NUALINTOS ŠIRDIES PLAKIMAS 2

2006-07-03

 Kubos menininkų paroda M.Žilinsko dailės galerijoje

 
Kotryna Džilavjanaitė *
www.kamane.lt, 2006 07 02  

 

Walter Velazques Chaviano muilo burbulu masina "Svarbiausias nacionalinis produktas". Rimantės Ropytės nuotr.

 

Yuri Santana Garcia tapyba ant buities -- "Nuostabioji Maura". Rimantės Ropytės nuotr.  

Stora pluta dengia netaisyklingus salos kontūrus. Aš klausiu savęs, kur yra mano pluta? Kartais žmonės ieško. Jie žiūri į dangų ir ieško. Kartais žmonės sėdi veidu į jūrą ir žiūri, kartais jie atsuka jūrai nugarą ir laukia. Prakeikimas – visur vanduo. (Virgilio Piñera)

Trys šimtai saulėtų dienų per metus, balti Varadero smėlynai, koraliniai rifai, Havanos cigarai, karnavalai, skurdžiai besiverčiantys, bet nuolat besišypsantys vietiniai... Egzotika. Dar truputį E. Hemingvėjaus, Che Guevaros ir žinoma, Fidelis Castro bei jo nemirštanti komunizmo utopija. Tokiu Kubos įvaizdžio kokteiliu girdoma lengvabūdiška turisto sąmonė. O kokia Kuba yra iš tiesų?

Atsakymo mėginau ieškoti jaunųjų Kubos menininkų parodoje „Širdies plakimas“ (kuratorė Malgorzata Basinska). Pirmiausia turiu įspėti, kad minėtąja Karibų jūros egzotika ar etniškumu čia netgi nekvepia. Maža to, lieka neaišku, kas yra kubietiškasis mentalitetas apskritai.

Menotyrininkė Elvia Rosa Castro teigia, jog Kuba išvis neturi tapatybės: „Tiesa ta, kad mes neturime savo substrato, pačios esmės, o blogiausia, kad jos ir negali būti, kai aplink mus tiek vandens.“

Panašu, kad kubiečiai iš tiesų išgyvena uždaros salos kompleksą. Kaip kitaip paaiškinti parodoje vyraujantį kosmopolitizmą? Kubos menininkai, išnaudodami tarptautinėse meno bienalėse (Venecijos, Havanos) įkvėptą patirtį, tarsi bando įrodyti pasauliui, jog yra tokie pat „civilizuoti“. Tai ypač krinta į akis, pažiūrėjus kitų „egzotiškų“ šalių parodas („Potvynis“, ŠMC). Šiuolaikiniai australų ir naujazelandiečių menininkai ironizuoja savo tautines ypatybes, bet jų kūriniuose atsispindi aborigenų meno tradicijos likučiai ar bent nuorodos į ją. Tuo tarpu, kubiečiai, atrodo, nebejaučia savo šaknų.

Visgi manyčiau, kad Kubos tapatumas egzistuoja ir jis apibrėžiamas maištingumo sąvoka. Kubiečių kraujyje pulsuojanti revoliucija persmelkė ir ankstesniosios menininkų kartos kūrybą. Gustavo Perezas, Jose Bedia, Rubenas Llorca ir kiti meną laikė protesto forma, kritikavo, bandė paveikti socialinę tikrovę ir aistringai tikėjo savo maišto pergale. Jų mokiniai, jauniausioji kūrėjų karta, atrodo, nebetiki niekuo. Ypač revoliucija.

Tai, ką matome parodoje „Širdies plakimas“ galima būtų įvardinti tylia panieka maištingumui. „Revoliucingi žmonės yra nenormalūs“ – savo chaotiškame kūrinyje „Ledų revoliucija“ užrašo Irvingas Vera Chirino. Šia fraze jis tarsi suformuluoja esminę parodos jauseną – tai ne prisitaikymas, konformizmas, o susitaikymas – su esama padėtimi, pralaimėta pirmtakų kova. Beviltiškumas, nusivylimas ir begalinis nuovargis yra bruožai, vienijantys šiaip jau gana įvairią parodą.

Atsisakymą maištauti iliustruoja ir pati parodos koncepcija, nukreipta į abstrakčias sąvokas, metafizines idėjas, egzistencines nuojautas. Menininkai užsimerkia prieš realybę, nebesitikėdami ją pakeisti, ir kontempliuoja savo pačių būsenas, nuotaikas. Jie nebefiksuoja tikrovės, jie domisi iliuzija, kuria autobiografiškus, iki intymumo asmeniškus darbus.

Pavyzdžiui, Yuri Santana Garcia pristato instaliaciją „Nuostabioji Maura“, sudarytą iš baldų, buities apyvokos daiktų, rakandų. Visi jie ištapyti autoriaus motinos ir kūdikystės vaizdais. Tai akivaizdus atsiribojimas nuo išorinio konteksto ir beveik infantilus bandymas sugrįžti į saugią, ramią namų aplinką.

Panašia aura padvelkia ir Dianos Fonseca Quiñones video darbas „Laisvalaikio užsiėmimas“, kuriame autorė siuvinėja savo pačios delną. Ji renkasi vaikiškus motyvus ir kuria svajingą atmosferą. Nors darbas iš dalies reikalauja feministinės analizės, matyti, kad menininkė save tapatina ne su moterimi, o su vaiku. Tai tarsi pateisina ir kartu darsyk pabrėžia socialiai pasyvią meninę poziciją.

Svajonę audžia ir Duvieras del Dago Fernádezas instaliacijoje „Oro pilys“, iš medvilnės gijų konstruodamas įspūdingą automobilį. Taigi daugelyje eksponatų atsikartoja tas pats leitmotyvas – svajonė, tikrovės neigimas, sapnavimas. Regis, šiandienos Kubos menininkai išgyvena būseną tarp sapno ir prabudimo, kai įmanoma kontroliuoti sapno siužetą. Todėl pabusti jie nebenori. Tai palaimingas letargas, kurį stengiamasi pratęsti iki begalybės.

Vis dėlto, ne visi parodos autoriai pasiduoda viską apėmusiam snauduliui. Kai kurie jų, pašnibždomis, kartais prabildami Ezopo kalba, mėgina kritikuoti politinį savo šalies veidą. Čia parodos pulsas iš tiesų padažnėja. 

Yoelis Hugo Díaz Vásquezas pristato videoinstaliaciją „Triukšmas“, kurioje rodomi namų erdvėje repuojantys Kubos jaunuoliai. Tai yra akivaizdus ir gana tiesmukas protestas prieš autoritarinę santvarką, žinant, kad hip-hopo kultūra Kuboje draudžiama. Tuo pačiu tampa aišku, kad toks „maištas“ neišeina už saugios zonos - namų ribos. Kitame darbe „San Felipės sūnus“, autorius eksponuoja savo senelio – revoliucijos kovų dalyvio nuotraukas bei po jo mirties likusius skurdžius daiktus. Kūriniu apnuoginama varginga Kubos žmonių buitis, bet svarbiausia – simboliškai skelbiama revoliucijos idealų mirtis.

René Rodríguez Hernández išviešina vartojimo kultūrą, prarają tarp skurdo ir prabangos Kuboje. Jo fotografijų serija „Baltiniai“ kritikuoja kapitalizmo skverbimąsi, reklamos poveikį visuomenei. Nuotraukų modeliai – Kubos vargšai ir marginalai, „reklamuojantys“ turtingųjų atributus – kvepalus, aksesuarus ir t.t. Estetiškos ir paveikios Hernándezo bei Vásquezo nuotraukos leidžia spręsti apie gana stiprią Kubos fotografijos mokyklą.

Vis dėlto parodoje vyraujantis eskapizmas (atsiribojimas nuo realybės) ir minėtoji hipnozės būsena geriausiai įrodo, kad Kuba pavargo. Slėpimasis savajame kiaute ir minimali meninė kalba kartais virsta niekuo. Nutylėta mintis, iki galo neištarta frazė, neišgryninta idėja paskatina manipuliavimą interpretacijomis.

Apskritai paroda naudinga tuo, kad glamžo paviršutinišką, stereotipinį Kubos įvaizdį, išryškina tikruosius salos kontūrus. Kubos veidas be grimo – šalis, išgyvenanti didžiulę moralinę krizę, paaukojusi visas jėgas besotei revoliucijai. Tad ir jausmai šioje parodoje yra tarsi negyvi, sterilūs ir anemiški.

Vienintelis dramatiškas jausmas – beviltiškumas, vietomis pertariamas prikimusio protesto balso. Kubos širdis plaka, bet vos girdimai. Ją nustelbia sapnuojančios salos kuždesiai. Kas bus, kai ji pramerks akis?

 

* Kotryna Džilavjanaitė -- VDU auklėtinė, portale www.kamane.lt norinti tobulinti praktinės menotyros patirtį.  


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*