ŽEMAITKIEMIO KRONIKOS: MENINIAI YRIAI ATVIRAME ORE 0

2006-07-08

 (Skulptūros pleneras Babtyno Žemaitkiemio dvare)

 

Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2006 07 08

 

E. Rudinskas. "Pasaka be pabaigos"

 

 

M. Kosinskaitė. "Patalėlis"  Plenero dalyviai prie E. Šimatonio "Pakilimo tako".

Žemaitkiemio dvaro plenero skulptoriai

Atviras oras (plain-air) menininkui turbūt reiškia tą patį, ką laivininkui – atvira jūra. Kranto nematyti, todėl imi svaigintis begalinės laisvės pojūčiu. Žvilgsnis įgauna paukščio skrydžio polėkį. Kutena malonus atradimo jaudulys (o ką, jei vis dar yra nežinomų žemių?). Kita vertus, išlieka pavojus pamesti kryptį.

Vakar pasibaigusį Babtyno Žemaitkiemio plenerą suvokiu kaip eksperimentinę virtuvę, galimybę išbandyti naują amplua. Skulptūriniais, trimačiais menais čia užsiima ne tik skulptoriai, bet ir grafikai, keramikai, tapytojai, menotyrininkai. Renginio kuratorė Miglė Kosinskaitė pabrėžė, jog „plenero atmosfera yra nevaržoma ir neįpareigojanti“. Taigi menininkai laikinai atleidžia save nuo prievolės būti profesionaliais.

Šįmet plenero „Žemaitkiemis“ komandą bandė gramzdinti oro sąlygos, kaitra ir vėjo nebuvimas, arba kitaip – štilis. Bent keli plenero metu pristatyti darbai vis dar stringa kūrimo stadijoje. Dauguma jų publikos akims buvo ruošiami karštosiomis, paskutiniąją dieną. Vertinti nebaigtą kūrinį ne visai prasminga, bet akimis apmesti bendrus metmenis ar jau įsibėgėjusį darbą – visada įdomu.

Tiesa, Eimučio Markūno skulptūros „Dimensija“ nepavyktų pavadinti eskizu. Autorius išsirinko nepriekaištingai išbaigtą formą savo idėjai įkūnyti. Kiek nuošaliau nuo dvaro jis eksponuoja didžiulį kubą veidrodinėmis sienomis, švariai atspindinčiomis dangumi sklendančius debesis, aukštą susivėlusią žolę arba tą, kuris prieis arčiau. Kūrinio vinis – iliuzija, priverčianti painiotis tarp kelių matmenų ir pasijusti Alisa, kai toji bastėsi Veidrodžių karalystėje.

Išskirčiau ir Miglės Kosinskaitės darbą „Patalėlis“ – senovinę lovą su baltu, plevenančiu baldakimu bei gėlių klomba vietoj duknų. Tapytoja renkasi skulptūrinio objekto, instaliacijos žanrą, tačiau lieka ištikima savo „moteriškąjai“ kūrybinei jausenai. „Patalėlis“ gana vyriškame plenero fone atrodo itin švelniai, kiek nežemiškai – tarsi mergaitiškos nekaltybės dvilktelėjimas ar fėjų guolis kažkur medžių tankmėje.

Minimaliomis priemonėmis atliktas keramiko Egidijaus Šimatonio „Pakilimo takas“ prieštarauja bendrai atsipalaidavimo nuotaikai savo griežtoka, pesimistine dvasia – takas užsibaigia aukšta siena, kaip nesėkmingo bandymo, lemtingos kliūties metafora.

Pavojaus asociacijas mezga ir skulptorius Tadas Vosylius, kurio vis dar tęsiamą darbą „Kryžiuočiai 1380“ sudaro kryžeivių šalmus primenančios skulptūros. Autorius siūlo vertinti kūrinį kaip nuorodą į Žemaitkiemio dvaro istoriją.

Ambicingiausias plenero projektas – Dalios Navikaitės ir Vytauto Žaltausko tęstinis kraštovaizdžio kūrinys „Lietuvos žemėlapis“. Menininkų sumanymas – atkurti apleistą dvaro parką, kuris atkartotų Lietuvos kartografiją. Jame turėtų būti pažymėtas šalies kontūras, didieji miestai, miškai, upės ir netgi Baltijos jūra. Kūrinio mintis atrodo gana tiesmuka bei smulk-meniška (nors masteliai ir užmojai dideli), tačiau pasiryžimas atgaivinti parką kelia pagarbą. Autoriai jau antrus metus užsiima šia menine plantacija, ir nežada pasiduoti.

Sąsajas su dvaro paveldu išlaiko ir grafiko Egidijaus Rudinsko kūrinys „Pasaka be galo“. Iš medžio drožti, stilizuoti gyvūnai, augalai, „įkurdinti“ kluono fasade, nurodo į liaudies kultūrą. Vis dėlto, autorius gretina skirtingus motyvus – pvz., lietuviškąją leliją keičia mitologinio sfinkso figūra. Kūrinio pavadinimas išduoda ketinimą pratęsti darbą ir vėliau.

Tiesą sakant, šedevrų šiame plenere neužtikau, o ir neieškojau. Plenero menininkų laivas – pramoginio pobūdžio, tarkime, jachta. Banginių medžioti niekas nė neketino. Todėl savaime suprantama, kad per keliolika vasaros dienų sukurti darbai nepretenduoja į geriausio metų kūrinio vardą.

Vertinti šį plenerą kaip profesionalią parodą nėra reikalo. Iš esmės reikėtų pripažinti, kad plenerai skirti ne žiūrovams, o patiems menininkams. Visi dalyviai vienbalsiai tvirtino, kad plenero tikslas – ne rezultatas, galbūt netgi ne kūrybinis procesas, o bendravimas, dalinimasis žiniomis, atsipalaidavimas, nauja patirtis, įkvėpimo erdvė.

Plenerai – tai dailininkų atostogų forma, meninio gyvenimo paraštės. Taip ir vertinčiau „Žemaitkiemio“ kūrinius – kaip pastabas, jaustukus ir ištiktukus. O rišlų tekstą prašome skaityti personalinėse parodose.

Pabaigą skiriu pamąstymui – kuo skiriasi pleneras nuo simpoziumo? T.Vosylius mieliau tokius renginius vadina simpoziumais. Gal ir neveltui – juk pirmoji šio žodžio reikšmė - nedidelis pokylis, dažnai su pokalbiais, muzika bei pramogomis. Taiklu!

 

P.S. Dvaro kultūros kronikos papildymas - minėtame kluone tą pačią dieną surengta Elenos Balsiukaitės tapybos paroda „XXL“.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*