Spalis

(Klasikinio ir šiuolaikinio raidės ir rašto meno apžvalga Sankt Peterburge surengtos parodos „Keliaujančios raidės“ ir kompiuterinio neraštingumo akivaizdoje ) Dr.Rasa Andriušytė-Žukienė
www.kamane.lt, 2008 10 05

Eglė Bogdanienė. Don't Believe in Beuty. 2006. Audimas kompiuterinėmis staklėmis.
Medvilnė, popierius, 100 x 30 cm

Giedrė Karsokienė. Raukslės. 2008. Fotografika, skaitmeninė spauda. 40 x 40 cm

Algis Klisevičius. Keliaujančios raidės. 2008. Skaitmeninė spauda, popierius. 100
x 70 cm

Audrius Klimas. Šimtametės mano pirties dulkės. 2008. Fotografika, skaitmeninė
spauda ant atlaso. 60 x 60 (4 dalys).

Marius Bartkus. Traukinių stoties rajono firminis šriftas. 2008. Tipografika,
skaitmeninė spauda. 85 x 60cm

Jūratė Veteikytė. Nemiga. 2008. Fotografika, skaitmeninė spauda, 80 x 80 cm

Greta Grendaitė. Garso "A" psichoakustika. 2008. Tušas, popierius, skaitmeninė
spauda, 27 x 50 cm

Eglė Vengalytė. Rankos. 2008. Audimas kompiuterinėmis staklėmis. 103 x 71 cm

Rasa Bockutė. Pauliui Širviui. 2008. Skaitmeninė spauda, 60 x 90 cm

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. Devynis kartus pamatuok, dešimtą - kirpk. 2008. Nerimas, kintamas formatas

Robertas Jucaitis. Mes esame branduolinės atliekos. 2008. Fotografija,
skaitmeninė spauda. 100 x 70 cm

Mindaugas Petrulis. Baltos lankos. 2008. Tušas, popierius, skaitmeninė spauda, 100 x 45 cm

Mindaugas Petrulis. Tylos minutė. 2008. Tušas, popierius, skaitmeninė spauda, 70 x 100 cm

Rimvydas Kepežinskas. Objektas "Širma". 2008. Medis (stalčiai), 73 x 44 cm

Andrius Balvočius. M knyga. 2008. Skaitmeninė spauda, popierius, 70 x70 (4 dalys)

Kada paskutinį kartą gavote ranka rašytą laišką su rūpestingai ant voko išvedžiotu adresu? Kaligrafiškai užrašytas sveikinimas, šriftų kompozicijos knygų viršeliuose, plakatuose, atvirukuose tapo retenybe. Elektroninės erdvės, regis, jau negrįžtamai pasiglemžė šį žmonijos fenomeną – rankraštį ir kaligrafijos (dailaus rašymo) meną.
Šimtmečius buvęs žmogaus individualybės ir kultūringumo ženklu, šiandien rankraštis ir dailyraštis yra intriguojama įdomybė, verta kultūros paveldo statuso. Kompiuteriniai laiškai dažnai pribloškia nevalyvumu, kuris tampa kasdienybe.
Teksto vaizdas tiek virtualioje terpėje, tiek knygose ar reklamose dažnai atitinka tik momentinius vartotojo poreikius. Taip kompiuterizacijos amžiuje menkėja rašto estetinės ir kultūrinės galios. Išlieka tik grynoji tekstų informatyvumo funkcija. Vis dėlto rašto, raidžių ir šrifto kultūra nei Lietuvos, nei kitų šalių dailininkų dar nėra pamiršta.
Sankt Peterburge šiuo metu veikia trys šriftui skirtos parodos. I.Repino dailės akademijos muziejuje eksponuojama Tarptautinė kaligrafijos paroda, kurioje galima pamatyti rusų, vokiečių, amerikiečių, arabų, australų, kinų kaligrafijos darbus.

Rusijos nacionalinėje bibliotekoje veikia paroda „Peterburgas ir knygos nacionalinėmis kalbomis“.
Lietuvos dizainerių, grafikų, tekstilininkų ekspozicija „Keliaujančios raidės“ veikia taip pat Sankt Peterburge, Lietuvos generaliniame konsulate. Ji atskleidė retokai parodose matomą grafinio dizaino puslapį, todėl galima pamąstyti apie raidės ir šrifto meno lygį ir galimybes tiek šiuolaikiniame realiame, tiek ir virtualiajame pasaulyje.
Išryškėjo dvi nevienodai dailininkų mėgstamos tendencijos: kaligrafija vadinamas tradicinis -- meistriškas dailusis rašymas yra mažai populiarus, užtat labai ryškiai populiarėja raidės ar žodžio, kaip vizualinio ženklo, konceptualizavimas.
Istorikai teigia, kad Lietuvos XV - XVI a. pr. kultūrą jau galima apibūdinti kaip raštinių kultūrą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinė dar XIV a. pabaigoje sutelkė geriausiai mokančius rašyti žmones. Raštininkai lydėdavo didįjį kunigaikštį ir kelionėse. Raštininko amato mokytasi pačioje raštinėje. Tik nuo XVI a. Lietuvoje imama rašyti lotyniškuoju šriftu (anksčiau – kirilica), kilusiu iš vėlyvosios antikos rankraštinės tradicijos.
XX a. pradžioje profesionalios lietuvių dailės pradininkai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras Rimša, Paulius Galaunė yra sukūrę pasigėrėtinų inicialinių raidžių, naudotų spaudoje.
Galime palyginti gilias kaligrafijos tradicijas ir supratimą, kad raidė gali būti ir savarankiška vizuali forma, pasiduodanti transformacijai ir asmeninei dailininko refleksijai. Dailininkų sukurtos inicialinės raidės sklido kartu su jų apipavidalintomis knygomis ir žurnalais. Dar ir šiandien kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“ yra pasidabinęs kaligrafiška antrašte, išraityta prieškario modernisto Telesforo Kulakausko.
Charakteringosios, įnoringosios dailininkų sukurtos raidės ir iš jų sudėti žodžiai gyvena ilgiau ir kartu su istorija pasiekia dabartį. Šiuo metu dar turime tradicijos tęsėjų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos aukštosiose meno mokyklose. Klaipėdiečiai leidžia „Šrifto sąsiuvinius“, Vilniaus dailės akademijoje šrifto, kaligrafijos paskaitas skaito profesorius Albertas Gurskas ir jo mokinė Aušra Lisauskienė. Kompiuterinio šrifto karaliavimo akivaizdoje prie raidės kompozicijos susikaupę, jos estetinę mįslę ant popieriaus arba virtualioje erdvėje bandantys įminti grafinio dizaino, tekstilės, keramikos ar programavimo meistrai yra dailiojo rašymo tradicijos tęsėjai.
Japonų poetė ir kaligrafė Chanda Siuko yra sakiusi: „Išreikšdama save, gėlė skleidžia nepakartojamą kvapą. Kaligrafija – tai žmogaus sielos gėlė“. Tolimuosiuose Rytuose kaligrafija tradiciškai siejama ne tik su šrifto estetiškumu, bet ir su moralinių vertybių teigimu. Kaligrafiškai užrašoma tautos išmintis - patarlė, poezijos posmas.
Ir Lietuvoje kaligrafija suaugusi su egzistenciniais būties apmąstymais ir poezija. Vienas svarbiausių rašto meno puoselėtojų A.Gurskas teigia, kad kaligrafija – tai individualybės emocinės raiškos priemonė. Kaligrafiniame tekste rankraščio grožis, elegancija, puošnumas yra svarbesnis už turinį, ir estetiniai viražai kaligrafines raides dažnai paverčia abstrakcija. Kaligrafo darbas daro stiprų įspūdį savo meistryste ir emocingumu, sąryšiu su tapyba ir linijiniu piešiniu.
Apskritai tapybą, piešinį ir kaligrafiją sieja daug kas: susikaupimo svarba, tobulas teptuko valdymas, spalvos ir linijos išraiškingumas. Lietuvoje tikrosios, tradicinės kaligrafijos kūrėjų nedaug (Algis Kliševičius, A.Gurskas, A.Lisauskienė, Mindaugas Petrulis, Rasa Bočkutė), nes, apskritai silpstant rafinuoto estetiškumo poreikiui, dailininkai tiesiog nebemiklina rankos ir griebiasi modernesnių priemonių, drauge keisdami požiūrį į kūrybos objektą - raidę.
Kita vertus, išvešėjusi vizualinė kultūra sudaro prielaidas raides priimti kaip ženklus, plastines figūras arba iš jų formų semtis idėjų kitiems eksperimentams (Algis Kliševičius, Andrius Balvočius, Greta Grendaitė).
Raidės ir jomis perteikiamas tekstas šiuolaikinių dailininkų darbuose neretai tampa netikėtų arba konceptualių požiūrių deklaracija: feministiniai klausimai, grožio problematiškumas ir netgi globalinės žmonijos problemos išradingai sprendžiamos pasitelkus raidės ir žmogaus kūno formų paraleliškumą (Inga Pakštaitė).
Konceptualizmo patirtys yra svarbios kuriant iš tekstilinių medžiagų (Almyra Bartkevičiūtė, Zita Inčirauskienė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė), raides formuojant iš nufotografuotų žmogaus kūno dalių (Robertas Jucaitis) arba perdėm sureikšminant medžiagas ir įrašus (Eglė Bogdanienė, Giedrė Karsokienė, Jūratė Veteikytė, Kęstutis Vasiliūnas).
Kitaip nei tradicinė kaligrafija, raidžių meno konceptualistai, dažniausiai kūrybos procese naudojantys kompiuterines programas, skaitmeninius fotoaparatus, akivaizdžiai stengiasi išsaugoti pagrindinę raidės ir šrifto, kaip informacijos nešėjo, funkciją. Nors kompiuterizacija neatsiejama nuo globalizacijos tendencijų, galima kalbėti ir apie teigiamą naujųjų technologijų, virtualiosios terpės įtaką šrifto menui. Atsiranda netikėtai kūrybingų jo interpretacijų, papildančių ne tiek šrifto kultūros, kiek idėjų, sprendimų ir netgi nesusipratimų labai turtingą šiuolaikinio meno fondą.
Akivaizdu, kad kaligrafijos, kaip raidžių rašymo meno, zona siaurėja. Naujų idėjų ieškoma techniškai naujais būdais. Parodoje Sankt Peterburge buvo keliamas raidžių šrifto, kaip šalies kultūrinio bagažo ir tautos tapatybės ženklų, klausimas. Dailininkams jis pasirodė esąs arba neaktualus, arba sunkiai įveikiamas.
Asmeninių minčių reflektavimas, susikaupimas ties sava patirtimi ir jos persipynimas su savos šalies, miesto istorija, jausmingumas, tapybiškumas, drąsus spalvos naudojimas – ryškūs ir kaligrafinės, ir konceptualiosios pakraipos lietuvių kūrinių bruožai. Jie praplečia savitą šrifto meno suvokimą.
Akivaizdu tai, kad konceptualizmą šiuolaikiniai menininkai jau gali gliaudyti kaip riešutus. Būtų gerai, kad jų idėjos pasiektų platesnes erdves, ypač – poligrafiją. Knygų apipavidalinimas, meninis plakatas Lietuvoje jau beveik išnyko. Kaligrafijos menas tikrai nepakenktų spausdintai reklamai ir visoms kitoms sritims, kuriose vartojami tekstai ir raidės. Kol kas dažnai išsiverčiama be išradingųjų raidės meno kūrėjų.
Trisdešimties lietuvių dailininkų ekspozicija dviejose Lietuvos generalinio konsulato salėse Sankt Peterburge aktualiai, nors ir netiesiogiai, papildė I.Repino dailės akademijos muziejuje veikiančią tarptautinę kaligrafijos parodą. Šimtas raudonų rožių ir savaime grojantys japoniški balti ir juodi fortepijonai didingų rūmų vestibiulyje, sniego baltumo kilimai ir šilku drapiruotos sienos – tokia ypatinga prabanga pasitiktas žiūrovas tarptautinėje parodoje galėjo rasti daugiausia klasikinės kaligrafijos kūrinius.

Bet pompastiškai pristatytoje parodoje aiškiai stigo originalių sprendimų ir meninių ieškojimų intrigos.
Beje, teko matyti vieną itin pribloškiantį eksponatą – kaligrafiškai išrašytą didžiulio formato Rusijos konstituciją veidrodiniu viršeliu. Kadaise ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės raštininkai yra kaligrafiškai išraitę savo valstybės statutus, bet dabar jau maža ženklų, kad lietuviai raidės meistrai, grafikai ir dizaineriai, unikalių knygų meistrai, kada nors grįš į „raštinės kultūrą“. Dabar net aukščiausiųjų valstybės asmenų siunčiami kvietimai tėra tipiškos kompiuterinės šrifto kompozicijos.
Prabilus apie raidės, rašymo ir šrifto meną, negalima nepaminėti kompiuterinio lietuviško šrifto reikalų. Kol kas juk turime vieną vienintelį lietuvišką kompiuterinį šriftą, vardu „Palemonas“, kurį sukūrė lietuvių kalbos specialistai ir dailininkas A.Gurskas. Jis vartojamas dažniausiai lituanistų, tyrinėjančių tarmes, rašančių žodynus. „Palemonas“ sukurtas ne tiek ekranui, kiek spaudai, orientuotas į kultūros paveldo išsaugojimą, senosios raštijos paminklų publikavimą. Ekrane „Palemonas“ akiai nelabai malonus ir gal todėl nepopuliarus.
Iki šiol neturėdami patogaus ir estetiško lietuviško kompiuterinio šrifto, kasdien gauname ir siunčiame daugybę „švepluojančių“ elektroninių laiškų, ir tautinio orumo šis faktas kažkodėl visai nežeidžia? Gerai būtų, kad jau pradėtų žeisti.