Egiptologijos pionierė M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Egipto ženklai lietuvių dailėje 1

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2013-10-21

Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės (1885 – 1941) indėlis į besiformuojančią Lietuvos egiptologiją nemenkas. Neretai ši mokslininkė pavadinama ,,egiptologijos pioniere“, kadangi supažindino  XX a. lietuvius su Rytų kultūra. Po jos mirties neatsirado žmogaus, galinčio nuosekliai tęsti pradėtą darbą. Viena vertus, tai lėmė politinės aplinkybės, kita vertus, visuomenės suinteresuotumo stoka. Net ir dabar mokslinių veikalų Senovės Egipto tematika yra išleidžiama vienetai. Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, galima klausti, kuo gi svarbus šios moters indėlis dabarčiai? M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės darbai bei pažintys įrodo, kad net jaunos ir dar kaip reikiant nesusiformavusios Lietuvos laikais turėjome puikiai parengtų specialistų, galinčių lygiuotis į Vakarų Europos bei Amerikos tyrinėjus, o lietuvių egiptologės darbai (šiek tiek pataisyti) gali būti studijuojami ir šių laikų universitetuose. Tad straipsnyje pabandysime pažvelgti į šią mokslininkę kiek kitokiu – ne tipišku – kampu, lygindami ją su dviem garsiomis XIX a. pab. anglų egiptologėmis. Be to, kitoje straipsnio dalyje patyrinėsime egiptologiją iš dailės perspektyvos ne tik paliesdami senąją tapybą, bet ir užčiuopdami jos sąsajas su XIX - XX a. menu Lietuvoje bei pasaulyje.

 

Lietuviškosios egiptologijos pramotė pasauliniame kontekste

 

Kalbėdami apie egiptologiją dažniausiai minime vyriškas pavardes: baroną Vivaną Denoną (1747 - 1825), Žaną Fransua Šampoljoną (1790 – 1832), Džiovani Batista Belzonį (1778 – 1823) ar Ogiustą Marietą (1821 – 1885). Retai susimąstome, kad  XVIII a. pab. užgimusiame šiame moksle veikė ir moterys. Galbūt Lietuvos egiptologė žinojo apie savo koleges ir tokiu būdu bandė įsilieti į jų gretas, parodydama, kad moterys egiptologijoje nenusileidžia vyrams.

To meto moterims pirmiausia tekdavo dirbti vyrų pagalbininkėmis, būti kasinėjimų globėjomis. Iš tokių pionierių Europoje, be abejonės, buvo Hilda Urlin-Petrie  (1871 – 1956), garsiojo egiptologo Viljamo Flinderso Petrie (1853 - 1942) žmona, bei Margaret Benson (1865 – 1916). Būtent su pastarąja, kaip savarankiška mokslininke, galima lyginti M. Rudzinskaitę-Arcimavičienę. 

Hilda Urlin-Petrie susipažino su V. F. Petrie 1896 m. Žinomas mokslininkas jau nuo jaunumės buvo supamas aistringai Rytais besidominčių moterų. Artima jo draugė, rašytoja Amelija Edvards (1831 – 1892) 1873 – 1874 m. keliavo po Egiptą. 1880 m. perskaičiusi keletą jo straipsnių apie kasinėjimus, ji tapo tyrinėtojo globėja ir net išrūpino jam egiptologijos profesoriaus vietą Londono koledžiniame universitete. Galiausiai 1882 m. moteris įsteigė Egipto tyrimo fondą (dab. Egipto tyrimo draugija). Tad nieko keista, kad mokslininkas ir žmonai nedraudė domėtis egiptologija. H. Urlin-Petrie padėjo vyrui kasinėjimuose, lydėdavo jį visose kelionėse, neretai prisitaikydama prie sunkiausių sąlygų. H. Urlin-Petrie kasinėjo Abide, piešė ir klasifikavo rastus daiktus, talkino visose veiklos srityse: susipažinusi su kapaviečių radiniais, sudarinėjo jų sąrašus, rengė katalogus. Jos indėlis svarbus tuo, jog leidžia naudotis puikiai sutvarkytu mokslininko archyvu. Su M. Rudzinskaite-Arcimavičiene šią moterį siejo nepaprastai šilti jausmai Egiptui. V. F. Petrie žmonai Egiptas reiškė daugiau nei meilę iš pirmo žvilgsnio. Ji tai apibūdino kaip Apreiškimą. Koks nuostabus ir visiškai laisvas gyvenimas. Jam svetimas bet koks įprastas egzistencijos suvaržymas, jausmų pilnatvė, rytų kraštų spindesys, dykumos neaprėpiamumas, dangaus švytėjimas, šešėliai nuo kalnų ir mano, kaip archeologės, kasdien didėjantis susidomėjimas. Ne ką proziškiau apie atvykimą į Kemi žemę (taip senovės egiptiečiai vadino Egiptą) 1924 m. gugužės 1 d. savo knygoje ,,Tut-Anch-Amono kapas ir Tėbų paminklai“ (kurią vadina savo dienoraščiu) rašo ir lietuvė. Karštis vis didėja ir didėja. Vagonų langai nuo kaitros uždaryti <...> storomis skylėtomis langinėmis. Visas vagonas rimsta, tyla. <...> Pro savo langinės skyles matau, tarytum pakilusi orlaiviu, visą Egiptą su visais jo privalumais. Prisimena pasakytieji apie jį egiptologo Breasted‘o žodžiai: ,,Egiptas toks ypatingas, jog niekur žemės rutulyje nėra tokio krašto.“ Traukiasi jis ilga žalia juosta, lyg žaltys rangydamasis auksinėse dykumos smiltyse. Skaisčiai žydras Nylas, rodosi, sustingęs, susnūdęs, karštai auksinės saulės spindulių glamonėjamas. <...> O traukinys bėga, tik bėga vis į karštesnes, smiltingesnes vietas – į pačias atogrąžas. Kai kur horizonte pastebimos rūsčios, savo dykuma išdidžios uolos.

Skaitant šias eilutes kyla klausimas: kada užgimė M. RudzinskaitėsArcimavičienės aistra Egiptui? Remiantis šaltiniais, tai įvyko 1910 m., pirmosios išvykos į šalį metu, kai ji keliavo kaip Maskvos archeologijos komisijos narė. Dar studijuodama Aukštųjų moterų kursuose mokslininkė įsiliejo į Maskvos universiteto archeologijos komisijos ir lenkų mokslų draugijos veiklą. Skaitė paskaitas senovės istorijos tematika Varšuvos ,,Universitete visiems“ bei kituose Maskvos universitetuose. Susidomėjimą skatino ir tai, jog tuo metu Maskvoje didėjo dėmesys Artimųjų Rytų kultūroms. Tą įrodo 1912 m. pradėjęs kurtis Dailės muziejus (jame surinktos ekspozicijos glaudžiai siejosi su universiteto programa, nes artefaktai buvo skirti naudoti studijų praktikoje). Didžiausią eksponatų dalį sudarė iš Egipto atvežti radiniai, kuriuos muziejus, padedamas garsaus egiptologo profesoriaus Boriso Turajevo (1868 – 1920), įsigijo 1909 m. iš taip pat žinomo egiptologo ir kolekcininko Vladimiro Goleniščevo (1856 – 1947), ilgai gyvenusio Kaire. Didžiausią veiklą šioje srityje išplėtojo prof. B. Turajevas, vadovavęs muziejaus Rytų skyriui. Jo paskaitas Aukštųjų moterų kursuose šešerius metus lankė ir lietuvė. Bemaž kiekvieną dieną, kaip atsimena mokslininkė, vykdavo Egipto skyriaus paminklų apžiūrinėjimas. O muziejuje surinkta didelė mumijų bei kitų įkapių kolekcija paskatino M. Rudzinskaitę-Arcimavičienę vėliau ir pačiai edukaciniais tikslais kaupti egiptietiškų artefaktų rinkinį, dabar eksponuojamą Kaune. Pažintis su profesoriumi nenutrūko ir po studijų, tęsėsi iki pat jo mirties. Minint pirmąsias profesoriaus mirties metines egiptologė žurnale ,,Švietimo darbas“ išspausdino straipsnį, skirtą jo veiklai ir išleistiems kūriniams.

Baigusi studijas mokslininkė grįžo į Lietuvą ir atsidėjo pedagoginiam darbui. 1922 m. tapo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros docente. Jos iniciatyva čia atsirado Senovės Egipto istorijos kursas, kuris orientavosi į raštijos bei meno paminklų tyrimus. Raštijos analizei didelę reikšmę turėjo iš Egipto atvežti senieji papirusai, per paskaitas tarnavę kaip mokomoji medžiaga. Dėstytoja su studentų grupėmis rengė dažnas ekskursijas į Vokietijos, Rusijos muziejus. 1923 m. dalyvavo vokiečių orientalistų kongrese. Lankant Vokietijos muziejus ekskursijai <...> Egipto ir Babilonijos skyriuose paaiškinimus darė pati prof. M. Arcimavičienė.  Tai nebuvo vienintelė konferencija. Leideno kongrese  (1931 m.) ji dirbo egiptologijos sekcijoje, kaip pirmoji lietuvė orientalistė. Apie tai vėliau rašys: Aš dirbau egiptologijos sekcijoje, čia susirinko žymiausi egiptologai. <...> Pirmą kartą šiame kongrese skaitė paskaitas, darė pranešimus Egipto ainiai – mokslininkai. <...> Atsisveikinome...be galo dėkingi olandams už šią įspūdingą savaitę, praleistą būryje artimos idėjos žmonių, kurių tarpe tiek daug žinomų mokslininkų. Kiekvienas mūsų ateityje galės palaikyti ryšius su atskirais kongreso nariais ir drauge dirbti didelėje orientalistų šeimoje. Tuo tarpu Romos kongresui (1935 m.) lietuviškoje spaudoje negailėjo priekaištų: Nuskriausta buvo egiptologijos ir afrikanistikos sekcijos. Beveik visą laiką buvusioj apytuštėj sekcijos salėj vienų vienas nuobodžiavo Afrikos žemėlapis. Paskutinis kongresas surengtas Briuselyje (1938 m.). Visus konferencijose aptartus klausimus bei požiūrį į aplankytus muziejus išsamiai aprašė lenkų, rusų bei lietuvių periodikoje. Paskaitoms universitete palengvinti sudarė egiptiečių hieroglifų vadovėlį, kurį spaudai techniškai parengė vienas iš jos studentų Pranas Karalius. Visą mokslininkės darbą vainikuoja 1936 m. išleista paskutinė ir didžiausia knyga ,,Senovės rytų istorija t.y. Aigiptas“ I tomas. Šios knygos buvo numatyta išleisti bent kelis tomus, tačiau nesuspėta jų parengti.

Kuo gi ji artima anksčiau minėtai Margaret Benson? Ši moteris buvo pirmoji, kuri 1895 m. iš Egipto senienų departamento gavo leidimą kasinėti Karnako komplekso Deivės Mutės šventyklą. M. Benson, kaip ir M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, apie Senovės Egiptą išleido keletą knygų, kurių pagrindinė ,,Mutės šventykla pelenuose“. Galbūt dalyvaudama įvairiuose kongresuose šį veikalą skaitė ir lietuvė.

Žinoma, šių dviejų egiptologių kelionių maršrutai Egipte skyrėsi. Lietuvė pasitenkino tik ,,siauru“ spinduliu (tolimiausias taškas – Tėbai), o M. Benson nukeliavo net iki Nubijos (tolimiausias taškas – Elafantina). Anglės laiškai iš pirmosios kelionės pilni detalių apie šalyje matytus ir girdėtus dalykus. Gausu animalistinių aprašymų, gandų apie turistus, Senovės Egipto tikėjimo palyginimų su to meto papročiais. Štai vienas tipiškų komentarų: Vaikai labai mieli, kai jie neapgaudinėja ar ne elgetauja. Lietuvės užrašuose netgi vietiniai arabai pateikiami apipinant juos tam tikra aura, o M. Benson į viską žvelgia tikroviškiau, kaip tikra turistė – europietė. Dera pabrėžti, kad M. Benson iki kelionės po Egiptą (kur vyko priversta ligos) šalies kultūra nesidomėjo, o universitete studijavo tiksliuosius mokslus. Tad abi moterys pajuto aistrą egiptologijai pačioje pirmoje kelionėje. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė  apie vieną kelionių rašė broliui Dionizui: ...pagaliau esu Egipte, kaip gera man..., gyvenu kaip pasakoje, niekada nesitikėjau, kad galiu taip maloniai gyventi... Panašiai kaip ir lietuvė, M. Benson 1894 m. lapkritį antrą kartą atvykusi į Egiptą iš karto susidomi egiptologija, pradeda mokytis arabų kalbos bei hieroglifų ir užsibrėžia gauti leidimą savarankiškai kasinėti. Tokį leidimą jai pavyko gauti tik dėl pažinčių (šveicarų egiptologas Henris Eduardas Navilis (1844 – 1926), tuo metu dirbęs faraonės Hatčepsutės (1508 – 1458 m. pr. Kr.)  šventykloje Dier el Bachryje, parašė laišką Henriui de Morganui, Senienų departamento direktoriui, prašydamas padėti M. Benson. Šis leidimą parūpino 1895 m. sausį.). Iš moters laiškų aišku, jog leidimas buvo jaudinantis gyvenimo įvykis, kurį ji įvardijo kaip didžiausią savo nuotykį.

Trijų kelionių į Egiptą metu abi tyrinėtojos pasisėmė skirtingos patirties. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė keliavo norėdama papildyti asmeninę kolekciją bei pagilinti žinias apžiūrinėdama Kairo muziejų, Gizos, Luksoro, Karnako paminklus. Įdomu, kad lietuvė netgi įkopė į Didžiosios piramidės viršūnę. Čia tiktų prisiminti kitą Kaune gyvenusį autorių, žurnalistą, satyriką Arkadijų Buchovą (1889 – 1937). Jis savo dienraštyje ,,Эхо“ 1924 m. išspausdintame straipsnyje ,,Sfinkso ir Kuko šalyje“ užsiminė apie Cheopso piramidės viršūnėje įamžintus turistų vardus, tarp kurių esama netgi lietuviškų. Didžiosios Gizos piramidės viršūnėje daugybė užrašų, įrėžtų darbščiomis turistų rankelėmis. <...> ,,John Smith from Sidney (Australia), o drauge jaudinančiai glaudžiasi ,,Simonas P. iš Kauno ir Manėjus iš Kašino. Šis faktas, nors ir sunkiai patvirtinamas, gali būti realus, nes tuo metu Egiptas traukė keliautojus, norinčius it Dž. B. Belzoni save įamžinti kiekviename žingsnyje. Galbūt kur nors savo vardą išraižė ir M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė. 

Tuo tarpu M. Benson kelionių tikslas iš eilės, vienas po kito sekę trys kasinėjimų sezonai (1895, 1896, 1897 m.), vykę deivės Mutės šventykloje. Jų metu atrasta egiptietiškų dievybių (Sachmetos, Toto) ar faraonų (Tutmozio III, Ramzio II) statulų, daugybė žynių ir raštininkų statulėlių, romėniškų monetų (iš Nerono laikotarpio) ir kt. Visi šie lobiai papildė Kairo, Londono ir Niujorko muziejus. Taip pat M. Benson pastangomis buvo pradėti Mutės šventyklos restauravimo darbai, mat kasinėjimų pradžioje šios šventyklos būklė buvo apgailėtina. 1901 m. po kasinėjimų šventykloje ji motinai rašė: Tiek daug laiko gyvenime aš iššvaisčiau tokiu būdu ir šie...dalykai sustojo kaip tik tuomet, kai, maniau, kad pasiekiau juos arba kaip kad egiptologija, atsivėrusi kaip tik tuo metu, kai daugiau nebegaliu nieko kito daryti... Kas žino, galbūt po savo ekspedicijų Karnako šventykloje, Mutės šventykloje lankėsi ir lietuvių mokslininkė.

Vis dėlto M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės  prisilietė prie vieno garsiausių XX a. atradimų – faraono Tutanchamono (1332 – 1323 m. pr. Kr.) kapo. Jau ketindama grįžti namo ir rūpindamasi Kaire reikalingomis Čekoslovakijos bei Italijos vizomis, Čekoslovakijos ambasadoje lietuvė susipažino su rusų egiptologu Grigorijumi Lukjanovu (1885 – 1945), kuriam padarė neišdildomą įspūdį. Mokslininkas pasiūlė jai pasilikti Kaire ir dar kurį laiką ir padirbėti su V. Goleniščiavu Kairo muziejuje. Iš mokslininkės užrašų daugiau sužinome apie jos veiklą: Kiekvieną dieną sėdžiu muziejuje – tyrinėju Tut-Anch-Amono kapą. O darbo čia tiek daug, tiek gausinga medžiagos, jog ir apsakyti sunku. Matyt, neatsitiktinai dalį vienos knygos ji kaip tik ir skyrė smulkmeniškam šio atradimo aprašymui (lankydamasi Karalių slėnyje norėjo nusileisti į faraono kapą, tačiau šis buvo uždarytas). Paskutinėje savo kelionėje (1934 m.) tyrinėtoja susipažino su garsiausiu amerikiečių egiptologu Džordžu Endriu Raisneriu (1867 – 1942), atradusiu (1902  - 1925 m.) Cheopso motinos karalienės Heteferės I kapą. Būtent su juo mokslininkė įsitraukė į karštas diskusijas dėl vienos iš mažųjų piramidžių datavimo ir priklausomybės. Amerikeitis naujajai savo kolegei aprodė atrastus kapus bei artefaktus. Žinoma, tai tik kruopelė pažinčių, palyginti su M. Benson, kuriai teko garbė dirbti su V. F. Petrie, Persiu Edvardu Nuberiu (1869 – 1949) E. Naviliu ir kt. Minėtieji moklinininkai patys pasisiūlydavo į M. Benson kasinėjimų aikštelę, taip neva padėdami kvalifikacijos neturinčiai ir dirbančiai tik iš asmeninio entuziazmo moteriai, kuri vis nerimavo, kad šioje vietoje bus rastas mažas vertingų daiktų kiekis. Taigi, vertinant lietuvės egiptologės nuopelnus europiniame kontekste, galima drąsiai tvirtinti, kad jos užsispyrimas bei noras įtraukti Lietuvą į egiptologijos mokslo tyrinėjimus nenuėjo veltui. Be jokios abejonės, M.Rudzinskaitės-Arcimavičienės vardą galime įrašyti tarp žymių Europos mokslininkų, kuriems teko garbė prisiliesti prie praėjusio šimtmečio atradimų.

 

Egiptas dailėje. Nuo Fajumo sarkofagų iki reklamos afišų

Senovės Egipto tapyba Romos imperijos laikais priartėjo prie šiandien gerai žinomo natūralistinio portreto, dažnai primenančio vėlyvųjų Bizantijos ikonų stilių. Tai Fajumo mirusiųjų atvaizdai, gausiai atrasti 1887 m. V. F. Petrie (pirmosios portretinės mumijos rastos 1615 m. italų tyrinėtojo Pietro della Valės (1586 – 1652). Mokslininkas jas atvežė į Europą; šiuo metu relikvijos eksponuojamos Drezdene). Jis atrado 81 romėnų laikotarpio mumiją su ant sarkofago vašku išpieštu mirusiojo veidu. 1910 – 1911 m. vėl ėmęsis kasinėjimų V. F. Petrie aptiko dar 70 prastos būklės portretinių mumijų. Mokslininką apstulbino detalių tikroviškumas, o ypač žvilgsnio galia, sukelianti amžinybės įspūdį. Atradimą mokslininkas pristatė Londone, Pikadilio muziejuje. Paroda sulaukė didelio susidomėjimo. Šiais laikais tokių eksponatų priskaičiuojama apie 900. Tačiau kuo šie atvaizdai  ypatingi?

Ptolemėjų laikotarpio mumijos dekoruotos klijuotais arba tapytais, kartais paauksuotais kartonais, kurie vaizdavo savitas mirusiojo kūno dalis (galvą, krūtinę, pėdas) ar ištisą torsą, dengiantį karsto dangtį. Fajumo portretai paprastai tapyti beveik natūralaus dydžio ant iš anksto paruoštos medinės plokštelės. Tapymui naudoti bičių vaško dažai. Šiuo metodu atlikti portretai  išsiskirdavo nepaprastai tankia tekstūra, panašia į mums žinomą aliejinę tapybą. Tirpdamas vaške pigmentas įgaudavo spindinčias, sodrias spalvas. Kita tapybos rūšis – temperinė tapyba –  naudota daug rečiau. Tyrinėjant šiuos atvaizdus pastebėta, kad dailininkai laikėsi ,,idealaus“ amžiaus, t.y. modeliai pozuodavo jaunumėj, kai dar būdavo gyvi; šie kūriniai pirmiausia atsidurdavo jų namuose. Asmeniui mirus portretas imdavo tarnauti kaip mumijos kaukė. Ilgaamžė ikonografija priminė gracingus Ptolemėjų Egipto reljefus.

Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu Egipte vyravo paprotys mirusiųjų iš karto nelaidoti, todėl kuriam laikui jie likdavo namuose. Tačiau kai Romos imperatorius Teodosijus I Didysis (347 – 395) 392 m. po. Kr. pasmerkė šį paprotį, kaip pagonišką, Fajumo gyventojams nieko kito neliko, kaip tik iškelti mumijas ir sulaidoti bendruose kapuose. Kapų plėšikai iki pat XIX a. prad. išpjaudavo šiuos atvaizdus taip visiems laikams sunaikindami archeologinį kontekstą. 

Tapyba Egipto tematika itin suklestėjo XVIII a. pab., kai Napoleonas Bonapartas (1769 – 1821)  surengė karo žygį į Rytus. Šioje ekspedicijoje dalyvavo mokslininkų, botanikų ir dailininkų, tarp kurių buvo talentingas tapytojas baronas V. Denonas. Egipte jis praleido trylika mėnesių, per kuriuos piešė Egipto gyvenimą. Šis žmogus paliko milžinišką skaičių piešinių, kuriuose įamžino paminklus, žmones, buitį. Klaidžiodamas Kairo gatvėmis V. Denonas sudarė miesto gyventojų portretų rinkinius. Tai keli šimtai piešinių, kuriuose vaizduojami įvairaus amžiaus ir lyties žmonės, kasdienės buities atvaizdai, drabužiai, muzikos instrumentai, įvairūs įrenginiai. Veikalas ,,Kelionė į Žemutinį ir Aukštutinį Egiptą generolo Bonaparte‘o kompanijų metu“ žymi faraonų Egipto renesanso pradžią. Knyga pasirodė Paryžiuje 1802 m. ir sulaukė didelio pasisekimo:  vienas po kito išėjo keturiasdešimt leidimų. Ji iliustruota apie tūkstančiu plunksna ir anilininiu pieštuku darytų piešinių. Tai milžiniškas darbas, kuriuo rėmėsi ir kiti į Egiptą keliaujantys dailininkai, pvz., Nestoras Lotas (1804 – 1842), XIX a. prad. tapęs akvareles.

Kitas gausiai iliustruotas veikalas ,,Egipto ir Etiopijos paminklai“ (pastarąjį sudarė brolių Ernesto ir Makso Vaidenbachų bei Frėjaus  piešti 894 paveikslai, vaizduojantys šventyklas, statulas, kapų interjerą) išleistas po prūsų ekspedicijos 1842 – 1845 m., vadovaujamos Karlo Richardo Lepsijaus (1810 – 1884). Daugelis keliautojų  XIX a. piešė paminklus, kuriuos grobstė nuotykių ieškotojai. Škoto Davido Robertso (1796 – 1864) piešiniai, sukurti jam lankantis Nilo slėnyje, tiksliai liudija Egipto ir Nubijos paminklų būklę. 1838 ir 1839 m. jo akvarelėse užfiksuotos  šiandien jau išnykusios egiptiečių šventovių spalvos.

O kaip Egiptas paveikė tapybą Lietuvoje? Oriento aliuzijos Lietuvos mene, nors ir ne itin ryškios,  taip pat pastebimos. Senovės Egipto apraiškų galima aptikti ne vieno Lietuvos XVIII – XX a. architekto, skulptoriaus, tapytojo, fotografo kūryboje. Bene ankstyviausiai lietuvių tapyboje Egiptą ,,pamėgo“ garsusis dailininkas Pranciškus Smuglevičius (1745 – 1807), sukūręs eskizą kompozicijai ,,Faraono duktė“, taip pat piešinius ,,Kaip senovės egiptiečiai teisdavo mirusius“, ,,Antonijus susitinka su Kleopatra Farsale“ ir ,,Kareivis besipuošiančiai karalienei Kleopatrai praneša apie įvykusį maištą“. Kleopatros tema jaudino visais amžiais, todėl jos gyvenimo scenų galima aptikti ir Renesanso tapytojo Pjero di Kozimo (1462 – 1521) (,,Simonetos Vespuči portretas (Kleopatra)“, (1488 m.)), ir ankstyvojo Rokoko tapytojo Frančesko Trevisani (1656 – 1746) (,,Antonijaus ir Kleopatros puota“, XVIII a. I. pus.) kūryboje. Tad P. Smuglevičius šioje srityje nebuvo išskirtinis.

XIX a. dekoro Egipto tema aptinkama ir Lietuvos dvaruose. Pavyzdžiui, Tyzenhauzų užsakyta tapyba Rokiškio centrinių dvaro rūmų vienos antro aukšto reprezentacinės salės sienose. Nors dailininkas nežinomas, tačiau, matyt, kūrinys turėjo suteikti kambariui egzotikos ir „liudyti“ meninį šeimininkų išprusimą. Juolab kad egiptologija domėjosi ne viena lietuvių aristokratų šeima:  grafai Kosakovskiai asmeniškai (Stanislovas Feliksas Kosakovskis (1795 – 1872) pažinojo Ž. F. Šampoljoną, domėjosi hieroglifais, propagavo jų iššifravimą salonuose bei kaupė Egipto vaizdų fotografijas); Raudondvario dvaro savininkas kunigaikštis Benediktas Henrikas Tiškevičius     (1852 – 1935) domėjosi fotografija ir 1896 m. sukūrė garsiąją  kompoziciją ,,Berenikė“ (joje vaizduojama Ptolemėjaus III Euergeto (246 – 222 m. pr. Kr.)  žmona Berenikė II (267/266 – 221 m. pr. Kr.)).

Turbūt ryškiausiai Egiptas atsiskleidžia dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875 – 1911) tapyboje. Pasak tapytojo amžininkų, menininkas domėjosi egiptiečių filosofija bei saulės kultu, todėl dažnai šiomis temomis diskutuodavo bendraminčių būreliuose. Žvelgiant į šio tapytojo kūrybą, aiškiai pastebimi Senovės Egiptui būdingi įvaizdžiai. Rykšiausi jie paveiksluose

,,Sonata nr. 7“ („Piramidžių sonatos“) Allegro, Andante ir Scherzo dalyse bei garsiuosiuose ,,Aukure“, ,,Tvirtovėje“ (,,Tvirtovės pasakoje“), bei kituose autoriaus eskizuose ir piešiniuose. Paveiksle ,,Aukuras“ M. K. Čiurlionis vaizduoja seniausią – laiptuotąją – piramidę. Šį ypatumą, pasak muziejininkės Aldonos Snitkuvienės, pastebėjęs keliautojas Matas Šalčius kelionės po Egiptą aprašyme teigė, kad laiptuotoji piramidė panaši į senovinį aukurą mūsų Čiurlionies paveiksluose.

Kitame šio tapytojo paveikslų cikle ,,Piramidžių sonata“ (,,Sonatos nr. 7“), Allegro ir Andante dalyse, matyti ištęsta kūginė piramidė, ties pagrindu išlenktomis kraštinėmis. Panaši piramidė vaizduojama 1670 m. Offerto Drapperio knygoje ,,Beschreibung von Afrika“. Manoma, kad šią knygą dailininkas galėjo matyti imperatoriškosios dailės akademijos bibliotekoje gyvendamas Sankt Peterburge 1908 m.

Vėlesnių dailininkų darbuose egiptietiški motyvai jau nebe tokie ryškūs. Pavyzdžiui, jie aptinkami Kazio Šimonio (1887 – 1978) paveiksluose ,,Vydūnas“, ,,Kompozicija“, ,,Vienumoje“; keliose E. Šostauskienės kompozicijose šia tema, taip pat dailininkų Adolio Jono Krištopaičio (1928 – 2000), Algirdos Karaliūtės (gim. 1932 m.), Eimučio Markūno (gim. 1959 m.) kūryboje.     

Visai atskirą grupę sudaro grafikos darbai, knygų bei žurnalų iliustracijos, kurių galima aptikti tarpukario spaudoje. Geriausias to meto pavyzdys – žurnalo ,,Teatras“ viršelis, sukurtas pagal skulptoriaus Petro Rimšos (1881 – 1963) 1913 m. piešinį, kuriame Egipto motyvai jungiami su lietuvišku ornamentu. Remiantis egiptietiška mada, periodiniams leidiniams kurtos vinjetės, kurių autoriai ne visada identifikuojami. Pavyzdžiui, ,,Kultūros“ žurnalo pirmame puslapyje nuo 1925 m. (Nr. 5) iki 1930 m. naudota kriptonimu P.S. pasirašiusio dailininko vinjetė su Egipto piramidėmis, o žurnale ,,Meno kultūra“ publikuota tapytojo Jono Martinaičio (1898 – 1947) atsklanda su piramidžių motyvu.

Netgi reklamos srityje pasitaikydavo originalesnių pavyzdžių. Štai Lietuvos tarptautinis bankas 1922 m. dienraštyje ,,Lietuvos žinios“ buvo reklamuojamas pasitelkus piramidžių atvaizdą, o vokiečių bendrovės ,,Telefunken“ radijo grotuvai tame pačiame dienraštyje (1938 m.) pavaizduoti  stilizuotos egiptietės šventyklos fone. Akcinė bendrovė ,,Zefyras“ aukščiausios kokybės papirosus ,,Merfis“ reklamavo papuošusi jų pakuotes Vidurinės Karalystės laikų sfinkso atvaizdu. 

 Galima pastebėti, jog Lietuva jau nuo XVIII a. sėkmingai įsitraukė į egiptietiškąją madą, kuri užliejo Europą bei Ameriką kartu su pirmaisiais šios srities  atradimais. Mūsų dailininkai, mokslininkai domėjosi senąja kultūra, stengėsi ją pristatyti plačiajai visuomenei. Įdomu pastebėti, kad Mesopotamijos atradimai, vykę lygiagrečiai su Egipto, nesulaukė tokio dėmesio, tad  negalėtume jų lyginti su ,,egiptomanijos“ banga.

 

 

 

Remtasi:

1. Arcimavičienė- Rudzinskaitė M. ,,Sinuhetas“ // Švietimo darbas, Nr. 3-6, 1922 m.

2. Arcimavičienė- Rudzinskaitė M., ,,Egipto hieroglifai“ (Senovės rytai 1), Kaunas, 1932 m.

3. Arcimavičienė-Rudzinskaitė M. ,,Moters būklė senovės Egipte“ (Senovės rytai 2), Kaunas, 1932 m.

4. Arcimavičienė-Rudzinskaitė M., ,,Tut - Anch - Amono kapas ir Tebų paminklai“ (Senovės rytai 3), Kaunas, 1933 m.

5. Bystander , ,,Въ странь Сфикса и Кука, изъ запиской книжки туриста“ // Эхо, но. 3, 1924 г.

6. ,,Description De L‘ Egypte“, Köln, 1997.

7. ,,Dionizo Rudzinsko fondas“ // Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Rankraščių skyrius, Fondas. 303 – 33.  

8. Drėma V. ,,Pranciškus Smuglevičius“, Vilnius, 1973 m.

9. ,,Egypt, the world of the pharaohs“ sud. Schulz R., Seidel M., Köln, 2004.

10. ,,Grafų Kosakovskių albumas“, Kaunas, 2004 m.

11. ,,La peinture italienne“ sud. Pirovano C., Rosenberg P., Paris, 2009.

12. ,,Lietuvos žinios“, Nr. 279, 1938 m. gruodžio 7 d., 10 psl.

13. ,,Lietuvos žinios“, Nr. 52, 1940 m. kvo 5 d., 6 psl.

14. ,,Meno kultūra“, Nr. 3, 1928 m., 12, 14 psl.; Nr. 1, 1930 m., 16 psl.

15. Petrie F. W. ,,The arts and crafts of ancient Egypt“, London, 1996.

16. Silverman P. D. ,,Ancient Egypt“, London, 1997.

17. Snitkuvienė A. ,,Lietuva ir Senovės Egiptas XVI a. pab. – XXI a. prad.“, Kaunas, 2011 m.

18. ,,The short egyptological career“, http://www.geocities.com/athens/styx/3776/Benson1.html

19. ,,The Correspondence of Flinders and Hilda Petrie http://findarticles.com/p/articles/mi_m0PAL/is_/ai_n13452815

20. Vercoutter J. ,,Užmiršto Egipto beieškant“, Vilnius, 1999 m.

21. ,,Women in old world archeology: Hilda Petrie“, http://www.brown.edu/Research/Breaking_Ground/results.php?


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*