A. MIKUTA: „JAU NEBENORIU ŠOKTI ROKENROLĄ“ 8

Vidmantas Kiaušas
www.kamane.lt, 2010-09-27

A.Mikuta. M.Kiaušaitės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujausios A.Mikutos knygos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Rugsėjui persiritus Bobų vasaros link, slopstant didžiajai baravykų fiestai, Kauno menininkų namuose įvyko poeto Algimanto Mikutos kūrybos vakaras, kurio metu pristatyta eilėraščių knyga „Veranda“ ( „Homo liber“, 2010). Susitikimą  pašmaikštaudamas vedė poetas, Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Viktoras Rudžianskas, iš naujosios knygos žemaitiškai padeklamavo aktorė Doloresa Kazragytė, apie A. Mikutos kūrybą kalbėjo leidyklos „Homo liber“ direktorius, literatūrologas Vilius Gužauskas, pasisakiusiųjų mintis pakomentavo ir lyrikos paskaitė pats autorius.

V. Rudžianskas kraipė galvą, kad verandų šiais laikais lyg ir nelikę, ketino autorių, kurio visas knygas ne tik skaitė, bet ir turi savo bibliotekoje, išvadinti „senuoju dinozauru“, bet prisipažino negalįs – „Mikuta aktualizuoja ir šių dienų lietuviškąją kultūrą“. V. Rudžianskas pastebėjo: „Poetas atpažįstamas, nauja knygoje nebent tai, kad A. Mikuta padūsauja dėl Jos didenybės Senatvės, stengiasi su ja suartėti. Bet jam nepavyksta, nes žodynas, eilėraščių dinamika pradeda šėlti, ir senatvė atsitraukia.“ Vedėjas ironizavo, kad poetas priešgyniauja sau, rašo „Rupūs miltai, kaip gerai poetams, jie niekada nesensta“, o pats bando užpildyti senatvininko deklaraciją.

V. Gužauskas prie stipriausių priskyrė A. Mikutos rinkinį „Apuoko valanda“ (1984), kurį išleidžiant jam anuomet teko prisidėti kaip „Vagos“ leidyklos redaktoriui, ir pasidžiaugė, kad poetas  išlaiko aukštą kūrybos lygį. Literatūrologas sakė: „Veranda“ parašyta žmogaus, kuris daug supranta ir apie gyvenimą, ir apie literatūrą. Mikutos kūryba spalvinga, šviesi, nepaisant kalbų apie amžių, jaunatviška, kadangi tokia yra poeto prigimtis. Kad ir paniurzgama retkarčiais, vis tiek su šviesos spindulėliu. Mikuta vienas ryškiausių Lietuvos poetų, jis nuo pirmųjų knygų įėjo į XX a. lietuvių literatūros klasikų gretas ir peržengė į XXI a. turėdamas savo vietą, savo atskirą nišą poezijoje. Kartais kalbama, kad Mikuta gyvenimo satyrikas, kad rašo apie dabartį. Taip sakantys šiek tiek klysta. Man atrodo, kad  pirmiausia Mikuta yra lyrikas su labai geru žemaitišku humoru. Gerai, kada lyrikas sugeba nesusentimentalėti, o kalba  apie visiems svarbius dalykus su ironija, juoko doze. Gyvenimas pilnas pakilimų ir nuopuolių, džiaugsmų ir nusivylimų, vilčių ir įvairiausių netekčių. A. Mikuta rašo apie viską. Skaitant „Verandą“ reikia ieškoti gilesnių poteksčių. Poeto kūryba nenutolsta nuo tikrovės, nuo savo gyvenamojo laiko, bet jis sugeba rašyti taip, kad tekstuose nušvinta išminties spindulėlis.“

Panegirikos neužliūliavo „Verandos“ autoriaus, kartais jis norėjo įsiterpti, priešgyniauti, bet kantriai išlaukė savojo žodžio, o tada apie savo naująją knygą, apie žemaitiškai parašytų eilėraščių pluoštelį kalbėjo taip: „Kai ką reikia pakomentuoti. Iki dešimties metų gyvenau Salantuose, Žemaitijos miestelyje, ir bendrinės kalbos, išskyrus mokyklą, negirdėjau. Žemaičių kalba, tarmė skambėjo visur, prisiklausydavau įvairių dainuškų ir prie bažnyčios, ir turguje. Berniokui visa tai nerūpėjo, neužsirašinėjau, bet pasąmonėje išliko, kartkartėmis atsiliepia. Tai, ką čia užrašiau, yra parafrazės, variacijos to, ką girdėjau. Neabejoju, kad pedantiškai pasikrapštę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvuose užtiktume įvairių ekspedicijų metu užrašytų žemaitiškų dainelių, eilėraščių, kurių vienas kitas sakinys sutaptų su mano tekstais.  Šita knyga – vienuoliktas mano eilėraščių rinkinys, kitos – rinktinės ir kitokio pobūdžio, iš viso esu išleidęs šešiolika, nors leidėjai ir parašė, kad „Veranda“ – keturioliktoji.

Galėjau tarmiškų posmų pagarsinti ir anksčiau, bet jūs patys matote, kada tarmės įgavo šiokį tokį prestižą. Neseniai internete mačiau straipsnį „Tarmiška kalba nėra prastuoliškumo ženklas“. Ir tai – tiesa. Aš kurį laiką taip pat maniau, kad prasčiokėliai, mužikėliai kalba tarmiškai, o inteligentai – normine kalba.

„Verandoje“ tarmės labai nedaug, išdrįsau įdėti tik du cikliukus žemaitiškų, linksmesnių dalykėlių. Lyg ir eksperimentas. Įdėjau ir žvalgausi, kas bus. Ar čia muš, ar čia girs, ar dar ką darys... Anarchistinio tipo jauni vyrai, tokie, kaip garsiai nuskambėję Kastoras ir Poluksas, kažkodėl giria mano jaunystės eilėraščius, kuriuos sovietmečio kritikai supeikdavo, o Ričardas Pakalniškis išvadino bravūra. Viskas keičiasi... Menininkui svarbu turėti tvirtą stuburą. Kurtas Vonegutas pajuokavo: „Jeigu nori labai įskaudinti savo tėvus, bet nedrįsti tapti gėjumi, pasidaryk menininku.“ Taigi menininkui prieš daug ką reikia atsilaikyti. O šita knygelė...  Kad kolegos nesistebėtų, kas čia atsitiko su  autoriumi, kuris anksčiau kas treji metai išleisdavo poezijos knygą, o dabar ir dešimt praeina, grįžtu prie senojo ritmo.

Kodėl „Veranda“? Nes nebėra lakstymų, klajojimo, žvilgsnio nuo aukšto kalno, iš traukinio, lėktuvo. Į aplinką žvelgiama iš arti. Iš vaikystės verandos, iš dabartinės verandos. Pati veranda retro dalykas. Dabar niekas verandų nebestato, bet autorius irgi iš praėjusio amžiaus. Esu paskelbęs naminę-virtuvinę filosofiją, kad aplink žmogų yra trys ratai: vienas labai tolimas, į kurį nuklystame tik svajonėse, antras – vidurinysis, sunkiau suvokiamas mokslo išminties ratas, o trečiasis -- artimasis, kai viskas apčiuopiama, suprantama, skausminga. Čia esama ir linksmumo, ir graudumo, ir rimtumo. Nebūdamas didelis vaidintojas seniai suprantu, kad niekas perdėtom ašarom ir perdėtom linksmybėm netiki.

Geriau visada būti kuo natūralesniam. „Veranda“ nėra jaunatviška, kaip kolegos aiškina, ji tokia ir neturi būti, dabar jaunatviška ir emocionali yra reklamuojama kasdienybė. Čia to reklaminio džiaugsmo nėra. Esu matęs, kaip vienas pakriošęs generolas dar sovietiniais metais šoko rokenrolą. Tai va, aš  to daryti nenoriu.“

Keista, bet paties poeto, aktorės ir, kas rečiau nutinka per literatūros vakarus, vedėjo bei literatūrologo deklamuojamų rimtų ir polinksmių eilėraščių pasiklausiusi vyresniojo amžiaus auditorija, kurioje tesimatė keletas jaunų veidų, be ilgesnių kalbų išsiskirstė lyg viską žinotų... Su A. Mikuta susitikome ir pasišnekėjome kitą dieną. 

– Debiutavote („Gėlės braižykloje“, 1962) devyniolikmetis. Tad kūrybinis darbo stažas apie penkiasdešimt metų. Kaip pakito (arba ne) bendrystė su eilėraščiu, nuo ko ir kaip jis prasidėdavo jaunystėje ir prasideda dabar?

– Eilėraštis, mano supratimu, emocinis dalykas,  nors galbūt kai kas jį sąmoningai išprotauja. Ir jeigu emocinio nusiteikimo nėra, tai ar tu jaunas, ar tu senas, nieko nebus. Jaunesnis visiems darbams esi greitesnis, vienas du, ir gali sėsti rašyti. Mes vadiname „sėsti“, nors koks čia sėdėjimas rašant poeziją. Tekstas arba nusiteikimas turi būti galvoje. Aš labai daug taisau, o pradžioje turi suktis sakinys ar posmas, prie kurių gali „prikabinti“ visą tekstą. Kalbant apie vėlesnius laikus, tai per dešimtmečius galvoje susikaupė galybė frazių. Ir „Verandoje“ yra eilėraščių, kuriuos galima pavadinti prikeltais iš numirusių, nes vėl atsirado panašus nusiteikimas.

Kartais perverčiu senus užrašus, kartais pats savęs klausiu, kodėl kažką užrašiau. Taip paskaitinėjant, pagalvojant, dėliojant atsirado ir „Kompostas“, pernai Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleisti dešimties metų užrašai.

Į klausimą labai sunku atsakyti. Jaunystėje viskas, ką užrašei, atrodė  vertinga, o dabar dažnai pradedi eilėraštį ir pats išbrokuoji, meti šalin. Nebaigi, nenori, tekstas nekimba. Turiu tokią bjaurią savybę, pats mintyse išsityčioju iš savo teksto.

Nesu aktyvus interneto naršytojas, bet „bloguose“ randu ir savo eilėraščių, kurie kažkam patinka, įdeda. Net iš antrosios, 1965-aisiais išleistos knygos „Spektras“. Nustembu, kartais sunkiai atpažįstu, kad mano. Nors rašau jau pusę amžiaus, nedrįstu sakyti, kad rašant galima atsipalaiduoti. Turi įsitempti. Kartais užkliūni, nerandi reikalingo žodžio, kamuojiesi, ieškai, neužmiegi kelias naktis.

Taisote knygose išspausdintus eilėraščius? Na, kad ir sudarinėdamas rinktines...

– Kai knyga išeina, rimtų taisymų nebedarau. Bet kartais matai, kad  vienas žodis truputėlį šleivas.Pasitaiko, per dešimt metų tą žodį sugalvoji. Tada  pataisai. Senais laikais buvau parašęs eilėraščių ciklą apie Nidą, kurį dėl kvailiausių priežasčių labai išbraukė. Mat iš mano eilėraščių socializmo priešai galėjo suprasti, kad Nidoje yra rimtas karinis objektas (juokiasi).  Dabar galėčiau atnaujinti, bet tie eilėraščiai nebeaktualūs, niekam nebeįdomūs. Parašiau anuomet publicistinį eilėraštį apie senelius, kurie nori visus mokyti, tai nespausdino, pagalvojo, kad šaipausi iš revoliucionierių. Summa summarum, aktuali publicistika labai greitai pasensta, nes visuomenės reakcija kinta.

Svarbiau estetinė kūrybos vertė?

– Nepasakyčiau, kad poezija turi vien estetinę vertę. Ne. Jeigu norėsi vien gražiai pasakoti, bet neužkabinsi šlykštesnių nemalonių dalykėlių žmogaus gyvenime, tai ir liks tik tam tikrai publikai įdomu. Žinoma, esama įvairovės. Antanas Vienažindys rašė liūdnai ir gražiai, bet nieko daugiau jo lyrikoje nėra, o štai Antanas Baranauskas -- ne tik skambiai, gražiai, bet ir priekaištingai, piktindamasis ir gailaudamas, kad naikinama, teriojama Lietuvos gamta. Kas dabar pasakys, katras didesnis.

– Kaip manote, kur prašapo pulkų pulkai skaitytojų, kurių minias esame matę kad ir per Poezijos pavasarius Palemone, Lakštingalų krantinėje?

Neseniai skaičiau, kad prieš dvidešimt metų Europoje poezija užimdavo septynis visos literatūros procentus, o šiuo metu beliko du... Mažokai. Mes, profesionalai, esame pasipūtę, nemėgstame skaičiuoti, kiek eilėraščių knygelių išleidžia mėgėjai. Rašančiųjų daug, mažiau skaitančiųjų. Kodėl taip yra, negaliu pasakyti. Ne taip seniai poezija, be estetinės, atlikdavo ir svarbias socialinę, kritinę funkcijas. Šiuo metu dėmesys literatūrai sumažėjęs, o poezijai ypač. Bet sakyčiau, kad poezija į žmogaus sąmonę ateina ir kitokiu keliu, ateina per dainas, per įvairiuose tekstuose vartojamas poetines klišes, kurių apstu net mitingų kalbose. Tos klišės ne dabar sugalvotos, šiuolaikinis poetas taip nesakys, bet jos funkcionuoja.

Žmonės net troleibuse  nevengia metaforų, pavartoja vaizdines literatūros priemones, nors ir ne dėl dailumo – dėl efekto. Vis geriau už sausą kanceliarinę kalbą. Įvairūs pasakymai, atkeliavę iš literatūros, iš skaitytų knygų,  įlenda į  šnekamąją kalbą, į gyvenimą, pritampa. Bet naująją literatūrą, ypač poeziją, žmonės skaito mažai. Pati poezija galbūt irgi nusišalina. Į klausimą atsakytų nebent kokia mokslinė konferencija. Galėtum pakelti rankas, pasiduoti, pasiskelbti nebereikalingu, bet daugybė jaunų ir senų žmonių rašo. Dažniausiai labai prastai rašo. Neliko  atrankos ir vertės kriterijų, bet čia didžiosios demokratijos savybė, taip yra visur. Net parduotuvėje iš margo prekių asortimento turi pats atsirinkinėti.

Jeigu kalbėsime apie literatūrinį daržą, prasčiausias dalykas, kad mes neturime autoritetų, kurie nusakytų spausdintų ar internete skelbtų tekstų vertę, argumentuotai savo nuomonę pagrįsdami. Vienas kitas literatūros specialistas rašo, bet jis neapžios visos literatūros, galų gale jis irgi turi savo skonį. Turėtų rašyti kokie penki, tarpusavyje pasiginčyti, tada būtų lengviau susigaudyti. O kai visi menai, neišskiriu vien literatūros, griūva kaip lavina, tai paprastas vartotojas neturi nei sveikatos, nei laiko viską aprėpti, suprasti. Čia viena iš priežasčių, kodėl geri dalykai lieka nuošalėje. Rašytojo vardą „daro“ tik leidyklų reklama, autorius, iš kurio įmanoma nors kiek uždirbti, tampa pačiu geriausiu. Kalbu ne apie poeziją, eilėraščių knygos pasirodo iš leidėjų ar remiančių giminaičių malonės.

– Ar kiekybė toks prastas reikalas? Kas nors pasakys, kad tuomet yra iš ko atsijoti, atrinkti, patį kūrybos procesą matome kaip gyvą, kintantį.

– Juokauju, kad skaito tie, kurie patys rašo. Nežinia, ar iš daugumo atsiranda kokybė. Labai dideliame, atskiestame buljono puode skanių trupinėlių būna mažiau... Nors kai pagalvoju apie sovietmetį, bjauri buvo ne vien ideologinė cenzūra, kenkdavo ir redaktorių priekabumas, subjektyvus skonis. Kai devyniasdešimtaisiais atsidarė durys, pasipylė visai prastų tekstų, net rimti leidėjai leido gramatiškai nesutvarkytas knygeles. Vienas draugas turi susirinkęs tokių leidinukų kolekciją, tai ko tik tenai nepamatysi. Dabar tokio neraštingumo lyg ir nebėra, lygis pakilęs. Ir rašančių, už savo pinigus leidžiančių aš nesmerkiu. Tegul žmogus rašo, dainuoja, šoka. Gaila, kad rašymas ne vizualus menas, iš jo sunku padaryti atrakciją. Šiandien toks metas: jei nėra reginio, nėra nieko – šlovės, pinigų, susidomėjimo.

– Užsiminėte apie kalbą. Rusų kalbos įtakai sąmoningai priešinomės, o anglų kalba sutinkama, ypač jaunimo, draugiškai, su alaus bokalu...

Man nepatinka, kai svetimybėmis mėgaujamasi. Būna, žmogus, vienos ar kitos srities specialistas, nemoka kitaip pasakyti, nes kalbininkai arba nesumeistrauja reikalingų atitikmenų, arba pasiūlo tokius, kad liežuvį nusilauši. O slengas, gatvės kalba keliauja po visą pasaulį. Ir Lietuvoje buvo laikas, kada keikėsi prancūziškai, vėliau – rusiškai.

Jaunimas ir dabar trumpais žodeliais mėgaujasi kaip pertaru, be prasmės, nežinodamas, ką tie žodžiai reiškia. Mano vaikystės laikais būta lenkiškų, žydiškų pasakymų, kurių dabar nebėra. Jeigu jaunimui smagu blykstelėti, o tu jį drausminsi, tai išmušti bus sunku. Kai durys atsidaro, visi  griebia, kas papuola. O pirmiausia kas? Menkniekiai, blizgučiai. Ir tie visokie amerikonizmai po truputį nuputos. Labai svarbu, kaip elgiasi jaunimo dievukai. Jeigu jie nesimėgautų nenormine leksika, jeigu kartais net pasišaipytų, būtų poveikis. Amerikiečiai seniai suprato, kad ne mokykla, ne tėvai, o pramogų dievukai labiausiai veikia jaunus žmones. Narkomanijos, AIDS prevencijai į pirmą frontą siunčiami muzikantai, kurie nebūtinai protingai, bet garsiai rėkia „Ne!“, o minia kartoja, ir tai suveikia. Svarbu, kas ir kaip sako. Gudrus, autoritetingas gali labai daug. Nebūtinai primityviai pataikaudamas klausytojams. Pramogų verslo rinka labai paradoksali. Kaip prieskoniai įvairūs posakiai galimi, tačiau reikia žinoti, kur ir kiek jų įterpti. Kai kurie šoumenai nebesusivokia, persūdo.

– Šnektelėkime apie meno žmonėms svarbią aktualiją, apie kultūrinę spaudą. Kaip manote, kodėl per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius jos vargana padėtis nepagerėjo?

– Skaudi tema. Ir aš turiu patirties, dirbau „Nemuno“ žurnale. Deja, dabar, kai esu nutolęs nuo leidybos, galiu pasakyti, kad Lietuvoje per daug kultūros leidinių. Ir tie patys labai bailūs, nuo valstybės priklausomi, finansuojami per fondus. Jie remiami ne tiek dėl kokybės, kiek dėl meno gildijų susitarimų, interesų, ką remti, o ką – ne. O kiekviena vargšė redakcija bando išsilaikyti, jų norus galima suprasti. Problema kur? Nė vienas  leidinys neturi finansinio pajėgumo, neturi tiek kadrų, autoritetų, autorių, kad iškiltų virš visų kitų ir pasidarytų galva aukštesnis, sąžiningai nukonkuruotų kitus. Nėra tokio! Konkurencija neįmanoma, nes autorių ratas ribotas, o ir jie perbėginėja iš vienos redakcijos į kitą. Kokia galima šneka apie sąmoningą meninę ar politinę liniją Lietuvoje, jeigu visur pilna perbėgėlių. Kai visuomenėje jovalas, tai ir kultūroje jovalas. Man, pavyzdžiui, patiktų, jeigu vienas kultūros savaitraštis būtų  tautiškesnis, kaip neišsilaikęs „Dienovidis“, kitas – universalus, trečias – revoliucingas, na, bent drąsus, nepataikaujantis rėmėjams. O turime savaitraščius, kurie sumakaluoti, sumaišyti. Per maža jėgų ir ambicijų. Nedera tokiame mažame krašte taip išsiblaškyti. 

– Pavyzdžiui, ir Kaune nestinga spektaklių premjerų, parodų, koncertų, rašytojai parašo naujų knygų, tačiau bendras kultūrinis fonas ypatingomis spalvomis nesužėri. Kodėl?

– Aš savęs klausčiau taip: ar visi teatriukų žmonės viename teatre padarytų geresnį darbą? Dabar vos ne kiekvienas aktorius nori savo teatro. Kita vertus, tikriausiai trūksta kultūros vadybos, nėra, kas suvienija menininkus. Atsiranda vienas kitas, bet greitai dingsta. Kažkam neįtinka? Menininkai – laisvamaniška publika, o kai darai bendrą dalyką, taip vadinu teatrą, kiną, žurnalą, reikia asmeninius interesus primiršti. Kolektyviniuose menuose reikia pritapti, o tą ne visi sugeba, arba keliami per aukšti reikalavimai. Keli aktoriai gali pastatyti spektaklį, du geri bičiuliai gali parengti du ar tris gero žurnalo numerius. Ir viskas. Kiekvienas žmogus turi kažkiek neišnaudotos energijos, bet tas rezervas greitai išsenka. Tačiau gerų dalykų padaryti galima. Pasakysiu ereziją: tie, kurie kultūrai vadovauja, vadžias turėtų laikyti stipriau. Pasidairius galima ir pašaržuoti: vieni menininkai glaudžiasi prie politikų (o taip buvo visais laikais), kiti dairosi, kur gavus kokią vietinę ar tarptautinę stipendiją. Dailininkams, muzikams savo menus parduoti lengviau, juos supranta be vertimų. Yra ir užsispyrėlių, kurie kuria, ir tiek, nesidairydami. Pritariu kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui: „Jeigu aš kažką darau, ir man tai patinka, atsiras bent vienas žmogus, kuriam irgi patiks.“ O literatui, plunksnos žmogui, net ir romanus rašančiam, šiais laikais pragyventi neįmanoma. 

– Kaip galvojate, ar rašytojui derėtų būti visuomeniškai angažuotam, politiškai aktyviam, kaip buvo Sąjūdžio metais?

– Esu nebe jaunas žmogus, mano galvosena ne kartą keitėsi. Dabar manau, kad apie angažamentus niekas nieko negali pasakyti. Priklauso nuo žmogaus ir situacijos. Universalios išeities nėra.

– Tada paklausiu kitaip. Ar visuomenei tebėra svarbus viešas rašytojo žodis?

– Visuomenei? Tokių tyrimų nedaroma, nors bandymų būdu tai patikrinama. Kitaip negali žinoti. Kalbėdami apie knygas, matome, kad visuomeniškai, ypač triukšmingai, skandalingai parašytas knygas žmonės skaito. Kad ir Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivą“. Būna subtilesnių atvejų, bet pramoginė, bulvarinė verstinė literatūra labai sugadino žmonių skonį. Veiksmo sparta, arkliškas juokavimas padarė savo. Rimtesnių tekstų skaitytojai nebeperpranta. Kadaise pasakymas, kad autorius parašė ilgaamžį kūrinį, buvo didžiausias pliusas. Dabar kitaip. Jeigu šiandien tavęs neskaito, esi niekam vertas, niekas tavęs ir neskaitys. Kaip viskas pasikeitė. Svarbiausia – čia ir dabar, gyvenimo niekas nebeplanuoja. Et, sako, kaip nors bus...

– Mes vis apie rašymą, gyvenimą. O kokias knygas skaito poetas Algimantas Mikuta? 

– Retkarčiais atsiverčiu jau skaitytas knygas. Hamsuną, Gogolį, Čechovą, Ruso, Rablė, Donelaitį, žodžiu, patentuotą klasiką. Kitąkart pasirenku šiuolaikinius vertimus. Atrankos būdu. Perskaitau keliasdešimt puslapių ir žinau, ar tęsti. Iš bibliotekos atsinešiau kelias Murakami knygas, perskaičiau du ciniko Bukovskio romanus. Iš lietuvių autorių? Originalus nebūsiu. Paminėsiu eseistę Giedrą Radvilavičiūtę, bet pati stipriausia yra Danutė Kalinauskaitė. Rašo daug moterų, merginų, bet jeigu anksčiau jos buvo sentimentalokos, tai dabar  vulgarokos, man ne viskas patinka. Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė iš pradžių buvo įdomios, o dabar kartojasi.

-- Kažkodėl vien moteriškos pavardės... Besikartojantis amžiaus pradžios simptomas?

-- Kuo čia dėtas amžius. Pas mus reikia galvoti apie santvarkų keitimąsi. Vyrai neaiškioje situacijoje, kada toks jovalas, ilgai galvoja, nelabai žino, ką daryti, kaip ir iš ko gyventi, o moterys turi laukinę intuiciją. Jeigu tragiška situacija, pavyzdžiui, gaisras, moteris visada padarys geriau. Vyras pradės rimtai svarstyti, o reikia pulti ir išsigelbėti. Reikia laiko, kad pasakytume, kas ir kaip, kad bandytume apibendrinti. Šiuo metu vieni bando prisitaikyti, kiti laukia, treti nieko negalvoja.

– Kas bešnekėtų apie Mikutą, pradeda linksniuoti paties žemaitišką optimizmą, neverkšlenantį charakterį. Iš kur visa tai?

– Apie save keblu kalbėti. Nelaikau savęs ypatingu optimistu. Šeimoje nebuvo verkšlenančių, mano tėvas ir numirė juokaudamas, apie tai rašau „Komposte“. Gal esama optimizmo ir iš prigimimo. Galbūt reikėtų paminėti ir negražų bruožą,  artistiškumą, kuomet žmogui nesinori pasirodyti, kaip jam sunku, liūdna, bloga. Ir „Veranda“ nėra labai linksma knyga, visko joje rasite. Mėgstu kartoti vertėją Valį Drazdauską, kuris sakydavo: „Nedejuokit, vyrai, bus dar blogiau.“ Mano dėdė buvo mažiukas, panelės jo nemylėjo, vienai mergaitei išsišaipius, nutarė plaukti į Platelių ežerą ir nebeparplaukti. Nusirengė, dvejoja, žiūri – ant kranto dar mažesnis. Tai ko tada skandintis?

– Esate daug matęs, regėjęs, patyręs. Kokie žmonės nepatinka? Į ką žvelgiate atlaidžiai?

– Labai nemėgstu sukčių, melagių, veidmainių, kurie įsuka į kažkokius nešvarius dalykus, aferistų. Geriau gyventi blogiau, bet kad nereikėtų galvoti vienaip, o šnekėti ir daryti kitaip. Į senatvę greitai pamatau, jeigu žmogus „falšyvas“. Rinkos ekonomikos sąlygomis šis bruožas nėra labai geras (juokiasi). Mat reikia pritapti, girtis, didžiuotis, neišplepėti sėkmės receptų. Ir literatūra, mokslas pakliūva į labai kvailą padėtį. Juk progresuoti, tobulėti įmanoma vieniems kitus kritikuojant, bandant surasti minusų, klaidų. Pabandyk, tuojau visą darbą nurašys. Ką, sakys, šiukšles siūlai? O kaspinėliais apipintas šlamštas lengvai pakliūva į viršūnę. Todėl į rinką kartais žvelgiu skeptiškai. Gerai, kada du batsiuviai siuva ir siūlo viename turgelyje batus, kas kita – baletas. Nesmagu, kada abiem atvejais taikomi tie patys principai.

Aš nežiūriu niekinamai į kokį girtuoklėlį, man sukčius, aferistas bjauresnis už valkatėlę. Kas žino, gal jis per savo gerą širdį liko plikas, kiaurom kelnėm. O gal jis pasaulinis tinginys? Bet ir tada yra blogesnių. Dar labai nemėgstu kvailai agresyvių, psichopatiškų žmonių, kurie girdi tik save, kurie įvairiausiais būdais puola, net nesuprasdami kodėl.

-- Per literatūros vakarą Menininkų namuose pasižadėjote leisti knygas kas trejus metus. Ką rašote?

– Poezijos rinkinio iš ko padaryti neturiu. Turiu užsigulėjusių vertimų. Tolstojus, pora gruzinų, bet niekas dabar neleis, klasikai nepaklausūs. Tegu guli. Užrašų nuo „Komposto“ liko apsčiai, bet nenorėčiau leisti panašios knygos, o kokią  – gal per žiemą sugalvosiu. 

Dėkui, kad kalbėjotės. Kūrybingo rudens.  


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*