TAPATYBĖS ŽYMĖJIMO ERDVĖ 5

2006-12-08

 (Eimučio Markūno kūrybos paroda „Identifikacijos“ Kauno Paveikslų galerijoje)

 

Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2006 12 08  

 

 

E.Markūnas. "Zona

 

E.Markūnas. "Luvras

E.Markūnas. "Degėsiai

 

E.Markūnas. "Dedikacija mokytojoms

Eimučio Markūno menines mintis užvaldė pirmapradis atpažinimo poreikis. Troškimas nustatyti kito žmogaus savastį, skenuojant jo kūno reljefą, sukurti jam naują tapatybę, įkalintą meno darbuose išsipildo dailininko kūrybos parodoje „Identifikacijos“.

Autorius atskleidžia savo kiek makabrišką tapatybių kolekciją – alibi netekusius, išdavikiškus pirštų atspaudus („Žymės“), tapybines modelių kūno dalių rentgenogramas („Žemėlapis“), atspaustas moterų sielas, srūvančias kiaurai per drobės poras („Zona Nr.1“).

E.Markūnas išduoda esąs užgrobėjas, be skrupulų išnaudojantis, pasisavinantis savo identifikuojamųjų kūną ir dvasią. Tokiu kontroversišku būdu menininkas priešinasi šaldančiam visuomenės uždarumui, regimybei, jog krikščioniškąją artimo sąvoką pakeitė pragmatiškasis, fobiškas svetimas. Pro kūno paviršių prasigręždamas lig nervo geluonies, maksimaliai priartėdamas autorius įveikia svetimą, jį atpažįsta.

Paradoksalu, bet Markūno atpažintieji mums išlieka anonimiškais donorais, atidavusiais menininkui savo kūnų fragmentus, delnų kauburius, pirštų rieves.

Dailininkas šiuos atspaudus vadina „fosilijomis“, kurias stingdo dvimatėje plokštumoje jau ne vienerius metus. Žvelgiant į Markūno atspaustus moterų kūnus, nejučiom iškyla Yves Kleino „Antropometrijų“, atliktų analogišku principu, vaizdiniai. Tik Eimutis praturtina savuosius atspaudus tapybiškumu, įtaigia spalvos simbolika, suteikia jiems mito struktūrą.

Mainais už atvirą savųjų modelių tyrinėjimą, autorius apnuogina pats save. Atverdamas asmeninius išgyvenimus, menininkas leidžia suvokėjui stebėti zondą, aklinėjantį po jo širdį ligos metu (video/garso kūrinys „Identifikacija“). Klinikiniam motyvui atitaria ir instaliacija „Jungtis“, susiraizgiusiomis žarnelėmis varinėjanti burbuliuojančius skysčius.

Be video, instaliacijų ir fotografijų Markūnas dar rodo lengvučius, minimalius piešinius, kuriuose svarbiausia kategorija - laikas, per „1258 minutes“, „112 valandų“ nusitęsiantis į „Begalybę“. Tarp pilkšvų grūdėtų juostų, nėrinius primenančių kvadratų eilių palikti tarpai – savotiškos pauzės, ritmingai pasikartojančios tarsi menininko kvėpavimas.

Nors tradicinio vitražo pavyzdžių vitražistas E.Markūnas parodoje neeksponuoja, joje skambteli šiai dailės šakai būdingas skaidrumas, perregimos spalvos, anapusinis švytėjimas („Identifikacijose“ pasiekiamas dirbtinio apšvietimo pagalba).

Akivaizdus menininko sugebėjimas jausti ir valdyti meno kūrinį supančią erdvę (greičiausiai taip pat įgytas kuriant vitražus), suteikia parodai pridėtinės vertės. Galerijos salė virto paslaptinga alchemiko laboratorija su keliomis patalpomis – kišenėmis, minkštais šešėliais, gaubiančiais mistiška šviesa garuojančius eksponatus, keistais, tyloje dūžtančiais garsais, ataidinčia Tomo Waitso muzika ir juoku.

Taip parodon įsiskverbia teatrališkumo matmuo su režisūros elementais, savita scenografija ir dekoracijomis. Rekvizito, t.y. iliustravimo gausa paikina suvokėjo akį ir mintį E.Markūno instaliacijose, ypač vienoje, dedikuotoje „Mokytojoms“.

Moters akto fotografija originaliai gretinama su grakščiomis aguonų galvutėmis-rašalinėmis, kuriančiomis įvairias asociacijas, erotizuotą nuotaiką, persipinančią su mokyklinės nuoskaudos motyvu. Morfijus, išgaunamas iš aguonų, kartu ir malšina skausmą, ir sukelia euforiją. Jai palaikyti visiškai nebūtinas dar ir kreidos ratas ar abejotinos autentikos diktanto skiautės.

Panašų butaforijos vaidmenį atlieka cukraus piramidė objekte „Luvras“, kurios eksponavimas stiklo gaubte reikšmingesnis kaip estetinis, o ne prasminis elementas. Turinį šiame kūrinyje konstruoja padauginta išpuoselėtų moters rankų nuotrauka, sureikšminanti gana retą - muziejaus eksponatų saugotojo profesiją. Tik identifikuoti ją sudėtinga – kūrinį apsunkina paaiškinimo, nupasakojimo būtinybė.

Eimučio Markūno paroda palieka sunkiai pamirštamą įspūdį. Ne tik todėl, kad jos autorius įrodo esąs universalus postmodernistas, gebantis nardyti įvairių dailės rūšių terpėse, išnaudoti skirtingus šiuolaikinio meno įrankius.

Menininkas čia blyksteli kaip magiško sintetinio spektaklio kūrėjas, kur kiekviena smulkmena išbaigta iki precizikos. Galima ginčytis, ar iš tiesų visos detalės būtinos ir funkcionalios, tačiau bendra atmosfera – vientisa, nuoširdi ir kupina prasmių. Tai intymi identifikacijos erdvė, kur kiekvienas gali atpažinti pats save.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*