Rss Facebook
2016
Gruodis
5
Naujienos
2016 Gruodis
      1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

KLAJOJANTIS CIRKAS SUAUGUSIESIEMS 1

Joana Gimberytė-Juronė
www.kamane.lt, 2012-04-24

Kovo 27-28 d. Kauno valstybiniame lėlių teatre bus vaidinama iš Sankt Peterburgo atvykusių kūrėjų premjera „Kelionė saulės link“. Tai miestų partnerių kūrybinis projektas „Tarp Lietuvos ir Sankt Peterburgo“, remiamas Lietuvos kultūros fondo. Partnerio teisėmis projekte taip pat dalyvauja tarptautinis lėlių teatrų festivalis „KukArt“. Spektaklio režisierius, scenografas ir kompozitorius – „Auksinės kaukės“ ir „Auksinio sofito“ apdovanojimų Rusijoje laureatai.

Idėjos autorius ir režisierius – Borisas Konstantinovas, scenografas – Viktoras Antonovas, kompozitorius – Denisas Šadrinas.

Režisierius Borisas: „Lėles aš paprasčiausiai myliu“

– Borisai, kaip gimė spektaklio idėja?
 – Prieš penkerius metus lankiausi Lietuvoje. Sigitas (Kauno valstybinio lėlių teatro direktorius Sigitas Klibavičius. – J. G.-J.) jau tada man pasiūlė režisuoti spektaklį Kaune. Atsisakiau dėl laiko trūkumo. Kai mudu vėl susitikome Rusijoje, Sigitas priminė: „Praėjo penkeri metai...“ Tuomet paaiškinau, jog man labai svarbu, kad spektaklyje skambėtų gyva muzika. O jis papasakojo apie Kauno lėlių teatre dirbantį aktorių, kuris profesionaliai groja smuiku. Už to ir „užsikabinau“: istorija apie gatvės artistą – smuikininką-klouną, apie klajojantį cirką, fokusininką ir asistentę jo žmoną, kuri svajojo dainuoti operoje, ir apie dresuotoją, musę, gorilą, senuką... Personažai gimė mano galvoje vienas po kito. Klajojantis cirkas – kaip tam tikra komuna, šeima. Teatras – taip pat.

– Retai taip būna, kad režisierius pats dirbtų ceche, klijuotų dekoracijas...
 – Kas yra lėlininkas? Tai žmogus, kuris pats daro ir dekoracijas, ir lėles, ir, jeigu reikia, pats vaidina spektaklyje.  

– Spektaklyje veikia ir „gyvasis planas“, ir lėlės?
 – Man patinka šis žanras. Aktoriai ir lėlės draugauja, padeda vieni kitiems – labai graži sintezė. „Gyvajame plane“ – smuikininkas; spektaklyje labai svarbu muzika ir ritmika. O lėlės... Jas aš paprasčiausiai myliu.

– Ar įmanoma, kad menas gimtų ne iš begalinės kančios, o per šviesą ir žaidimą?
 – „Kelionė saulės link“ – pozityvus spektaklis, o aš jame dirbu kaip treneris. Apskritai manau: kai gyvenime tiek blogio, mene reikia ieškoti kuo daugiau šviesos.

Balandžio 11d., trečiadienis

Repeticija prasideda nuo uždangos. Artistams ruošiantis scenoje, uždanga užskleidžiama ir vėl atveriama. Pradžios, naujumo jausmas. Iš scenos gilumos, tarp dekoracijų, lėtai išlenda smuikas. Paskui jį – ranka, koja, o galiausiai ir visas Darius Krapikas. Tarsi niekad ir nebūtų išėjęs namo. Iš tiesų visi, dirbantys „Kelionėje saulės link“, rodos, gyvena teatre. Borisas taip tiki tuo, ką daro, taip tiksliai pasako pastabas ir su tokiu tikrumu bei vidine švara eina prie kiekvieno artisto, į kiekvieno sielą, kad nepasitikėti juo, regis, neįmanoma. Taip penkių minučių pertraukėlė lauke pavirsta į keturiasdešimties minučių diskusiją, sprendimų paieškas ir jų pateisinimus. 

Truputėlį vėliau režisierius stabdo veiksmą ir klausia:
 – Kai kuo nors labai susidomi ar nori ką svarbaus pasakyt, tik pasuki galvą ir pažiūri į tą pusę ar  visu kūnu reaguoji į situaciją? Lėlės net užpakalis turi būti aktyvus!
 Kaip ir kiek reikia dirbti, kad trys žmonės kurtų bendrą personažą – kartu valdytų vieną lėlę? Galva, rankos, kojos... Kai trys aktoriai susilieja, tampa vieniu, lėlė pradeda kvėpuoti ir gyventi, tada gimsta personažas. Aišku, personažo gyvastį smarkiai lemia ir dailininkas. Viktoras su spektakliu dirba kaip tapytojas su drobe – potėpis po potėpio, didžiulis perfekcionizmas.

Dailininkas Viktoras: „Pirmyn veda dialogas, diskusijos“

– Viktorai, su Borisu dirbate ne pirmą kartą. Jūs – kūrybinis duetas?
 – Kai režisierius dirba drauge su dailininku, laikas parodo, kiek tai sėkminga.

– Lėlių teatre dailininkas svarbiausias žmogus po režisieriaus. Ar nekyla konfliktų, jeigu jūsų ir režisieriaus požiūris išsiskiria? 
 – Jeigu nepritariu kuriam nors režisieriaus sprendimui, stengiuosi išsaugoti spektaklio estetiką ir pasakau, kad vienaip ar kitaip daryti  n e g a l i m a . Tarp režisieriaus ir dailininko vyksta nuolatinis dialogas.

– Kuo  jums artima Gatvės Artisto-Klouno Muzikanto tema?
 – Ir mano gyvenime buvo klajojančio lėlinininko periodas. Taigi, viena vertus,  tema man labai artima, bet  kita vertus – kiekvienas tą „klajojimą“ jaučia ir supranta skirtingai.

Kompozitorius Denisas Šadrinas – Boriso draugas ir taip pat režisierius: jis mane permato ir jaučia, ko man reikia spektaklyje. Muzika nuo pirmųjų natų sukaupia ir „sustyguoja“ žiūrovą, paruošia spektakliui. Laimė išreiškiama melodija, sakydamas pastabas režisierius kone visada niūniuoja, ir kiekviena emocinė vyksmo atrama yra ritminė. Muzika – lygiavertė spektaklio partnerė. Labai gaila, kad kompozitorius neturėjo galimybės atvykti – tuomet tikriausiai s k a m b ė t ų  visas teatras.

 

Rekvizitininkė Jolanta: „Lėlių gamyboje negalima taikyti šablonų“

Visi aktoriai ir cecho darbuotojai maksimaliai įtraukti į spektaklio kūrimo procesą. Rytą, dieną ir naktį – visada rasi žmones, dirbančius prie dekoracijų ar lėlių. Borisas dienomis režisuoja, o naktimis su Viktoru gamina dekoracijas. Bendras darbas vienija, atsiranda komunos iliuzija. Kaip dramos aktorius grimuodamasis eiti į sceną kaskart iš naujo kuria personažą, „nupaišo jam veidą“, taip čia iš medžiagų ir dažų gimsta ištisas pasaulis. Cechuose – visas lėlių teatro veidas. Užsuku į siuvyklą – čia rekvizitininkės, butaforininkės Jolanta Gipienė ir Žaneta Jakštienė gamina lėles.

– Jolanta, kokia yra  kuriamo spektaklio lėlių specifika, dailininko išskirtinumas?

– Tai pirmos tokio tipo lėlės – mes dar nesame turėję su jomis patirties. Jos labai lanksčios, judrios, turi daugybę galimybių. Dailininkas atvažiavo su konkrečia idėja, žino, ko nori, o mums viskas nauja. Apskritai turbūt nepasitaiko, kad dviejų spektaklių lėlės būtų vienodos – negalima taikyti jokių šablonų.

 

– Žana, ar įprasta, kad režisierius pats prisijungtų prie rekvizitų gamybos?

– Tikrai ne. Ir stebimės, ir žavimės, kad Borisas dirba kartu, klijuoja, montuoja... Visai kitas jausmas, kai režisieriaus visur pilna. Tada kolektyvas jaučiasi kaip šeima, atsiranda dar didesnė motyvacija. Toks darbas labai džiugina.

Balandžio 14 d., šeštadienis

Lėlių teatre labai naudinga ne tik jausti lėlę, bet ir matyti savo darbą iš šono. Šiandieninė repeticija –  priešais veidrodžius. Šįkart Andrius Žiurauskas prižiūri, kad viskas vyktų sklandžiai:

– Dabar klausykit! Jis džiaugiasi, kad žmona dingo, o tada bam ir gauna su kojine per snukį! Žmona fokusininką pjauna. Pjauna rutina, pjauna santykiai, todėl ir jis ją „pieluoja“.

Ir „pieluoja“. Kartą, du, keturis, šešiolika – tol, kol visi lieka patenkinti atvaizdu veidrodyje. Lėlės labai detalios ir, galėdamos matyti savo atspindį, išsyk nori pasirodyti, ką moka: šypsosi, raukosi, kilnoja antakius, judina ūsus dar gyviau negu scenoje. O per pertraukėles, kai veik niekas nemato, kai kurios šoka kankaną...
 

Kiekvieno aktoriaus metodika labai skirtinga. Mindaugas Ancevičius nuolat žaidžia, bando lėles, jas šokdina ir striksi pats, kartais – tiesiog žongliruoja veiksmo fone. O  Mindaugas Černiauskas – priešingai: visą repeticiją praleidžia su lėle rankose prikandęs lūpą, mirtinai susikaupęs. Jolita Ross vardan kokybės į viską reaguoja skrupulingai, kruopščiai, kiek priekabiai . Indrė Taločkaitė, gavusi savo lėlei uždavinį, bando, bando, bando dar, kol pranyksta supanti erdvė ir ji lieka dviese su lėle. Darius Krapikas žavi atsidavimu instrumentui, atrodo, jog jis ir smuikas – vienis. Andrius Žiurauskas, būdamas ir šio spektaklio aktorius, ir režisieriaus padėjėjas, nuolat turi persiplėšti: dirbti su lėle ir pagelbėti kitiems. Vienintelė mintis, kuri kyla stebint jo vaidinamą Gorilą, – profesionalas. „Tau net Gorilos kaukės nereikia“, – juokauja režisierius, kalbėdamas apie darbo kokybę. Mindaugo Ancevičiaus ir Karolinos Žernytės kuriamas Diedukas (abu skirtingose scenose kuria jo rankas) – viena įdomiausių lėlių. Kaskart pasirodžius Diedukui, stebiu Mindaugo (A.)  ir Karolinos rankas – abiejų be galo išraiškingos, tapusios personažo rankomis. Pati Karolina žavi ne tik darbu su lėle, bet ir didžiule meile kūrybai iš esmės: kai žmogus yra ir aktorius, ir režisierius, ir pjesių kūrėjas, kai jis noriai stažuojasi, mokosi ir keliauja, nekyla abejonių, jog lėlės jam – tiesiog skirtos.
 

Aktoriai: „Režisieriumi pasitikime šimtu procentų“

– Mindaugai (A.), ar daug reikia pastangų, energijos, norint  atgaivinti lėlę?
  Scenoje judi, kad neprarastum tonuso, neapsnūstum, išlaikytum nuotaiką. O lėlę atgaivinti itin sunku, nes turi ne tik pats išmanyti techniką, ne tik sukurti personažą, bet jausti ir kitus du žmones, kurie drauge su tavimi tą lėlę valdo.

– Mindaugai (Č.), spektaklio kūrėjai atvažiavo į Lietuvą konkrečiai šiam projektui, dirbti su jumis. Ar tai suteikia daugiau atsakomybės, galbūt  streso ar priešingai -  pasididžiavimo?
 Ypatingo skirtumo nėra. Iš tiesų, man labai patinka spektaklio idėja, žavi galutinis rezultatas, kurį gali numatyti. Todėl dirbame taip kruopščiai.

– Kokiam žiūrovui skirtas spektaklis?
 – Visai šeimai – labai populiari ir šiuo atveju teisinga frazė. Nes vieni vaikai kai ko gali nesuprasti, nors vis vien bus įdomu, o suaugusieji įskaitys ir gilesnę istoriją.

Indre, dirbi tik su lėlės galva, turi sukurti galvos personažą, ir nėra jokių kitų išraiškos priemonių. Ar sunku perteikti emociją?
 – Gavusi lėlę, priimi ją tokią, kokia yra. Jei tai – tik galva, viduje vis tiek matai ir jauti ją visą. O būna, paimi lėlę, kuri turi ir kojas, ir rankas, bet nesugebi jos suvaldyti. Mano draugystė su šitu personažu tik ką prasidėjo: aš jau numanau, nujaučiu vidinį vyksmą, bet vėlgi – jei pati eičiau į sceną, galbūt visai kitaip vaidinčiau, o dabar turiu atrasti, kaip mano lėlė išreiškia vieną ar kitą emociją.

Ar pritari minčiai, kad Kauno lėlių teatrą reikėtų labiau orientuoti ir į suaugusiuosius?
 – Pats klausimas keistas. Kodėl lėlių teatras negali būti universalus? Nors „Kelionė saulės link“ statoma orientuojantis į suaugusiuosius, tai nereiškia, kad, tėveliui atėjus su dešimtmečiu vaiku, šis nieko nesupras. Juk mažieji spektaklį žiūri daugiausia vizualiai, o lėlės – be galo gražios, ir įspūdis tikrai liks. Jokių užribių, kurių negalima matyti iki aštuoniolikos, čia nėra. Bet klausimas – ką vaikai išėję atsimins, jei visa, ką sugers į save, bus tik vaizdai?

– Jolita, teatre esate jau septyniolika metų, ir tikriausiai per tą laiką teko dirbti ne su vienu ir ne su dviem režisieriais?
 – Taip, esu iš tų aktorių, kuriems teko malonumas dirbti su daugeliu atvykusių režisierių.

– Ką Borisas atnešė, išmokė naujo?
 – Abejoju, ar būtent man atnešė ką nors naujo, juo labiau kad juodame kabinete jau esu dirbusi. Per pirmąjį susitikimą Borisas paklausė, ar mes tikime, kad jis užrašų knygutėje turi pjesę. Asmeniškai aš manau, jog man, kaip aktorei, tuo tikėti nereikia – tuo tikėti turėtų pats režisierius.

– Stebint, kaip repetuojate, atrodė, jog dirbate labai tiksliai. Kiti stengiasi  eiti ir per vidų, o jūs dirbate tik techniškai?
 – Mano giliu įsitikinimu, šitas metodas – būtent juodasis kabinetas – negali parodyti vidaus. Ypač beteksčiame spektaklyje. Kaip galima parodyti vidų, kai viską nusako muzika, ritmas, tempas? Kai viskas tave įspraudžia į rėmus, ir tiesiog ne visi aktoriai geba taip dirbti. Gerbiamas amžinąjį jam atilsį Ratkevičius pripažino, kad man tai yra duota.

– Karolina, ar darbas lėlių spektaklyje, skirtame labiau suaugusiesiems, smarkiai skiriasi nuo darbo vaikiškame spektaklyje?
 – Ne, nesiskiria. Darbas šiame spektaklyje skiriasi nebent dėl pačių lėlių. Personažų charakteriai labai tikslūs, ir kai viena lėlę valdo keli žmonės, dirbti kur kas sudėtingiau.

– Tau pačiai darbo procese svarbiau lėlininko technika ar aktorinis vidus, personažo kūrimas?
 – Vidus ateina tik per techniką. Pavyzdžiui, kilnojasi lėlės ūsai. Ir aš turiu taip dirbti, kad ūsai judėtų pagal nuotaiką, personažo emociją.

Andriau, ar tai, kad pats esi režisierius, netrukdo pasitikėti kito režisieriaus sprendimais?
 – Kiek esu dirbęs su įvairiais režisieriais, man visada svarbu, kad mūsų teatre būtų geras spektaklis. Pasitikiu Borisu ir ieškau savo veiksmų logikos jo sprendime. Tikiuosi, kad pataikau. Svarbu, kad režisierius būtų protingas, o su Borisu yra labai smagu. Jis žino, ko nori, žino, kiek reikia leisti improvizacijos. Profesionalumas aktoriui ir padeda, ir kenkia. Padeda, kadangi supranti, kaip reikia dirbti, bet lygiai taip pat kenkia, jeigu neieškai naujų kelių, o „štampuoji“. „Kelionėje saulės link“ darau keletą naujų dalykų, kurie man labai smagūs.

Premjera po kelių dienų. Afišoje skelbiama, jog spektaklis skirtas visiems nuo 9 iki 99 metų. Pamatyti „Kelionę saulės link“ tikrai verta.

 

Kauno valstybinio lėlių teatro archyvo nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*