida, kad M. Blynas remiasi ta pačia medžiaga arba  iš dalies ją plagijuoja. M. Blyno teigimu, trečioji Kauno miesto gynybinė siena pastatyta po 1665 m. Maskvos invazijos (1670–1680 m.)[32]. 1670–1680 m. Kauno miesto sienos pastatymo laikotarpis labai abejotinas. M. Blyno nurodomas sienos pastatymo laikotarpis nesutampa su turimais šaltiniais ir atliktais tyrimais, kurių metu nustatyta sienos buvimo data. Dalis šio autoriaus teksto lygiai tokia pati, kaip ir A. Raulinaičio. Šis reiškinys dažnas visame  M. Blyno tekste.

Trumpas  Kauno miesto sienos aprašymas pateiktas architektės Dalijos Zareckienės Lietuvos architektūros istorijos 1-ajame tome [33]. D. Zareckienė  trumpai bei koncentruotai aprašo išlikusią sieną ir bokštą.  Autorė nurodo, kad siena buvo 4,5–5,3 metro aukščio ir be šaudymo angų bei galerijų[34]. Bokšto aprašymas, nors ir labai trumpas, tačiau išsamus: netaisyklingo cilindro formos, išorinis skersmuo 7,33 metro, sienų storis pirmame aukšte 83 centimetrai, antrame – 68 centimetrai[35]. Analizuodama bokštą D. Zareckienė nurodo, jog į jį veda vienerios durys. Bokšto statybinė medžiaga – raudonos plytos ir apačioje vakarinėje bokšto dalyje matomi stambūs akmenys. Vietoj grindų buvo statybinis laužas. Stogas, kitaip nei dabartinis, tikriausiai buvo dengtas lentelėmis arba šiaudais. Autorė pabrėžia, jog bokštas nebuvo iki galo įrengtas ir vargu ar panaudotas[36].

Be dabar matomų trečiosios sienos liekanų, verta paminėti ir tas, kurios aptiktos tik po archeologinių tyrinėjimų. 1997 m. vyko archeologiniai tyrinėjimai Laisvės alėjoje 93. A. Vaškelio atliktų archeologinių tyrimų metu surasti du bokštai, tarp kurių galėjo būti Vilniaus vartai. Šie bokštai vaizduojami XVIII–XIX a. miesto planuose ir 177-ojo kvartalo plane[37].

Sprendžiant iš kasinėjimų metu surinktų duomenų, daroma prielaida, kad A. Raulinaičio schemoje vaizduojami Vilniaus vartai galėjo būti A. Vaškelio atliktų kasinėjimų vietoje. Archeologiniai tyrimai ir A. Raulinaičio schemoje rastas atitikmuo leidžia iš dalies reabilituoti kai kurias A. Raulinaičio hipotezes bei prielaidas.

Kauno miesto gynybinių sienų panauda

Gynybinės miesto sienos vartai – kaip žmonių srautų kontrolės priemonė. Kauno miesto pirmoji ir antroji gynybinė miesto siena nebuvo mūrinės – greičiausiai tai buvo žemių pylimai su aštriakuolių įtvirtinimais. Pirmųjų dviejų gynybinių sienų panauda apsiribojo tik keliais aspektais. Pirmosios gynybinės sienos gyvavimo laikotarpiu Kauno miestas buvo susitelkęs aplink Kauno pilį, tad nurodoma miesto siena galėjo būti modifikuotas pilies gynybinės sistemos priešpilis arba papilys, skirtas pirminei pilies gynybai. Sienoje esantys vartai galėjo tarnauti žmonių srautų kontrolei bei mokesčiams surinkti.

Antroji gynybinė miesto siena, spėjama, buvo Vilniaus, L. Zamenhofo ir A. Mapu gatvių sankryžoje. Archeologiniai kasinėjimai šioje teritorijoje nepateikia jokių mūrinės sienos įrodymų, todėl galima spėti, kad tai buvo paprasčiausias pylimas su aštriakuolių siena ir vartais. Šio įrenginio panauda tokia pati, kaip ir pirmosios gynybinės miesto sienos – žmonių srautų kontrolė, rinkliavos  ir simbolinis savivaldaus miesto žymėjimas[38].

Gynybinė miesto siena – kaip apsauga nuo vietinių plėšikų. XVII a. pradžioje Kauno mieste pastatyta mūrinė miesto siena, kurios pirminė panauda – miesto gynyba iš rytų pusės. Ankstesnė architektūrinių sienos formų analizė parodo, kad ši Kauno miesto gynybinė siena menkai atitiko tuometinius miestų fortifikacijos reikalavimus. Turimais duomenimis, gynybinėje sienoje buvo įrengti treji vartai, kurie galėjo kontroliuoti atvykstančių ir išvykstančių žmonių srautus. Istorikas Zigmuntas Kiaupa teigia, kad XVII a. pradžioje Lietuvos miestai (tarp jų ir Kaunas) labai dažnai patirdavo vietinių LDK samdinių puolimus[39]. Šie pastebėjimai leidžia daryti prielaidą, kad Kauno miesto trečioji gynybinė siena buvo skirta apsaugoti miestui nuo siautėjančių vietinių samdinių, kurių užpuolimus skatino laiku nesumokėta alga ar noras lengvai ir greitai praturtėti.

Analizuojant vėlesnius įvykius, kurie sukrėtė LDK XVII a. viduryje. ir XVIII a. pradžioje, duomenų apie miesto gynybinės sienos panaudojimą gynybai neaptikta. 1655–1661 m. Kauno miestas užimamas rusų, o 1701–1707 m. miestą buvo užėmę švedai[40]. Po šių įvykių miesto plėtra sustojo beveik iki XVIII a. pabaigos. Jo teritorija liko apribota gynybinės miesto sienos[41].

Gynybinės miesto sienos bokšto panauda privačiais tikslais. Iki XIX a. pabaigoje išliko nedidelis gynybinės miesto sienos fragmentas ir vienas iš dviejų bokštų. XIX a. pabaigoje, norėdama išsaugoti istorinį paveldą, carinė Kauno miesto dūma nusprendė pavesti jo priežiūrą šalia esančio sklypo savininkui bajorui P. Tomaševskiui. Šis apsiėmė globoti griūvantį sienos bokštelį ir jame įrengė dirbtuves. Per daugelį metų bokštelio paskirtis kito, tačiau autentiška jo forma išliko iki šių dienų[42].

Dabartinė išlikusių gynybinės miesto sienos fragmentų panauda[43]. Dabartinė Kauno miesto gynybinės sienos panauda siejama su naujai pastatytu stikliniu pastatu Kęstučio g. 86 ir Miesto sodo kavine, kurios rūsyje įrengtos naujos patalpos lankytojams – Vilniaus vartų mūro liekanos.

Pirmuoju atveju gynybinėje miesto sienoje esantis bokštas ir sienos fragmentas panaudotas stiklinio pastato fasadui pagyvinti. Architekto G. Natkevičiaus teigimu, stikliniame pastato fasade atsispindintis bokštelis bus geriau apžiūrimas. 2013 m. rudenį gynybinės sienos bokštelyje įrengta kavinukė[44]. Šis alternatyvus Kauno miesto gynybinės sienos panaudojimas neabejotinai skatina ją pažinti.

Apibendrinant Kauno miesto gynybinės sienos panaudos modelį galima teigti, kad pirmosios dvi gynybinės miesto sienos buvo naudojamos mokesčiams surinkti ir žmonių srautams kontroliuoti. Trečioji mūrinė miesto siena, statyta XVII a. Pradžioje, visiškai neatitiko tuometinių miesto fortifikacijos reikalavimų, t. y., buvo skirta gintis nuo nedidelių vietinių samdinių grupių. Dabartinis sienos panaudojimas siejamas su komerciniais tikslais, kurie likusį gynybinės sienos fragmentą ir bokštelį daro pastebimą ir žinomą.

[1] A. Raulinaitis, Lietuvos TSR architektūros klausimais. T – II. Gynybinės Kauno miesto sienos. Vilnius. 1964. p. 193 – 197.; J. Baršauskas, Viduramžių Kaunas – miestas tvirtovė// Statyba ir architektūra. 1972. Nr. 2. p. 29 – 30.

[2]M. Blynas, Lietuvos senovės paminklai. Gynybinės sienos. Čikaga. 1982. p. 197.

[3]A. Raulinaitis, Lietuvos TSR architektūros klausimais. T – II. Gynybinės Kauno miesto sienos. Vilnius. 1964. p. 195.

[4]Scriptores rerum Prussicarum.Hrsg. Von.Theodor Hirsch, Max Töppen, Ernst Strehlke. T. III. Leipzig. 1866. S. 449.

[5]V. Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika. Vertė R. Jasas. Paaiškinimus parašė R. Trimonienė, K.

Gudmantas.Vilnius, 1999. p. 113 – 120.

[6]A. Raulinaitis, Lietuvos TSR architektūros klausimais. T – II. Gynybinės Kauno miesto sienos. Vilnius. 1964. p. 195.

[7]A. Vaškelis, Kauno miesto gynybinės sienos tyrimai// Architektūros paminklai. 1988. T – 11. p. 4.

[8]Ibid. p. 4.

[9] M. Bertašius, Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis. Kaunas. 2013. p. 55. 

[10]A. Raulinaitis, Lietuvos TSR architektūros klausimais. T – II. Gynybinės Kauno miesto sienos. Vilnius. 1964. p. 198.; J. Baršauskas, Prie rūsčių Kauno gynybos sienų // Statyba ir architektūra.  1971.  Nr. 2. p. 23.; M. Blynas, Lietuvos senovės paminklai. Gynybinės sienos. Čikaga. 1982. p. 199.

[11]M. Blynas, Lietuvos senovės paminklai. Gynybinės sienos. Čikaga. 1982. p. 198.

[12]Ibid. p. 199.

[13]M. Blyno, tekste neaptikta nei viena nuoroda į kokį nors literatūros kūrinį ar šaltinį. Peršasi išvada, jog autorius tiesiog interpretuoja arba atpasakoja kažkur skaitytą ar girdėtą tekstą.

[14]Ibid. p. 198.

[15]A.  Raulinaitis, Lietuvos TSR architektūros klausimais. T – II. Gynybinės Kauno miesto sienos. Vilnius. 1964. p. 200.

[16]M. Blynas, Lietuvos senovės paminklai. Gynybinės sienos. Čikaga. 1982. p. 199.

[17]A. Raulinaitis, Lietuvos TSR architektūros klausimais. T – II. Gynybinės Kauno miesto sienos. Vilnius. 1964. p. 197.

[18]Ibid. p. 198.

[19]Ibid. p. 201.

[20]Ibid. p. 201.

[21]J. Baršauskas, Prie rūsčių Kauno gynybos sienų // Statyba ir architektūra. 1971.  Nr. 2. p. 24.

[22]Ibid. p. 24.

[23]Ibid. p. 24.

[24]A. Vaškelis, Kauno miesto gynybinės sienos tyrimai // Architektūros paminklai. 1988. T – 11. p. 4.

[25]Ibid. p. 4.

[26]A. Raulinaitis, J. Baršauskas, M. Blynas,

[27]A. Raulinaitis, Lietuvos TSR architektūros klausimais. T – II. Gynybinės Kauno miesto sienos. Vilnius. 1964. p. 204.

[28]J. Baršauskas, Prie rūsčių Kauno gynybos sienų // Statyba ir architektūra. 1971.  Nr. 2. p. 24.

[29]Ibid. p. 24.

[30]Malūnininko bokštas. Kauno m. sav., Kauno m., Laisvės al. 82; Kęstučio g. http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=25768 [Žiūrėta 2014 05 14]

[31]J. Baršauskas, Prie rūsčių Kauno gynybos sienų // Statyba ir architektūra. 1971.  Nr. 2. p. 24.

[32]M.Blynas,  Lietuvos senovės paminklai. Gynybinės sienos .Čikaga. 1982. p. 198.

[33]D. Zareckienė, Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio. Vilnius. 1987. p. 217 – 218.

[34]Ibid. p. 218.

[35]Ibid. p. 218.

[36]Ibid. p. 218.

[37]Kauno miesto planai  XIX a. – XX a. pirmoji pusė. 2007. Kaunas.  p. 8 – 9.; A. Vaškelis, 1997 metų Kauno miesto gynybinės sienos liekanų paieškos Laisvės alėjoje Nr. 93. http://www.heritage.lt/archeologija/atl98/senam/37.htm [Žiūrėta 2014 05 14]

[38]Z. Kiaupa, Kauno istorija I tomas. Kaunas. 2010. p. 128.

[39]Ibid. p. 152 – 153, 371 – 372. 

[40] R. Varsackytė, Kauno miesto istorinė apžvalga. http://datos.kvb.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=21&Itemid=81 [Žiūrėta 2014 02 26]

[41]Kauno miesto bendrasis planas. Esamos būklės analizė miesto aplinka, II tomas. Dalis – E: Nekilnojamasis kultūros paveldas. p. 4.

[42]Kauno miesto siena ir Malūnininko bokštas. http://www.tpl.lt/kauno-miesto-siena-ir-malunininko-bokstas/ [Žiūrėta 2014 02 26]

[43]Miesto siena naudojama kaip riba, skirianti senamiestį ir naujamiestį.

[44]Atgims senoji Kauno miesto siena ir Malūnininko bokštelis. http://maga.lt/10658 [Žiūrėta 2014 02 26]


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*